Operos solistė ir žurnalistas Rytis Zemkauskas „Kitokiuose pasikalbėjimuose“ šnekėjo apie operos kaitą, publikos dėmesį, dainavimą skirtingomis kalbomis. Be to, A. Grigorian pasidalino tuo, ko ją išmokė mama, ko – tėtis.

– Aš labai džiaugiuosi, kad tu vis dar gyva. Stebėdamas tave vis galvoju, kaip ji pakelia šitą tempą?

– Visaip. Niekada nebūna viskas tik į viršų, būna ir bangų, tik reikia su jomis susitaikyti. Tu pats man šiandien pasakei, kad atrodau atsigavusi. Tad sakau, yra tie gyvenimo periodai, bet reikia į juos žiūrėti normaliai – viskas negali būti vien tik bėgimas.

– Gali pasakyti, kad dabar gyveni gerą laiką?

– Labai.

– Nuostabu. Vakar (liepos 24 d. – aut. past) turėjai koncertą Valdovų rūmuose su Lietuvos kameriniu orkestru. Kokie įspūdžiai?

– Stebuklingi. Nesu mėgėja dalintis emocijomis feisbuke, bet kai jau kažką parašau emociškai, rašau tik tai, ką jaučiu. Koncertas buvo nenusakomai magiškas ir stebuklingas, puiki energetika. Viskas prasidėjo jau nuo repeticijos, nes mačiau tiek žmonių, be kurių šiandien niekada nebūčiau tai, kas aš esu, ir ten, kur aš esu. Tai buvo žmonės, kurie padėjo man gyvenime. Nemoku nusakyti to džiaugsmo, kai mačiau jų veiduose pergalę. Supratau, kas iš tikrųjų yra tas triumfas. Tai viena gražiausių dovanų, kai matai, kad žmonės nuoširdžiai už tave džiaugiasi.
Asmik Grigorian

– Kas yra tavo publika? Turi savo matymą apie ją?

– Labai skirtinga. Ji visur skirtinga. Yra tam tikra fanų komanda. Mane džiugina, kai matau tuos pačius veidus ir jie visą laiką ateina. Tada suprantu, kad tai žmonės, kurie seka viską, ką darau. Tai ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Yra komanda žmonių, kurie važiuoja į kiekvieną mano premjerą, spektaklį – jie ateina pasisveikinti ir keliauja paskui mane.

– O nebūna taip, kad kartais įkyri tie keliautojai?

– Ne. Mane džiugina, vadinasi, opera aktuali, žmonėms įdomi. Tai mano darbui suteikia prasmę, jei suprantu, kad jie gali skristi paskui mane į Niujorką ar kažkur kitur. Vadinasi, darau kažką gero.

– Yra žmonių, kurie skrenda į Niujorką tik tam, kad tave pamatytų?

– Taip, yra. Nemažai jų. Esu sutikusi apie 30 žmonių – kad ir kur bebūčiau, jie visada skrenda mane palaikyti. Jie iš skirtingų pasaulio kraštų.

– Ar tu matai publiką? Kiek artistas mato, kai aplink prožektoriai ir daug kitų dalykų scenoje?

– Čia kitokia patirtis. Aš koncertų nedainuoju daug, esu operos solistė, tad pasirodau operoje, spektaklyje. Dainuoti koncertuose – kitokia patirtis, tarsi dvi skirtingos profesijos. Kai eini į operą, visų pirma, tavęs ten nelieka. Aš neinu kaip Asmik, esu personažas. Ten, be abejo, publikos nematai, pajungi publiką į spektaklio erdvę. Kai dainuoju koncerte – išeinu kaip Asmik ir pasakoju personažų istorijas. Koncerte visą laiką turi kontaktą, matai publiką, aš kažkuria prasme ja manipuliuoju, juos sąmoningai pajungiu.

– Valdovų rūmuose auditorija du kartus tau buvo atsistojusi. Kaip tu žiūri į ovacijas? Iš tiesų tai itališkas žodis, reiškiantis atsistojimą. Šiais laikais susiduriu su tuo, kad beveik visiems atsistoja. Ar tu nemanai, kad tai kažkiek devalvuoja?

– Ne, ne visada visiems atsistoja. Tos ovacijos būna skirtingos. Toje pačioje šalyje į kiekvieną spektaklį susirenka skirtinga publika.

– Galvoju, jei visi visiems atsistoja, tai kaip išreikšti ypatingą ovaciją – gultis?

– Būna, kad trepsi kojomis.

– Už „Salomėjos“ partiją gavai didžiausią apdovanojimą karjeroje, tai ir didžiausias apdovanojimas operos pasaulyje. Tie apdovanojimai vis dar eina.

– „Salomėjos“ šleifas tęsiasi ir vis dar turiu su tuo susitaikyti.

– Bet smagu?

– Smagu, bet praėjo metai ir kažkaip jau atrodo darai didelius naujus darbus, bet kol kas neina „pramušti“. Tai dar esamasis laikas – ateina apdovanojimai, ką tik DVD išėjo, bus kartojimas. Suprantu, kad man dar nelabai ir pavyks išeiti iš „Salomėjos“ vaidmens. Iš pradžių man buvo nesmagu, nervinausi, dabar susitaikiau, džiaugiuosi, suprantu, kad tai nėra mano problema. Judu į priekį ir darau didelius darbus, o su „Salomėja“ viską reikia paleisti.

– Tai nėra tavo problema, tai yra visų mūsų džiaugsmas. Akivaizdu, kad dabar kažkas pasikeitė. Žmonės ir taip tave pažino, bet ir pati sakei, kad dabar kitaip. Gali daryti ką nori?

– Kažkuria prasme man taip atsitiko, kad dėl „Salomėjos“ vaidmens prašokau tam tikrus laiptelius savo karjeroje. Ji suteikė man trampliną, prašokau natūralų kelią, kai ateini į teatrą, pasirodai po truputį. Dabar yra dar teatrų, kuriuose nedainavau, o jau į juos einu žvaigždės statusu. Žvaigždės ta prasme, kad aš galiu rinktis. Žinoma, dar prieš šį vaidmenį turėjau kontraktus, ir jie pasirašyti tokie, kokie yra, bet taip, jaučiu laisvę. Žinau, kad tie visi kontraktai, kurie ateina, yra tokie, kad galiu rinktis, manęs klausia, su kuo norėčiau dirbti. Galiu sau leisti pasakyti „ne“ ir rinktis, kaip noriu.

– Moki būti kaprizinga?

– Ne. Galiu būti kategoriška, atrodyti kategoriška, bet paprastai konkrečiai žinau, ko noriu ir už tai kovoju. Yra dalykų, kurie man nepatinka, ir aš jų nedarysiu. Kartais tai gali pasirodyti kaip kaprizai, aš visada konkrečiai žinau, kodėl aš darau, kodėl aš noriu daryti ir ar aš darau tai, ką aš noriu.

– Operoje labai svarbu anturažas. Kaip tu žiūri į tą žaidimą?

– Manau, kad viskas yra šiek tiek žaidimas ir į viską reikia žiūrėti kaip į žaidimą. Mano profesijoje labai lengva patikėti sėkme, savo reikšme. Manau, kad suvokimas, jog viskas truputėlį žaidimas – geras būdas išlaikyti sveiką protą.

– Į operą, į klasikinę muziką apskritai įprasta žiūrėti rimtai, tiesa?

– Turbūt. Labai stengiuosi savo nerimtumu parodyti, kad tai irgi ne visai rimta. Operoje miega labai daug žmonių. Aš beveik nevaikštau, bet jei einu, dažnai taip pat miegu. Ten nuobodu.

– Bet triukšmas?

– Kai kam patinka.

– Esi dirbusi su tarpdisciplininiais projektais. Ką išmokai iš šitų darbų?

– Kaip ir iš visko, kažkaip nuolatos mokausi. Sutinki žmones, muzikos žanrus, esi priverstas daryti kažką kitaip. Konkrečiai dabar net nežinau. Gebėjimą matyti, neprisirišti prie tam tikrų stereotipų – natūralus mano bruožas. Jis reikalingas – neprisirišimo prie nuomonės, savo nuomonės, žinojimo, kaip kažkas turi būt. Tokie projektai duoda daug asmeninės laisvės.

– Opera keičiasi ar ne?

– Keičiasi, be abejo, ne visada į gerą pusę. Aš suprantu, kad viskas turi keistis, nes viskas, kas nesikeičia, yra mirtis. Nenorint, kad opera būtų numirus. Turėjo ateiti tie šiuolaikiniai pastatymai, kurie toli gražu ne visi buvo geri, bet tie pokyčiai turėjo įvykti. Praradome garsą, mokyklą, buvo jaunų žmonių kultas...

– Ką reiškia, „mes praradome mokyklą“?

– Operos dainavimo mokyklą. Todėl kad iš to norėjimo pritraukti operą, kiek įmanoma, prie kino, teatro, natūralaus personažų amžiaus, pradėta naudoti labai daug jaunų žmonių. Opera kaip sportas, yra tam tikras amžius, kada gali pradėti dainuoti tam tikrus vaidmenis. Fiziškai jų negali patempti. Ta mokykla pasitraukė į šoną, bet dabar jaučiu tendenciją to, kaip bandoma grąžinti į operą garsą, ieškoti šaknų, sujungti dramos spektaklį operoje, bet kad tai nebūtų garso sąskaita.

– Tau opera pirmiausia – garsas?

– Tai sintezė. Pokytis turėjo būti. Kaip galima pritraukti jauną žmogų, jei opera būtų tokia pati kaip prieš šimtą metų. Taip negalėjo būti. Tai menų sintezė, operoje svarbūs visi dalykai – talentas, aktoriniai gebėjimai, noriu tikėti, kad reikia girdėti garsą tokį, koks jis turi būti operoje, ne šiaip gražų, ne įsivaizdavimą, kokia ta opera. Ten yra tam tikros taisyklės.

– Kas yra geras operos artistas?

– Čia kaip ir cirke. Tu gali būti koks tik nori artistas – arba tu darai triuką, arba ne. Negalima apgauti publikos. Turi „paimti“ tą natą ir po to prasideda asmeninis tembras, charakteris, istorija, kurią pasakoji. Tada užpildai triuką savimi, bet tą triuką turi daryti.
Asmik Grigorian / FOTO: Ruth Walz

– Bijai užkimti, prarasti balsą laikinai?

– Kiekvienas naujas vaidmuo – ir visada prarandu balsą kelioms dienoms. Taip būna visada, nors patiriu stresą kiekvieną kartą. Kiekvienas naujas vaidmuo – kol balso stygos pripranta ir atpažįsta, kaip reikia dirbti, tada jos vargsta žymiai labiau.

– Ar yra skirtumas dainuoti skirtingomis kalbomis?

– Labai didelis. Nes fonetika visur skirtinga, stengiuosi išmokti išlaikyti vokalinę kalbą, balses ir priebalses, jų vietą, nepaisant to, kokia kalba dainuočiau.

– Kuria kalba tau patogiausia dainuoti?

– Patogiausia, tai nereiškia teisingiausia. Patogiausia – lietuvių ir rusų. Tačiau vokaline prasme – reikia daug metų mokytis, kad iš jos išeitume. Operiniam dainavimui lietuvių kalba per gili.

– Tai didžiulis krūvis, kurdama naują vaidmenį patiri krizę. Po spektaklio kažkaip reikia išeiti iš vaidmens. Kaip tu tą darai, kokį dopingą vartoji?

– Mane labiausiai vargina mokymasis. Pastarieji metai buvo įtempti, laukia dar du svarbūs vaidmenys, bus ir vėl sunkus laikas. Repetuoji, turi mokytis – smegenys neatsijungia visiškai, visada esi darbe.

– Kiek tavo terpėje yra nešvarios konkurencijos?

– Esu laimingas žmogus, nes esu vadinamas freelanceris (liet. laisvai samdomas darbuotojas – aut. past.) Niekada nedirbau jokiame teatre, tik pusę metų Lietuvos nacionaliniame teatre. Supratau, kad negaliu. Kai esi svečias, į tave žiūri kitaip, nežinau, kiek man kas į nugarą spjaudo. Būtų naivu tikėtis, kad nėra pavydinčių, bet ką aš galiu padaryti? Galiu orientuotis į tuos, kurie mane myli ir tuos, kuriuos myliu pati.

– Ar tu mėgsti keliauti?

– Mėgstu, bet nepasakyčiau, kad keliauju. Labai laukiu to gyvenimo etapo, kai galėsiu keliauti.

– Lepini savo vaikus?

– Manau, kad taip. Tai klausimas, apie kurį dažnai galvoju. Dukrą lepinu ir ją dar reikia lepinti, jai šią vasarą bus treji. O dėl sūnaus, aš nežinau.

– Juk tu nebūni su jais labai daug?

– Dukra su manimi keliauja, sūnus mažiau. Kai jis buvo mažas, tiek nekeliavau. Kai pagimdžiau Nojų, galėjau daugiau laiko praleisti kartu, dirbau Vilniuje. Su Lėja esu tame statuse, kai galiu sau leisti vežiotis auklę.

– Tavo tėvai – operos solistai, faktiškai neturėjau šansų būti kuo nors kitu?

– Taip. Na, šansų visada yra, bet reikia juos pamatyti.

– Tavo mama – sopranas, ar tembras paveldimas?

– Manau, kad taip. Visų pirma, tembras ir gamta, o tada – mokykla.

– O kuo tu norėjai būti vaikystėje?

– Balerina ir kosmonautu, kaip ir visi normalūs vaikai.

– Kodėl tokie skirtingi?

– Pas mane ir dabar gyvenime yra kraštutinumų, tai tikriausiai mano vyriškas ir moteriškas pradas.

– Kiek tavyje yra to vyriško prado? Nuskambėjo keiksmažodžiai (per ekraną rodė reklamą, kurioje keikiasi – aut. past.), vartoji juos?

– Taip, bet aš į keiksmažodžius žiūri kaip į poeziją. Man gražu žiūrėti į besikeikiančius žmones, bet tie keiksmažodžiai neturėtų būti šiaip sau, kai keikiamasi nepastebint jų grožio, vertės ir esmės. Tada tai jau purvina kalba. Neturiu nieko blogo, jei jie vartojami skoningai.

– Tu labai vėlai pasirinkai profesiją, pradėjai dainuoti 18 metų?

– Tai labai normalu operos solistui.

– Jeigu kitam reikėtų patarti tapti operos solistu arba pradėti dainuoti, tai nuo reikėtų pradėti?

– Visų pirma, tai slidi profesija. Turi būti stiprus, turėti talentą – kompleksinis dalykas. Jei žmogus tiesiog nori, stengčiausi atkalbėti. Tai labai brangi profesija, nes reikia individualių pamokų... Arba dainuoji, arba nedainuoji. Tai, kad pabaigsi muzikos akademiją, negarantuoja, kad būsi dainininkas.

– Tau vardą davė tėtis?

– Taip, bet mama Lietuvoje man davė kitą, kuriuo vadina iki šiol. Lietuvoje aš užaugau kaip Asta. Visi mano draugai iš vaikystės mane vadina Asta. Aš turiu du vardus.

– Trys metai prabėgo nuo tėčio mirties. Jau gali pasakyti, kad susitaikei, jog jo nėra?

