- Po filmo „Lošėjas“ premjeros jau praėjo šešeri metai, per kuriuos nepristatėte jokio kito filmo. Daugeliui režisierių tai gana ilga pertrauka. Kodėl ji atsirado? Teko skaityti, kad filmą „Nematoma“ pradėjote kurti gana greitai po „Lošėjo“ pristatymo, tad idėją, kaip suprantu, jau turėjote.
- Pertrauka tikrai per ilga. Manau, kad aktyviai dirbantis režisierius turėtų daryti ne ilgesnes pauzes kaip du, trys metai tarp filmų. Po „Lošėjo“ norėjosi kuo greičiau pradėti pasiruošimo ir filmavimo darbus, juo labiau, kad su scenarijaus bendraautoriumi Kristupu Saboliumi jau turėjome naujo scenarijaus apmatus. Bet, kaip dažnai nutinka kino pasaulyje, filmo finansavimo klausimai tapo pagrindine kliūtimi pradėti filmavimo darbus.
- Kaip gimė mintis filmo scenarijui? Pamenate, kas buvo atspirties taškas, nuo kurio mintyse pradėjo rutuliotis visa istorija?
- Su Kristupu visada ieškome temų, kurios „tvyro ore“, tokių kurios būtų aktualios ne tik mums, bet ir platesnei socialinei ir kultūrinei aplinkai. Pradedame nuo kažkokių globalių problematikų ir po truputį bandome prisikasti prie individo, prie konkretaus žmogaus. Kaip jį tai veikia, kokią įtaką daro jo elgsenai ir mąstymui. Nesunku pastebėti, kad pastaruoju metu ypatingai suklestėjo įvairios manipuliacijos formos – pradedant politiniu populizmu ir baigiant pop kultūra. Gyvename manipuliavimo vaizdu pasaulyje. Tiesą sakant, ir patys tame aktyviai dalyvaujame. Pavyzdžiui, gražindami ir „gerindami“ savo socialinių tinklų profilio nuotraukas. Vaizdas yra lengviausias būdų manipuliuoti tiesa. Mums su Kristupu tai pasirodė įdomu ir pradėję ieškoti siužetinės linijos po truputį prisikasėme prie tiesos regimybės temos, kuri paskui save atnešė aklumą, šokį ir televizijos šou pasaulį.
- Pagrindinis filmo herojus – jau nebejaunas vyras, kuris manipuliuodamas aklumu dalyvauja šokių konkurse ir netrukus susiduria su senu savo priešu, ką tik išėjusiu iš kalėjimo. Akivaizdu, kad siužeto vingiai išgalvoti, bet ar herojų charakteriams kurti rėmėtės žmonėmis, kuriuos esate sutikęs realiame gyvenime?
- Paradoksalu, kad kai sufantazuoji kažką nelabai realaus ir galvoji, kad niekas tuo nepatikės staiga sužinai, kad tai egzistuoja realiame gyvenime. Taip nutiko su „Lošėju“, kai sužinojome, jog realybėje vyksta daug makabriškesni siužetai nei mūsų scenarijuje. Panaši situacija ir su „Nematoma“. Su Kristupu svarstėme, ar įmanoma aklam žmogui išmokti pakankamai profesionaliai šokti. Netrukus sužinojome, kad Lietuvoje iš tikro yra toks jaunas žmogus Marius, kuris būdamas aklas pradėjo lankyti šokių pamokas ir jam visai neblogai sekasi judėti šokių salėje. Vėliau susitikome su Mariumi ir dar keletu jo likimo žmonių, kurie atskleidė daug įdomių faktų iš savo gyvenimo. Kai kuriuos dalykus panaudojome filme.
- Scenarijų, kaip ir „Lošėjo“ atveju, kūrėte kartu su filosofu Kristupu Saboliumi. Kaip manote, kuo Jūs papildote vienas kitą? Nesvarstėte, kad gal reikia šįkart ieškoti kito bendraautoriaus, ar galbūt mėginti kurti scenarijų vienam?
- Kristupas neseniai tapo filosofijos profesoriumi ir dėsto universitete, o aš nuolat sukuosi filmavimo aikštelėse. Čia, matyt, ir glūdi mūsų bendradarbiavimo sėkmė. Kristupas moka į viską pasižiūrėti analitiko akimis, o aš labiau praktikas. Mes mokame „ištirpti“ vienas kito autorystėje ir man patinka, kad parašius scenarijų jau sunku atsekti kur kieno idėja, replika ar mintis. Bet darbas dviese užtrunka ilgiau nei rašytum vienas. Pas mus yra nerašyta taisyklė, kad nepajudame toliau, kol nesame abu patenkinti, ar neįtikinam vienas kito kažkokia idėja. Pykčių nebūna, bet diskusijos ir ieškojimai kartais užtrunka gan ilgai. Šiuo metu padarėme pauzę bendrame darbe ir rašome scenarijus atskirai. Bus įdomu išvysti vienas kito darbus.
- Kuo „Nematoma“ filmo kūrimo procesas skyrėsi nuo „Lošėjo“? Kaip Jūs pats jaučiatės, ar smarkiai paaugote kaip režisierius per tą laiką? Galbūt buvo pamokų, kurias išmokote kurdami „Lošėją“, kurias pritaikėte naujame filme?
