„Kine yra taip: vaidybiniai filmai iškreipia tiesą ir to neslepia. Dokumentiniai filmai taip pat iškreipia tiesą, tik teigia, kad to nedaro“, – pranešime žiniasklaidai sakė latvių režisierius A. Freimanis.

A. Freimanis pradėjo savo karjerą kaip žurnalistas, dirbo Sovietų Jaunimo laikraštyje („Padomju Jaunatne“), tačiau buvo atleistas dėl savo „ilgo liežuvio“ ir ironiško rašymo stiliaus. Tuomet Freimanis įsidarbino Rygos filmų studijoje (Rigas Kinostudija), kur turėjo galimybę kurti linksmus įgarsinimo tekstus žinių reportažams. Netrukus, Freimanui buvo patikėta rašyti filmų scenarijus. Deja, kiti režisieriai nepatenkindavo Freimanio lūkesčių, todėl greitai jis pradėjo režisuoti pats.

1963 metais, A. Freimanis apsigyveno uždarame pajūrio kaimelyje, kur dienas leido su vietiniais žvejais. Kartu su operatoriumi ir režisieriumi Ivars Seleckis, jie pradėjo kurti filmą „Krantas“ („Krasts“, 1963).

„Krantas“ („Krasts“, 1963), o taip pat ir antrasis filmas apie žvejus, pavadinimu „Laimikis“ („Lomi“, 1969), tapo išskirtiniais reiškiniais poetinėje dokumentikoje. Filmų veikėjai juostoje tiesiog gyvena, dirba, geria, o kartais – kalba nesąmones. Jie paprasti, nepretenzingi ir atpažįstami kiekvienam žiūrovui. Būtent todėl šie filmai iš karto sužavėjo tuometinius Sovietų Sąjungos žmones.

„Na... Nežinau. Man nepatinka žodis „poetinis“. Tai skamba kaip kažkas, ką jaunos mergaitės rašo savo prisiminimų albumuose. „Metaforinis“ yra daug geresnis žodis. Latvis negali nufilmuoti chronologiško, analitiško kūrinio. Mes visi galvojame ir rašome metaforiškai“, – sakė režisierius A. Freimanis.

A. Freimans mėgo laužyti nusistovėjusias kino taisykles ne tik dokumentiniame kine, bet ir vaidybiniame: jis sukūrė vieną pirmųjų vaidybinių filmų, vykstančių dokumentinėje aplinkoje – kitaip vadinamą „dokudramą“. Tuo metu, unikalios stilistikos „Obuolys upėje“ („Ābols upē“, 1974) buvo visiškai naujas reiškinys ne tik Latvijoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje. Dabar, šis filmas yra tapęs Latvijos kultūrinio kanono dalimi.

Paskutiniaisiais gyvenimo metais, Freimanis filmų nebekūrė, tačiau rašė. Po jo mirties, buvo išleista pirmoji ir vienintelė jo novelė pavadinimu „Katilas“ („Katls“), pagal kurią nacionaliniame Latvijos teatre šiais metais pastatytas spektaklis.

„Laiko tiltai“ – bendras Baltijos šalių projektas, kurį prodiusavo Arūnas Matelis, Algimantė Matelienė („Studio Nominum“, Lietuva), Uldis Cekulis („VFS Films“, Latvija) ir Riho Vastrik („Vesilind“, Estija) bei parėmė Lietuvos kino centras, Latvijos nacionalinis kino centras, Estijos kino institutas, prestižiniai Europos kino fondai „Eurimage“ ir „Media“, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, Latvijos ir Estijos nacionalinės televizijos

Šis pranešimas yra „Studio Nominum“ informacinės serijos „8 ½ portreto“ dalis. Aivars Freimanis – trečiasis iš aštuonių režisierių-herojų filme „Laiko tiltai“. Filmas „Laiko tiltai“ kino teatruose pasirodys Rugpjūčio 23 dieną.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją