Kino kritikai šį darbą vadina vienu stipriausių 2019-ųjų lietuviškų kino filmų, rašoma pranešime žiniasklaidai. Tai – dokumentinis ilgametražis pasakojimas apie iškamšų meistrus, bandančius atkurti žvėries gyvybę ten, kur jos nebėra. Filmo gyvybę įkvėpė ir visus 5-erius kūrimo metus padėjo išlaikyti filmo „akys“ operatorius Vytautas Katkus ir „ausys“ kompozitorius Gediminas Jakubka.
Praėjusią savaitę Lietuvos kino operatorių asociacija paskelbė geriausių šalies operatorių apdovanojimų „Ąžuolas” nominantus. Dvejus metus iš eilės laimėjęs „Gilę“ už geriausią jaunojo operatoriaus darbą, šiemet tarp trijų geriausiųjų pateko ir V.Katkus. Lietuvos Muzikos ir Teatro akademijos absolventas, studijavęs vieno garsiausių lietuvių operatorių Ramūno Greičiaus vadovaujamame kurse, nufilmavęs daugybę muzikinių klipų bei trumpametražių filmų, V.Katkus išbandė jėgas ir kaip scenaristas bei režisierius – jo „Kolektyviniai sodai“ tapo pirmuoju lietuvišku filmu parodytu Kanų kino festivalio paralelinėje sekcijoje „Kritikų savaitė“.
Prisimindamas „Animus animalis“, V.Katkus žurnalui „Kinas“ pasakojo: „Visą kūrybinį procesą pastūmėjo smalsumas ir noras tyrinėti. Kai pirmą kartą fotografavome, man buvo baisiai įdomu. Vonioje guli galva su ragais, sukrešėjęs kraujas, dar likę kuokštai kailio. Kabo oda. Kibire verda žirafos galva. Viskas taip žiauru, kaip iš siaubo filmo. (…) Tačiau mūsų tikslas nebuvo akcentuoti tamsą, bandyti tuo paveikti ar šokiruoti. Mūsų tikslas buvo įdomiai parodyti tą mažai žinomą pasaulį. (...) Svarbiausia, bent jau man, buvo suprasti, kas ten vyksta. Ne kažką teisti ar pritarti, bet suprasti savo poziciją. Ir dar, pasirinkome „prievartaujantį“ formatą – 4 : 3. (...) atsisakėme kraštų, tad kadre iš karto mažiau šiukšlių, daugiau klaustrofobijos. Tai yra visko nerodome, kad žiūrovas pats galėtų susikurti savo istoriją.“ Beje, operatorius suskaičiavo, kad filmavimo metu panaudota net 12 skirtingų kamerų.
Filmavime netrūko nuotykių, o kartą V. Katkui dėl gero kadro netgi teko rizikuoti savo sveikata. Buvo pervežamas retas eksponatas – briedis albinosas. Filmavimo grupė susitarė, kad operatorius bus furgone, o vairuotojas paprašytas važiuoti itin atsargiai. Tačiau pastarasis užsimiršo ir staigiau stabtelėjo – V. Katkus pajuto, jog skrenda į priekį, bet spėjo apsikabinti kamerą ir nukristi ant šono. Po filmavimo pamainos grįžo į Vilnių ir tik tuomet pagalvojo, jog reikėtų pasitikrinti skaudančią ranką, atvažiavo į ligoninę – rentgenas, lūžis, gipsas. „Bet visai neliūdėjau, nes medžiaga buvo nuostabi, manau, buvo tikrai verta,“ – juokiasi V.Katkus. „Animus animalis“ operatoriui primins ne tik šis lūžis, bet ir iš taksidermisto padovanoto danieliaus rago sukonstruotas rankinis kameros laikiklis.
