Nenorėjo dar vieno paminklo liūdesiui
Lietuvių ir žydų bendruomenės Jurbarke darniai gyveno kelis šimtmečius. Kol neatėjo Antrasis Pasaulinis karas, nusinešęs šimtus gyvybių – po jo žydų bendruomenės šiame miestelyje iš esmės neliko. Tačiau praėjusią istoriją nuo šiol primins praeitą savaitę Jurbarko centre atidengtas Sinagogų aikštės memorialas – jo autoriai tikisi, kad kūriniui tapus natūralia miesto dalimi jis teks pretekstu ir pasidomėti praėjusių kartų istorija.
Grigorijus Zundelovičius pasakoja, kad idėja kaip nors įamžinti istorinius įvykius Jurbarke sklandė seniai – katalizatoriumi imtis veiksmų tapo Izraelio ambasadoriaus atvykimas į miestelį. Jurbarkiečiai jam aprodė miestelį, pasakojo, kur kas buvo, ko jau nebėra, dar kartą buvo grįžta prie idėjos, kad reikia kažką padaryti istorijos įamžinimui. Svarstyta, gal pavyktų kažką sukurti savo jėgomis, tačiau menininkė, žymaus skulptoriaus Vinco Grybo anūkė, ir jo vardo muziejaus direktorė Rasa Grybaitė užprotestavo, kad tokio darbo turėtų imtis profesionalai, suprantantys, ką ir kaip reikia daryti. Taip jurbarkiečiai susisiekė su Izraelyje šiuo metu gyvenančiu Dovydu Zundelovičiumi, kuris jau po savaitės po šio pokalbio buvo Lietuvoje.
D. Zundelovičiaus tėvas, kartu su broliais ir seserimis, buvo gimęs Jurbarke, tad su šiuo miestu skulptorius jau buvo pažįstamas. Tik nežinojo, kad gatvių pavadinimai ir namų adresai jau yra pasikeitę. „Kai atvykau į vietos bendruomenės susirinkimą, man buvo pasakytas adresas – Kauno gatvė 60. Pradėjau eiti nuo bažnyčios, nes prisimenu senų namų numerius, tačiau paaiškėjo, kad jie pasikeitę, ir ta aikštelė, kurioje buvo svarstoma statyti paminklą, yra už kokių penkiolikos metrų nuo namo, kuriame gyveno mano tėvas. Tada sakau, čia darosi dar įdomiau“, – pasakoja jis.
Susitikęs su idėjos iniciatoriais D. Zundelovičius aptarė, koks paminklas tai turi būti ir apie ką. „Sutarėme, kad tai turi būti kas nors rimto: dėl kokios nors memorialinės lentos ar atminimo akmenėlio man neverta imtis – tikrai pilna Lietuvoje žmonių, kurie gali tai padaryti“, – sako skulptorius, į kūrybinį procesą taip pat įtraukęs dukrą Anną ir sūnų Grigorijų.
Visos trijulės pozicija nuo pat pradžių buvo ta, kad jie nenori kalbėti apie tragediją. „Buvo sutarta, kad darome paminklą, istorinį, bet ne katastrofai, ne eilinį liūdną ženklą. Žinoma, be liūdesio čia vis tiek neapsieisi, bet turime kalbėti apie bendruomenę, apie visus, kas ten gyveno. Jurbarke, kaip ir visuose miesteliuose, tam tikru laiku nuo 30 iki 70 procentų gyventojų buvo žydai. Jie, su visais kitais, buvo ta dingusi miesto istorija, kuri buvo trinama. Po karo, po fizinio sunaikinimo, 70 metų apie žydus niekas nieko nežinojo, ar bent jau niekas nieko nesakė. Tad buvo nutarta sugrąžinti atsiminimą į miesto centrą, į tą vietą, kur jie gyveno, į pačią centrinę aikštę, kur stovėjo dvi sinagogos, viena iš jų – dar nuo 18-o amžiaus galo, puiki, milžiniška medinė sinagoga, viena iš gražiausių Rytų Europoje“, – pasakoja D. Zundelovičius.
