Maištininkas nuo mažų dienų
„Laikykitės ten“ pokalbiuose O. Koršunovas su A. Tapinu prisiminė atmintyje įstrigusius įvykius iš kiekvieno režisieriaus gyvenimo dešimtmečio. Pradedant nuo vaikystės, kai savo istorijomis mažąjį Oskarą užburdavo senelis.
„Senelis buvo pasakorius. Jis niekada nedirbo režisieriumi, bet buvo gyvenimo režisieriumi, o jo pasakos buvo unikalios. Mes buvome tų pasakų personažai – gulėdavome ant šieno, ir jis pasakodavo tas pasakas mums su pusbroliais ir pusseserėmis. Visi bijodavo, net jis pats. O labiausiai jis bijojo močiutės, nes ji neleisdavo pasakoti. Bet kartą pačioje baisiausioje pasakos vietoje, kai išlindo žvėris, pasigirdo toks šaukimas ūūūū. Taip vienintelį kartą pajuokavo močiutė, nors šiaip ji buvo griežta, protestantė, o senelis laisvamanis“, – šypsojosi O. Koršunovas.
Tuo tarpu laikas, praleistas darželyje, jam nostalgijos nekelia – režisierius prisipažįsta nuo pat mažų dienų nemėgęs jokių institucijų, ar tai būtų darželis, ar mokykla, ar kokia kita įstaiga. „Aš buvau antisisteminis nuo pat pradžių ir visaip kovojau: rodydavau dėmesį mergaitėms, nemiegodavau pietų, nevalgydavau pieniškos sriubos – visada buvau savotiškas disidentas“, – pasakojo jis, laidoje išduodamas ir kokios bausmės, tapusios baisiausiu vaikystės epizodu, už tokį elgesį jam yra tekę sulaukti.
Dar vienas ryškus vaikystės prisiminimas jam siejasi su žemuogių pievele. Tik ne tokia gražia, kaip Ingmaro Bergmano filme. Kai vaikystėje O. Koršunovas su mama rinko žemuoges, netikėtai jie suprato patekę į tikrą gyvatyną. „Aš šiaip nieko nebijau, išskyrus tų gyvačių, nors nei viena man visgi neįkando“, – prisipažino režisierius.
Teatrą atrado mokykloje
Nors mokykloje O. Koršunovas toli gražu nebuvo pavyzdingas, bet būtent ten jis atrado teatrą. O tai padaryti jam padėjo A. Tapino mama, dramos būrelio vadovė Violeta Tapinienė. „Mokykloje viskas, ką dariau, buvo blogai ir man tai, neslėpsiu, patikdavo. Bet mane kažkaip nukreipė į dramos būrelį, o ten viskas, ką aš darydavau, buvo gerai, nors darydavau tą patį. Pavyzdžiui, buvau labai judrus, krėsdavau juokus ir taip toliau, tai jei per matematikos pamoką tas buvo blogai, dramos būrelyje tai buvo gerai“, – prisiminė O. Koršunovas.
Pirmasis jo vaidmuo buvo Rėjaus Bredberio pjesėje „Pienių vynas“. Nedaug trūko, kad į sceną jis taip ir nebūtų išėjęs – tokia didelė jį sukaustė baimė. Tačiau V. Tapinienė jį stumtelėjo į sceną tiesiogine to žodžio prasme – nuo to laiko visiškai pasikeitė jo gyvenimas.
„Tada įvyko stebuklas: aš iš tikrųjų pajutau, kaip atsiskyrė siela nuo kūno ir tiesiog pakibo virš manęs. Tai yra labai keistas jausmas, bet aš nuo to karto žinau, kai tai vyksta arba nevyksta su aktoriumi, o su aktoriumi tai turi įvykti iš esmės“, – kalbėjo O. Koršunovas.
„Aš pradėjau tarsi matyti viską – salę, save, sceną – iš viršaus, mano kūnas tapo tarsi sielos, kabančios kažkur ties rampomis, lėle, aš galėjau iš viršaus valdyti save, galėjau viską daryti: kokias nori pauzes laikyti, šypsotis, verkti, neverkti, provokuoti partnerius ir taip toliau. Pajutau tokią laisvę, kokios niekada nejaučiau nei gyvenime, nei niekur. Tas spektaklis praėjo tobulai – tada aš pirmą kartą tapau žvaigžde ir pajutau tą žvaigždės skonį“, – pasakojo jis.
Spektaklis, kuriame tuo metu jis vaidino kartu su kitais 9-osios vidurinės mokyklos Vilniuje mokiniais, tąkart laimėjo pirmą vietą mokyklų konkurse: tais laikais šie konkursai buvo itin aukšto lygio, o jų stebėti rinkdavosi garsiausios teatro žvaigždės. Rimtas varžovas tuomet buvo kitas būrelis iš 22-osios vidurinės mokyklos, kur vaidino Darius Meškauskas.
„Tąkart mes rungėmės. Mes nežinojome, kad ateityje mūsų laukia „Hamletas“ ir visi kiti dalykai. Jis buvo šiek tiek vyresnis už mane: jie buvo Džonatano Livingstono „Žuvėdrą“ paruošę, o mes – „Pienių vyną“. Tąkart mes laimėjome,aš apgrajinau Darių Meškauską, tai jei mes dabar susiginčijame, aš jam primenu, kad tu manęs vaidinti nemokyk“, – juokėsi O. Koršunovas.