– Aš galiu pasakyti, kad neseniai kažkas įvyko. Būtent dabar, kai aš lankiausi Skaloje, mane aplankė tas jausmas, kad tėtis išėjo į kažkokią kitą dimensiją. Visi šie trys metai, galbūt ir buvo tokie produktyvūs, nes buvo dedikuoti tėčiui kažkuria prasme. Įgavau ambicijų, atsirado noras padainuoti teatruose, kur jis dainavo. Dabar, būnant Skalos teatre, ten, kur mano tėvai susipažino, gavus tą apdovanojimą, man kilo toks labai keistas jausmas, tarsi tėtis lydėjimo mane iki tam tikro taško iš labai arti. Ir dabar toks momentas, kai suprantu, kad turiu jį paleisti, jis keliaus vienur, o aš kitur.

Tas susitaikymas... Gal labiau suvokimas, kad tas žmogus dabar tavo gyvenime yra kitaip.

– Armėnai – karšti žmonės, paveldėjai kažką tokio?

– Manyje yra du pradai. Turiu lietuviško kantrumo ir armėniškumo karštakošiškumo. Kantrumas iki tam tikros ribos.

– Ką gavai iš mamos?

– Didžiausia dovana, kuria aš labai vertinu, tai empatija, noras dalintis viskuo, ką turi. Tai mano charakterio savybė, kuria didžiuojuosi. Tėtis buvo atviros širdies žmogus, jis dalinosi gyvenime visu kuo, bet tai buvo vaišingumas, ją taip pat turiu, bet iš mamos atkeliavo užuojauta, noras padėti.

– Ar dažnai Lietuvoje jautiesi diskriminuojama dėl kitokios tautybės?

– Tai skaudus klausimas, bet aš nemeluosiu – visą gyvenimą tai jutau. Nebuvau diskriminuojama, aš ne tas žmogus, kuris gali būti diskriminuojamas, aš nesileidžiu, bet tai yra ir aš neapsimesiu, kad neskaitau komentarų. Suprantu, kad tie, kurie rašo komentarus, nėra visa Lietuva, aš apie tai viešai nekalbu, nebent man užduoda klausimą. Lietuvoje yra tiek meilės man, kad tiesiog nepasakyčiau, kad mane diskriminuoja.

– Kokią didžiausią svajonę norėtumėte įgyvendinti netolimoje ateityje?

– Pradėkime nuo to, kad nesu svajotoja. Aš nesvajoju apie dalykus, kurių negaliu turėti. Mano visos svajonės labai realios. Bet šiuo metu man patiko idėja, įgyvendinta Kanadoje, kurioje buvo sujungti vaikų ir senelių namai. Šia idėja užsidegiau ir supratau, kad tai tikrai norėčiau įvykdyti Lietuvoje. Nežinau, kaip tai padaryti, bet tai nuostabi idėja, galinti padaryti laimingais labai daug žmonių.
Asmik Grigorian

– Tavo vyras – režisierius. Čia tarnybinis romanas?

– Taip.

– Kokia kalba kalbatės tarpusavyje?

– Rusiškai.

– Kur gyvenate?

– Gyvenam ten, kur dirbam. Aš lagaminus keičiuosi Vilniuje. Tol, kol Nojus eina į mokyklą čia, bazė yra Vilnius. Ilgiau nei du mėnesius vienoje šalyje neužsibūname, o dirbame skirtingose valstybėse, tad matomės kartą į savaitę ir paprastai ten, kur aš dirbu.

– Jūs turite tokią taisyklę – būtinai kartą per savaitę pasimatyti. Čia tu sugalvojai ar jis?

– Sugalvojome kartu, reikia abiem, bet aš jos niekada negalėčiau laikytis, nes mano darbas pririša prie vietos, jo darbas laisvesnis. Jis repetuoja, bet didžioji darbo dalis – kūrybos procesas, vykstantis galvoje.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (29)