Taigi, jis su Anna ir Grigorijumi ėmėsi vystyti memorialo idėją – kūrybiniame procese išsivystė tai, kad paminklas atspindės penkis simbolius: Nemuno upę, hebrajų abėcėlę, bendruomenę, šventą Jeruzalės miestą ir maldos namus – vieną gražiausių Europoje buvusių Jurbarko sinagogą. Jame taip pat galima matyti išraižytas apie 1800 pavardžių Jurbarke gyvenusių šeimų – ne tik tų, kurie žuvo, bet ir kurie gyveno, įskaitant ir pačių Zundalovičių šeimą.
Atskirai yra išskirta apie 50 pavardžių žmonių, kurie gelbėjo žydus. „Rizikuodami savimi, savo šeimomis, jie darė tai, ką turėtų daryti kiekvienas normalus žmogus – bandė gelbėti savo kaimynus. Jie buvo tiek iš pačio miesto, bet daugiausiai iš apylinkių, kadangi mieste paslėpti buvo žymiai sunkiau negu kaimuose arba vienkiemiuose. Slėpė girininkai, ūkininkai, klebonas – jų vardai ir pavardės įamžinti ten, miesto centre. Mums tai buvo labai svarbu, nes tai iš tiesų buvo Jurbarko didvyriai“, – sako G. Zundalovičius.
A. Zundalovič priduria, kad 400 ar dar daugiau metų Jurbarke gyveno žmonės, kurie turėjo savo istoriją. „Dabar tie žmonės, kurie liko, taip pat jų palikuonys, kurių yra visame pasaulyje, prisimena ir gerus laikus: prisimena savo kaimynus, namus, verslus, kuriuos turėjo, tad neįmanoma akcentuoti tik pabaigos. Iš tikrųjų tai daro šią temą dar labiau tragiška, nes buvo didžiausia istorija, kurią sunaikino, kad niekas neprisimintų ir nežinotų, kas iš tiesų buvo. Bet tiesa turbūt turi išeiti į šviesą“, – svarsto A. Zundelovič.
Vienas iš tikslų – neapykantos mažinimas
Zundelovičių šeima iš Jurbarko spėjo pasitraukti dar prieš karą, tačiau daug artimųjų jiems buvo lemta netekti kitose vietovėse. Kauno gete atgulė Dovydo brolis, dvi seserys. „Atrodo, kad viskas buvo labai seniai, kad jau tiek daug laiko praėjo, bet kai tu imi tik savo šeimos istoriją, kai aš pagalvoju, kad Kauno gete guli ne kokie nors mano proseneliai, o mane dėdė, dvi tetos, supranti, kaip tai yra beprotiškai arti“, – sako G. Zundalovičius.
Visgi, jie renkasi kalbėti, gyventi ir kurti šviesiai. „Galime persisunkti skausmu ir neapykanta, ką yra padarę tam tikri žmonės, bet kas iš to? Jei kalbėsime labai abstrakčiai apie gėrį ir blogį, ir pripažinsime, kad tai, kas įvyko, buvo blogis, tai reikštų blogio pergalę. Su blogiu reikia kovoti gėriu ir ne kitaip“, – įsitikinęs G. Zundalovičius.
Jo sesuo Anna priduria, kad jie tiesiog neturi kito pasirinkimo – juk jiems reikia gyventi toliau.
D. Zundalovičius sako, kad vienas iš šio paminklo tikslų – neapykantos mažinimas. „Nes ji yra, mes tai žinome: yra nepasitikėjimas žydų lietuviais, kaip ir lietuvių nenorėjimas suprasti ir suvokti to, kas padaryta. Bet seniai atėjo laikas kalbėti kitaip ir visiems mokytis“, – teigia jis.