Dėl tikslo nestabdė jokios kliūtys
Būdamas paaugliu, 14-16 metų, O. Koršunovas laiką leisdavo Jaunimo teatre, žiūrėdavo Eimunto Nekrošiaus ir kitus spektaklius. Sulaukęs 18 ar 19 metų jis išgirdo, kad Jonas Vaitkus renka studentus į režisūros kursą – tačiau jam reikėjo vyresnių, jau baigusių kokius nors mokslus, ar dirbusių profesionaliame teatre.
O. Koršunovas intuityviai nusprendė, kad jam tai – ne kliūtis. Tuo metu būdamas Dubingiuose jis tiesiog išėjo į kelią, susitranzavo automobilį, nuvažiavo pas draugą, kuris pažinojo J. Vaitkų, o tuomet kartu su juo, susistabdę oranžinį kamazą, nuvažiavo iki J. Vaitkaus sodybos.
„Paaiškėjo, kad draugas gerai neatsimena, kur ta sodyba: mes pasiklydome miške ir pavakaryje kaip partizanai išlindome iš paežerės. J.Vaitkus arė savo paskutinę vagą, leidosi saulė, ir jis mato, ateina du bičai. Taip mes ir atėjome pas jį. Draugas sako – čia su jumis nori pasišnekėti. O mes tokie purvini, tad jis pasėmė iš šulinio vandens, davė atsigerti ir, kas įdomu, nieko nekalbėjo“, – prisiminė O. Koršunovas. Tąkart J. Vaitkaus žmona jiems taip pat pasiūlė valgyti ir taip jie visi sėdėjo valgydami tyloje.
Po poros valandų tylos J. Vaitkus visgi paklausė, ko gi jiems reikia. „Ir tada mes išėjome, prisėdome ant suoliuko, prisėdome, pradėjome kalbėti ir prakalbėjome visą naktį. Aš pats sau padariau projekciją, aš jį įtikinau, kad vis dėlto aš galiu stoti“, – pasakojo O. Koršunovas.
Edinburgo festivalyje tapo tarptautinėmis žvaigždėmis
Dar vienu ryškiu lūžiu O. Koršunovo karjeroje tapo Edinburgo tarptautinis teatro festivalis, kuriame netikėtai O. Koršunovo teatrui ir spektakliui „Ten būti čia (Paūmėjimai)“ pavyko laimėti pirmą vietą. Grįžus jis buvo pakviestas rodyti tą patį spektaklį Jaunimo teatre, kuris jam iki to laiko atrodė lyg šventa vieta.
„Ir staiga mes patys ant tos scenos ir rodome tą spektaklį. O dar kai repetavome tą spektaklį, buvo epizodas, kai aktoriai rodo akimis į balkoną, ir matau, kad E. Nekrošius sėdi. Dievas atėjo žiūrėti kaip mes repetuojame“, – prisiminė režisierius.
Spektaklis sulaukė neįtikėtinos sėkmės. „Tai buvo toks įvykis, kuris, tiesą pasakius, niekada nepasikartojo. Buvo lankomų spektaklių, bet ten buvo žiūrovų, kurie ateidavo po 30, 50 ar 100 kartų. Būdavo tokių vietų, kur vieni jau juokiasi, nes žino, kas bus, kiti nesupranta, ko jie juokiasi. Ir tą spektaklį buvo galima išgirsti cituojant, gatvėse, kavinėse“, – pasakojo O. Koršunovas.
Režisierius neslėpė, kad užgriuvusią šlovę ir populiarumą buvo nelengva atlaikyti. „Gal susisuko galva kažkuria prasme. Mes gavome labai daug dėmesio, buvome labai jauni, pradėjome labai bohemiškai gyventi. Gėrėme, daugiau nebuvo tada ką daryti, tik dirbti ir... Na, tada buvo kitaip, kultūra tokia...“, – atviravo jis.
O. Koršunovo nuomone, darbas ir kūrybinis procesas teatre prilygsta stebuklui. Deja, iš kitos pusės, už jį reikia labai brangiai sumokėti. „Iš vienos pusės yra šlovė, euforija, iš kitos pusės yra baisingas darbas. Ir iš kitos pusės dėl gyvenimo scenoje, dėl gyvenimo iliuzijos scenoje iš esmės yra paaukojamas tikrasis gyvenimas“, – kalbėjo jis.
Visgi, jis pats sugebėjo kažkaip išlaviruoti. „Aš savotiškai išplaukiau, nors aš tikrai galėjau daug kartų nuskęsti. Aš dabar jau galiu ir derinti tuos dalykus, galiu daryti kelis spektaklius vienu metu, ką ir darau, ir tada darydavau, galiu nebeeikvoti tiek savęs. Atsirado labai daug patirties, atsirado šarvai, nuo savęs pačių, imunitetas savo paties ligoms, šlovei, dar kažkam. Galima sakyti, aš išgyvenau, bet reikėjo praeiti baisius dalykus“, – pasakojo O.Koršunovas.
