Gerbiamas profesoriau, sakykite, kaip kilo mintis, jog italų aktoriai spektaklyje galėtų atlikti vieną gražiausių lietuviškų religinių giesmių?

Su kompozitoriumi Faustu Latėnu – dar gerokai iki šio darbo pradžios– atradome labai gražią giesmę. Buvau sukūręs jos chorinę aranžuotę, kurią papildžiau kanklėmis, birbyne, bei vargonais. Kompozitorius su režisieriumi nutarė ją įkomponuoti į spektaklio „Edipas Kolone“ audinį. „Oigi gražus gražus mėlynasis dangus“ – tai nuostabus Antano Vienažindžio sakralinės poezijos pavyzdys.

Ar ši giesmė buvo atliekama tik premjeros Pompėjoje metu?

Taip, tai, kas buvo, to daugiau jau niekada nebebus. Pompėjoje įvyko trys premjeriniai vakarai. Visi jie buvo skirti Eimunto Nekrošiaus atminimui. Vėliau šis spektaklis bus rodomas Ravenos ir Neapolio teatruose, tačiau spektaklio pabaiga jau bus kitokia. Tai, kas įvyko birželio 27-29 dienomis Pompėjoje buvo istoriškai unikalu.

Spektaklis „Edipas Kolone“
Foto: Ivan Nocera nuotr..

Unikalu ir tai, kad buvo giedama dviem kalbom – spektaklio pradžioje itališkai ir spektaklio pabaigoje – lietuviškai.

„Mes visi išeisim iš šio pasaulio, neliks nieko – tik gražiai giedanti mergina“, – taip šioje lietuviškoje giesmėje skamba itališko teksto vertimas. Itališką tekstą atradome pjesės scenarijuje, kuris idealiai atitiko turinį ir prasmę.

Spektaklio pabaigoje buvo jaudinanti akimirka, kai italų aktorių choras užtraukė giesmę lietuviškai. Žinant spektaklio kontekstą ir kam jis dedikuojamas, lietuviškas tekstas sminga į paširdžius...

„Oigi gražus gražus mėlynasis dangus, ar priimsi mane ten, Dievuliau brangus?“, – taip skamba lietuviška giesmė. Emocinis fonas pasiekia kulminaciją, kai gyvas choro dainavimas vėliau pastiprinamas lietuvišku etnografinio ansamblio įrašu – Italija ir Lietuva užgiedojo kartu. Pasvirusiame mediniame bokšte, apšviestas vilties šviesele, pasirodė Eimunto Nekrošiaus portretas. Šį spektaklį skyrėme jo atminimui. Atsisveikinome.

Prisipažinsiu ši akimirka buvo labai stipri, labai paveiki. Ją išgyvenau kartu su žiūrovais. O kaip ją išgyvenote Jūs?

Jūs paklausėte žmogaus, kuris beveik trisdešimt metų dirbo su E.Nekrošiumi... Kiekvieną kartą, kai spektaklio pabaigoje pamatydavau nuotrauką, būdavo labai jautru ir liūdna... Juk mes buvome bičiuliai. Kartu nuo pat pirmųjų „Life“ festivalių. Beveik kasdien į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją pas mane ateidavo E.Nekrošiaus aktoriai ir žymūs dainininkai, su kuriais repetuodavome roko operą „Meilėje ir mirtis Veronoje“. Kosultavau Eimuntą statant F.Dostojevskio „Idiotą“. Šešiolika metų gyvai grojau ir vaidinau „Hamlete“ – suvaidinome 210 spektaklių 42 tarptautiniuose pasaulio teatrų festivaliuose. Buvau muzikos konsultantas, kai Milano „La Scaloje“ statė „Makbetą“. Mes ištisomis dienomis sėdėdavom ir kalbėdavomės apie operos partitūros specifiką....Tai buvo mano gyvenimo gražiausi ir prasmingiausi metai susiję su teatru...

Šį spektaklį turėjo statyti E. Nekrošius. Bet Dievo planas buvo kitoks... Kaip Jums sekėsi dirbti su R. Tuminu, jo komanda, choristais?

Su Rimu Tuminu esame dirbę kartu ir ankščiau: statant legendinį „Maskaradą“ (VMT), vėliau – „Ričardą III“ (LNDT)...Šį kartą režisierius sumanė, jog veiksmas vyksta lyg kokioje meninėje sanatorijoje. Jos gyventojai (choras) svajoja pasveikti ir iš tos įstaigos ištrūkti. Tyrinėdami žemėlapį tiki ir laukia sėkmingiausių savo karjeros gastrolių, norėdami įrodyti, esantys kažko verti. Reikėjo atrasti, ką kiekvienas choristas – aktorius moka ir sugeba atlikti geriausiai. Egzotiškasis Enzo grojo itališka bandonija ir vaikščiojo kojokais, Erika pademonstravo puikų operinį balsą, o Gianluca pasirodė esąs talentingas estrados dainininkas. Choristė Cincia mus visus nustebino išraiškingai originalo kalba perskaičiusi W.Shakespeare ištrauką iš „Makbeto“. Repeticijų metu sukūrėme dvylika muzikinių numerių (spektakliui režisierius išsirinko geriausius): išmokome G.Verdi operos „Lombardiečiai“ kryžiuočių ir piligrimų chorą, G.F. Händelio operos „Kserksas“ ariją „Ombra mai fu“, G.Faure chorą „Libera me“ iš „Requiem“, bei sudėtingą Dalilos ariją iš C. Sen Sánso operos „Samsonas ir Dalila“. Visose choristų repeticijose dalyvavo Faustas Latėnas – geriausias, mano manymu, nūdienos kompozitorius rašantis teatrui. Mano darbas buvo chormeisterinis, o visa muzikinė koncepcija - F. Latėno. Jūs pati galėjote pastebėti, kokia išraiškinga ir dinamiška šio spektaklio muzika. Šį kartą kompozitorius meistriškai panaudojo keletą muzikinių ištraukų iš buvusių E.Nekrošiaus spektaklių.