Kaip kitaip? D. Zundalovičiaus nuomone, pirmiausia turime išmokti gerbti vieni kitus. „Žmonių tarpusavio santykiai prasideda nuo meilės ar nemeilės supratimo, o tai aš laikau didžiausia klaida – turėtų būti nuo pagarbos arba nepagarbos. Tada kur kas lengviau ir galima surasti kur kas daugiau bendrų taškų. Na, ir jau gal sakiau dešimt kartų, bet samprata tolerancija yra neteisinga, nes toleruoja kažkas didesnis kažką mažesnį. Negalima toleruoti žmonių – žmones reikia gerbti. Galima dar mylėti, bet čia gal jau kitas etapas“, – šypsosi jis.
Rado nežinomus gimines
Šeima pasakoja, kad renkant paminkle išraižytas pavardes didžiausią darbą atliko Anna, bendradarbiavusi su žmonėmis, dirbančiais archyvuose, tikrinusi, kad jokios pavardės nebūtų praleistos ar nesikartotų kelis kartus. Tad jie tikisi, kad visi, čia turintys šaknų, atėję ras savo šeimos pavardes.
Kita vertus, Grigorijus pastebi, kad net ne visi žino, ko ieško: „Dirbdami su geneologinėmis medžiagomis matėme, kad šiandien kažkokios pavardės nenešioja niekas, o jų senelis ar prosenelis buvo su kita pavarde ir ten gyveno. Tai reikia dar žinoti, ko ieškai“.
Tam, kad žmonėms būtų lengviau rasti artimųjų pavardes, jos užrašytos jidiš ir anglų kalbomis. „Didžioji dalis palikuonių, kokie 99 procentai, gyvena užsieniuose, tiek toli, tiek arti, ir jidiš neskaito. Jų vaikų vaikaičiai aiškiai kalbės tik angliškai, todėl rašėme ir šia kalba, kad jie galėtų surasti tas pavardes ir galėtų ten orientuotis. Buvo ir kitų idėjų: iš tų pavardžių susidaro kaip upė, kurios paviršiuje kaip plūdurai, kaip švyturiukai tupi 22 hebrajiškos abėcėlės raidės – tada tos pavardės rikiuojasi prie savo raidės. Lengviau rasti. Be to, mūsų galva simboliška, kad abėcėlė grįžo į jūrą“, – aiškina D. Zundalovičius.
Kartais nutikdavo ir taip, kad žmonėms, net to nežinojusiems, jie pranešdavo, kad jie turėję giminių Jurbarke – kai kurie jų vėliau taip pat prisidėjo prie paminklo statybos. Grigorijus juokiasi, nors nuo šiuo atveju lėšos buvo rinktos vadovaujantis 3F formule (fools, friends, family – liet. kvailiai, draugai ir šeima), kaip jis sako, durnių šiuo atveju nebuvo, kad liko pasikliauti draugais ir šeima. Kai kurie jų prisidėjo finansais, kiti – patys kokiu nors savo darbu. Ir nors iki šiol visos skolos už ši paminklą nėra grąžintos, jo autoriai tikisi, kad šis klausimas ateityje taip pat kaip nors išsispręs. Visgi, jiems svarbiausia – ilgalaikis tikslas.
„Man atrodo, jei kelios kartos vaikų žais ant to paminklo, lakstys per tas raides, senelis ten prisės ant akmenų, tas daiktas turėtų pasidaryti neatskiriama miesto centro dalimi. Jis padarytas gerai, iš patvarių medžiagų, tad jis liks, net jei viskas aplink mieste keisis. Ir kaip su bet kuriuo kitu daiktu, kuris stabiliai yra mieste, tu prie jo pripranti, ir visiškai nesvarbu, tu jį mėgsti, ar nemėgsti, bet jis ten yra, tu žinai, kad jis yra tavo šeimos arba tavo gyvenimo istorijos dalis“, – sako D. Zundelovičius.
