Vieno žymiausių 18 amžiaus prancūzų tapytojų Antoineʼo Watteau paveikslas „Meilės neįmanomybė“ po šimtmečių atrastas ir parduodamas aukcione – ši sensacija sukrečia meno pasaulį! Jo trokšta visi: šeicho žmona, du naujieji rusai, Prancūzijos vyriausybė, Britanijos karališkieji rūmai, pasakiškai turtinga mecenatė, repo žvaigždė ir kiti. Visi jie siekia garbės tapti šio staiga atgauto šedevro savininkais. Tačiau „Meilės neįmanomybė“ turi savo istoriją, kuri nuveda į tamsiausių Europos istorijos paslapčių labirintus, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Tai debiutinis H. Rotschild romanas, tačiau autorė puikiai išmano meno pasaulį ir tikrai ne tik iš nuogirdų. Iš garsios britų Rotschildų dinastijos kilusi aristokratė – Londono Nacionalinės galerijos ir Tate galerijos globėja, skaičiusi paskaitas apie dailę ir literatūrą Getty institute bei Karališkojoje akademijoje. 2018 m. ji buvo apdovanota Britų Imperijos Ordinu už nuopelnus menui. Todėl jos pirmajame romane „Meilės neįmanomybė“ gausu ne tik intrigų, sandorių ir aukcionų aprašymų, bet ir ekspertinių žinių apie tapybos istoriją. Plačiau apie romaną „Meilės neįmanomybė“ pasakoja jo autorė.
– Romano istorija sukasi apie garsaus tapytojo Jeano-Antoine'o Watteau paveikslą. Tiesa, išgalvojote tą paveikslą. Skaičiau, kad J. A. Watteau kūryba užima labai svarbią vietą jūsų gyvenime. Papasakokite plačiau.
– Kai man buvo šešiolika, dirbau sezoninį darbą Luvre. Paryžiuje jaučiausi labai vieniša – neturėjau draugų, nemokėjau ir vis dar nemoku nė žodžio prancūziškai. Vienintelis to darbo privalumas buvo tai, kad galėjau vaikštinėti po galerijas. Vieną dieną sustojau tiesiai priešais J. A. Watteau paveikslą „Žilis“, kuriame pavaizduotas vienišas klounas ir už jo besilinksminantys žmonės. Sutikau šį melancholišką klouną ir pagalvojau: „Jis žino, kaip aš jaučiuosi.“ Buvau šokiruota to pažįstamo jausmo ir empatijos, nors mudu skyrė keli šimtai metų. Tą pačią akimirką pamilau J. A. Watteau paveikslus ir, tiesą sakant, dailę apskritai.
– Jūsų romanas „Meilės neįmanomybė“ – meilės romanas, trileris, satyra ir detektyvas, romane gausu pasakotojų. Prabyla net... pats paveikslas. Kodėl supinate tiek daug skirtingų pasakojimo kelių?
– Knygos toną uždavė veikėjai – buvo sunku išlaikyti rimtą veidą rašant apie ekscentriškus interjero dizainerius, rusų oligarchus ar parlamento narius. Tačiau perėjus prie karo siaubų pasikeitė ir knygos tonas, ir turinys. Rašydama nerimavau, ar pati išlaikysiu dėmesį, nes jei man pabosta šalutinė siužeto linija, skaitytojui ji pabos tikrai.
Visada svajojau parašyti romaną. Vis senau ir senau, o tada vieną rytą prabudau ir pagalvojau: „Kodėl ne šiandien?“ Jau 20 metų brandinau keletą idėjų – pagrindinė buvo apie kalbantį paveikslą. Tą dieną išsitraukiau ilgus metus kauptus užrašus iš senos batų dėžutės – pastraipas apie kalbantį paveikslą, motiną alkoholikę, istoriją apie dingusį paveikslą... Visas šias niūrias idėjas, apie kurias jau labai ilgą laiką galvojau, sudėjau į vieną pasakojimą. Tai buvo jaudinantis, įdomiausias, sunkiausias ir labiausiai nukankinęs projektas mano gyvenime. Tiems, kurie nori ramaus gyvenimo, nerekomenduočiau rašyti romanų.
– Romane piniginę paveikslo vertę dažnai supriešinate su emocine verte. Kodėl?
– Įvairios meno kūriniui suteikiamos vertės – emocinė, piniginė, nacionalinė, asmeninė ar artistinė – yra viena svarbiausių šios knygos temų. Manau, kad tai iš dalies paaiškina, kodėl meilė menui ir domėjimasis juo išgyveno tiek šimtmečių ir kultūrų.