Spektaklis „Edipas Kolone“
Foto: Ivan Nocera nuotr.

Gražus Anželikos Cholinos indėlis į spektaklio choreografiją. Tai, kaip choras ir aktoriai judėjo scenoje – jos meninės fantazijos vaisius. Ir net lietuviška „Kepurinė“, kurią sušoko italų aktoriai, buvo jos puiki idėja.

Girdėjau, kaip prieš spektaklį choristai smagiai dainavo garsią neapolietišką dainą „Funiculì, Funiculà“, bet spektaklyje jos nebuvo...

Šią dainą išmokom ir galvojom, kad ją panaudosime spektaklio pabaigoj, kai esime nusilenkti, mat dainos posminė atsakymų forma nejučiom įtraukia ir žiūrovus. Tačiau taip neįvyko. Pabaiga buvo kitokia, o šią dainą mes dažnai atliekame savo malonumui – prasidainavimui. Tai viena garsiausių šio krašto dainų, parašyta pirmojo funikulieriaus į Vezuvijų atidarymo proga. Ankščiau turistus į Vezuvijų pintuose krepšiuose keldavo lynais vyrai dainuodami neapolietiškas dainas. Kuo stipriau siūbavo krepšius, tuo garsiau klykė krepšiuose esantys žmonės, kurie išlipę dosniai atsilygindavo, išnešę sveiką kailį... Iš šios vietovės yra kilęs žodis funikulierius, iš čia kilusi ir garsioji daina.

Spektaklio repeticija
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Prieš spektaklį aktoriai ir visi spektaklio kūrėjai plekšteli vienas kitam per užpakalį, sakydami „Merde!“ (šūdas). Tai irgi sena tradicija, tiesa?

Taip, tai sena italų teatralų tradicija. Aktoriai nuo seno vaidindavo aikštėse, į kurias žiūrovai suvažiuodavo arkliais. Kuo daugiau karietų, tuo daugiau lieka arklių mėšlo, o tuo pačiu ir didesnis spektaklio pasisekimas. Užtai prieš kiekvieną spektaklį (iki pat šių dienų) aktoriai Italijoje vieni kitiems linki sėkmės, plekšteldami per užpakalį ir šūkteldami „merde“!

Jūsų papasakotos tradicijos, dainos, pati ši vieta, kuriai daugiau kaip 2000 metų – viskas liudija, kad čia susitinka praeitis, dabartis ir ateitis. Ar jūs pirmą kartą dirbote Pompėjos teatre?

Taip, čia lankiausi ne sykį , bet dirbau pirmą kartą. Ir supratau, kad tokiems spektakliams žiūrovui reikia iš anksto pasiruošti: atgaivinti atmintyje Sofoklio kūrinį, suvokti šiandienos dramaturgo interpretaciją, pajusti vietos autentiškumą. Žiūrovai ilgai negali atsikvošėti, kai išgirsta, kokia sudėtinga ir žiauri Edipo istorija: lemties istorija, kraujomaišos istorija, šeimos susitaikymo istorija. Ar gali visuomenė palaužt individą? Ar žmogus gali pakeist savo likimą? Kaip išlikti žmogumi ir pasitikti mirtį, brendant purvinu gyvenimo keliu? Edipo istorijoje galima susirasti daugybę kontekstų. Italų kalboje mačiau parašyta, jog „Edipas Kolone“ yra spektaklis pagal „Sofoklio operą“. Vadinasi, tai yra kažkas daugiau negu tiesiog tragedija...

Spektaklio repeticija
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Taip, tai kažkas daugiau negu tiesiog pjesė...

O Adomo Jacovskio puiki scenografija yra kažkas daugiau nei medinis bokštas... Tai pilis, „uždara valstybėlė“, kuri gali gyvuoti autonomiškai: turinti maisto atsargų, ginanti savo piliečių laisvę ir gerovę. Kaip kultūrinė metafora – bokštas yra savotiškas „Meno fortas“. Jame ir atsisveikinome su Eimuntu Nekrošiumi. Ir tai buvo genialus R.Tumino sumanymas...

„Edipo Kolone“ pjesės autorius Ruggero Cappuccio premjerą stebėjo su ašara akyje...

Spektaklio repeticija
Foto: Asmeninio albumo nuotr.