- Skirtingai nei „Lošėjas“, „Nematoma“ buvo filmuojame ne tik Lietuvoje, bet ir Ukrainoje, Karpatų kalnuose. Be jau minėto Kristupo Saboliaus, filmo dailininko Nerijaus Narmonto ir šviesų dailininko Egidijaus Braziūno visi kiti buvo nauji filmavimo grupės nariai. Kiekvienas žmogus atsineša kažką savito ir unikalaus. Susibūrė labai įdomi ir drauginga komanda, kur kiekvienas savaip papildė filmą. Esu labai dėkingas kiekvienam už indėlį ir pagalbą. Ar smarkiai paaugau sunku pasakyti, bet kad paaugti norėjosi, faktas. Kad augtum reikia daug dirbti, daug filmuoti. Tik taip gali tobulėti. O pagrindinė pamoka iš „Lošėjo“ yra eiti iki galo nepaisant kliūčių. Buvo akimirkų, kai atrodė, kad „Nematoma“ gali ir neįvykti, bet, nepaisant visko, rugsėjo 20 dieną filmas pasirodys Lietuvos kino teatruose.
- Esate minėjęs, kad filme „Nematoma“ bus detektyvo elementų, taip pat bus pasakojama ir meilės istorija. Ar priskiriate šį filmą kokiam nors žanrui? O gal šiais laikais žanrų ribos jau taip persipynusios, kad tampa nebesvarbiomis?
- Jei jau reikia konkretaus įvardijimo, tai „Nematoma“ galima vadinti detektyvine drama. Tie, kas labiau domisi kino istorija, tikiuosi, nesunkiai atseks šeštajame dešimtmetyje išpopuliarėjusio film-noir, ar vėliau iš jo išaugusio neo-noir žanro elementų. Šio žanro filmuose kriminalinis siužetas dažnai persipindavo su melodraminėmis herojų linijomis ir tamsiu humoru. Ne išimtis ir mūsų filmas.
- Ar kurdami filmą galvojate apie žiūrovus ir ką savo filmu jiems norite pasakyti? Jei taip, kokią žinutę norėtumėte, kad jie išsineštų?
- Ir taip, ir ne. Jei galvočiau vien apie tai, kaip įtikti žiūrovui, matyt, kurčiau kitokio pobūdžio filmus ir kitokiomis temomis. Prieš rašydami scenarijų su Kristupu visų pirma ieškome temos, kuri mus pačius domina labiausiai ir tada jau galvojame, kaip ją atskleisti intriguojančia forma, kuri sudomintų platesnę auditoriją. Bet niekada specialiai negalvojame, kaip pataikauti žiūrovo skoniui ir išankstiniams lūkesčiams. Svarbiausia mūsų užduotis – padaryti filmą įdomiu ir įtraukiančiu, net jei nagrinėjama gana sudėtinga tema. Šiuo atveju norėjome kalbėti apie manipuliavimą tiesa ir kokią įtaką tai daro žmogui. Kaip išsilaisvinti iš iliuzijų kalėjimo, kurį patys susikuriame.
- Dar net nebaigtas filmas „Nematoma“ Ispanijoje pelnė apdovanojimus. Buvo skelbiama ir tai, kad filmo „Nematoma“ pasaulinė premjera gali įvykti A klasės festivalyje. Ar šiandien jau žinote, kad taip tikrai įvyks? Jei taip, koks festivalis tai galėtų būti? Kas atneša tokią sėkmę – tai vis dar „Lošėjo“ atgarsiai ir už jį užsitarnautas vardas, ar pakako stipraus naujojo filmo scenarijaus ir pristatymo?
- Taip, su džiaugsmu galiu pranešti, kad „Nematoma“ bus rodoma San Sebastiano kino festivalyje konkursinėje New Directors programoje. Sveikinu visus, kurie prisidėjo kuriant filmą ar jį rėmė. Šis festivalis ypatingai dėmesingas mano filmams – čia įvyko „Lošėjo“ tarptautinė premjera, dabar bus rodoma „Nematoma“. San Sebastiane visada tvyro ypatinga kino atmosfera, čia mažiau kitiems A lygio festivaliams būdingo patoso, bet visada pilna nesumeluotos meilės kinui. Nemanau, kad aš esu užsitarnavęs tokį vardą, kuris automatiškai atvertų festivalio duris. Greičiau atvirkščiai – kiekvieną kartą reikia įrodyti iš naujo, kad tavo filmas yra kažko vertas. Kita vertus, jaučiu San Sebastiano festivalio susidomėjimą mano filmais ir abu praeitų metų prizai dar nebaigtam „Nematoma“ variantui buvo nuostabi parama ir palaikymas.
- Galima numanyti, kad dabar visos mintys dar sukasi apie „Nematoma“. Bet visgi, ar jau galvojate apie būsimus filmus? Ar naujam kūriniui vėlgi prireiks penkerių ar daugiau metų?
- Ne tik galvoju, bet ir rašau naują scenarijų. Tai bus filmas, kurio siužetas susietas su kontrabanda Pamario krašte. Norėtųsi tikėti, kad šį kartą filmo kūrimas neužtruks taip ilgai.