„Meilės neįmanomybė“ leidžia žvilgtelėti į brangių meno sandorių pasaulį, kuris, jei tikėsime jūsų romanu, gali priversti turtinguosius ir įtakinguosius elgtis nelabai gražiai. „Washington Post“ publikuotoje apžvalgoje rašoma, kad: „šį negailestingą žaidimą vargiai pajėgia žaisti vyriausybės ir viešieji muziejai, tad cinikas darytų išvadą, kad nėra tokio dalyko, kaip objektyvi vertė: paveikslas yra vertas tiek, kiek už jį sumokama.“ Kokia yra „suvokiamos vertės“ rizika ir atlygis?
Meno kūrinio kainą diktuoja troškimas, tai yra, kiek kažkas pasiryžęs už jį sumokėti, tačiau jo vertę lemia skirtingi veiksniai: kilmė, retumas, grožis, madingumas, toteminė prigimtis, istorija. Su kiekviena karta „suvokiama vertė“ keičiasi. Dailininkų išsikovotos kainos smarkiai svyruoja: kadaise Caravaggio buvo neperkamas, o dabar jis – vienas geidžiamiausių menininkų.
Meno kūriniai – rizikinga investicija. Geriausia visiškai ignoruoti rinką ir pirkti tai, kas jums patinka. Kūrinio vertė gali svyruoti, bet asmeninės priežastys, dėl kurių jį įsigijote – niekada.
– Esate iš garsios ir talentingos Didžiosios Britanijos Rothschildų dinastijos. Ar sunku būti savimi priklausant tokiai šeimai?
– Taip, labai sunku. Ilgą laiką jaučiausi užguita lūkesčių ir naštos, kuria mane prislėgė pavardė, ir nesijaučiau prilygstanti kitiems šeimos nariams. Teta Emma buvo akademikė ir istorikė, mano tėvas Jacobas yra finansininkas (ir ne tik), senelio sesuo Miriam buvo nuostabi mokslininkė, kaip ir senelis Victoras. Galėčiau tęsti iki begalybės. Kur tik pažvelgdavau, mačiau meistrystę, o pati nesijaučiau niekuo ypatinga. Ką jau kalbėti apie meistriškumą.
Nesijaučiau galinti sekti jų pėdomis, be to, esu moteris, o Rothschildų šeimoje dominuoja patriarchija. Moterims draudžiama dirbti banke. Jos gali dirbti tik archyvarėmis ar buhalterėmis. Esu pirmoji, dirbusi šeimos versle.
– Kaip tapote Nacionalinės galerijos tarybos, kuriai vadovavo ir jūsų tėvas Jacobas, pirmininke?
– Aštuonerius metus buvau patikėtinė, kol galiausiai mane išrinko pirmininke. Jacobas taip pat buvo pirmininkas, pasekiau jo pėdomis. Man labai pasisekė, kad tėtis yra mano pilkasis kardinolas, iš kurio galiu mokytis. Jis – mano slaptasis ginklas. Mes visada buvome labai artimi. Nežinau, ar taip yra dėl vyro ir moters dinamikos, bet mes nesipykstame ir sugebame rasti savo modus operandi, kad gerai sutartume. Galiu patikinti jus, kad jo klausau.
– Nuo kada Rothschildai kolekcionuoja meną? Ar tai vyksta nuo pat šeimos ištakų?
– Pradžioje šeima dėjo visas pastangas, kad surinktų pinigų ir pabėgtų iš Frankfurto geto, kuriame buvo priversta gyventi. Šeimos protėviai buvo įkalinti labai mažoje gatvelėje, vadintoje Žydų skersgatviu – tai buvo maždaug 30 metrų ilgio ir 3 metrų pločio gatvė, kurioje gyveno ištisi tūkstančiai žydų. Savaime suprantama, Rothschildai žūtbūt norėjo iš ten pabėgti ir suprato, kad tą padaryti padėtų pinigai.
Pirmoji karta, uždirbusi pakankamai pinigų, suvokė, kad verslas vystomas ne tik tarybos posėdžių salėje, bet ir visuomenėje, todėl pirmiausia menas buvo naudojamas kaip bendras vardiklis. Tai buvo Rothschildų bilietas, padėjęs įsilieti į visuomenę, visai kaip šiais laikais daro rusų oligarchai ar aukštų kinų pareigūnų įpėdinės. Menas – tai ir bilietas, ir eliksyras, ir, pasirodo, puiki investicija, tačiau taip buvo ne visada.
Iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė. Tyto alba, 2019. Viršelio dailininkė Asta Puikienė.