Filme įtaigiai veikia visi garsai: traškesiai, kuždesiai, virpesiai. Retai kada garsui skiriama tiek dėmesio. Kelis kūrinius filmui sukūrė Mindaugas Urbaitis, o už organišką filmo garso takelį atsakingas kompozitorius Gediminas Jakubka. Visa muzika, abstraktūs garsai ir garsovaizdžiai yra autentiška kūryba, kurios garso šaltinius jis pats įrašinėjo, kūrė arba iš esamų šaltinių darė neatpažįstamas modifikacijas. Besidomintys alternatyvine muzika, G.Jakubką puikiai pažįsta iš kūrybos grupėse „Vilkduja“, „Flesh Flash“, „cutthroats“ ir kitose, o pastaruoju metu – iš solinės kūrybos alter-ego Patricia Kokett vardu. Pernai olandų įrašų kompanija „Knekelhuis“ išleido lietuvio darbą „Diabel“. „Aš nežinau, kas yra norma ir kas yra nukrypimas. Alternatyvus skambesys gali išjudinti šokiui ir tuo pat metu priversti susimąstyti. O įsiklausymas yra visuomet svarbus,“ – prieš kelis metus sakė kompozitorius.
Kurdamas „Animus animalis“ garsus, G. Jakubka stengėsi atrasti aukso pjūvį tarp vaizdo ir garso, išvengti iliustratyvumo ir nenuklysti į abstrakčią poeziją. „Iš pradžių, kaip visur ir visada, reikia pirminės idėjos, kūrybinio postūmio arba impulso, kuris padeda rasti tikslias nuorodas, į kurią pusę krypti. Dar pradžioje, (...) supratau, kad bus organinio turinio garsas, – pasakoja kompozitorius. –Dirbant dalis garsų buvo sugroti sintezatoriais, bet esmė – akustinių instrumentų ir akustinių šaltinių garsynas. Filmuojant tam tikras scenas ir peržiūrint medžiagą bei diskutuojant vis ieškodavau to pirminio impulso. Ir taip kiekviena scena sukrisdavo į garsines formas. Žinoma, tai begalinis procesas, todėl dabartinės garsinės scenos yra remiksų remiksai – trečiosios arba septintosios versijos.“
„Tokio drąsaus, pasitikinčio žiūrovo protiniais sugebėjimais, tokio originalaus filmo lietuvių kine man jau seniai neteko matyti“, – teigia kino kritikė Živilė Pipinytė. Kinotyrininkė Mantė Valiūnaitė režisierės A. Žegulytės darbą „nominuotų– geriausio metų filmo kategorijoje ir vadina jį „mažyčiu šių metų stebuklu“. „Aistės filmas šiaip labai simpatiškas. Vien už kelis kadrus galima teikti „Sidabrinę gervę“, – pritaria filosofas Nerijus Milerius. Kino kritikas Gediminas Kukta filmą vadina religine misterija.
Lietuvių kūrinys susilaukė atgarsio ir užsienyje. Pasaulinė premjera beveik prieš metus įvyko prestižiniame Tarptautiniame dokumentinių ir animacinių filmų renginyje „DOK Leipzig“, vėliau filmas rodytas festivaliuose: Baltarusijoje, Belgijoje, Danijoje, Graikijoje, Islandijoje, Ispanijoje, Izraelyje, Kanadoje, Latvijoje, Lenkijoje, Meksikoje Serbijoje. Šių renginių organizatoriai atkreipė dėmesį į originalią filmo formą ir jo keliamus filosofinius klausimus. Briuselio kino festivalio Režisierių savaitės konkursinėje programoje filmas laimėjo didįjį prizą, o Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje jis apdovanotas specialiu vieno didžiausių Europoje kino industrijos naujienų portalų „Cineuropa“ prizu.
Kūrybinė grupė: jaunosios kartos operatorius Vytautas Katkus, montažo režisierius Mikas Žukauskas, kompozitoriai Gediminas Jakubka ir Mindaugas Urbaitis, koloristas Justinas Vencius, prodiuserė Giedrė Burokaitė ir kiti.
Rugsėjo 13-ąją, penktadienį, „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ pradeda kelionę po Lietuvos kino teatrus.
„Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ – pirmasis VšĮ „Meno avilys“ prodiusuotas darbas. Filmo gamybą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras.
