Niekur nematyti eilėraščiai
„Ruper“ meno centro direktorė, viena iš parodos kuratorių Justė Jonutytė atvira – mintis rengti eilėraščių parodą Jonui Mekui iš pradžių visai nepatiko. „Jis galvojo, kad poezijos vieta yra knygose, o parodose turi būti filmai ar paveikslai. Bet, kaip dažnai su juo būdavo, jis iš pradžių kažkaip kategoriškai pasakydavo, o paskui kažkaip sugrįždavo, įsiklausydavo, ką tu nori paaiškinti, ir dažniausiai ta jo kategoriška nuomonė labai išsilydydavo. Ne vienu klausimu taip buvo“, – prisimena ji.
Apskritai su juo derinti parodos detales elektroniniu paštu buvo nelengva – jo atsakymai apsiribodavo vos pora sakinių. Tad 2018 m. pavasarį „Rupert“ komanda vyko gyvai pasimatyti su juo į Niujorką – gyvai bendraujant parodos akcentai dėliojosi visai kitaip. Galiausiai Jonas Mekas ne tik pats atrinko niekur kitur nerodytus eilėraščius iš savo juodraščių sąsiuvinių, bet ir narpliojo idėją, kaip juos būtų galima apipavidalinti pristatant parodoje. Deja, to jau nespėjo padaryti – eilėraščiai čia pristatomi minimalistiniu stiliumi, tiesiog išspausdinti mašinraščiu ant baltų lapelių.
Juodraščių sąsiuviniai, kuriuos pasiūlė J. Mekas, atspindi jo skirtingus gyvenimo laikotarpius. Vienas rašytas apie 1937 metus, dar gyvenant Lietuvoje. Antras pradėtas rašyti Vokietijoje, priverstinio darbo stovykloje, o baigtas jau Niujorke. Trečias atspindi metus nuo 1950 iki 1999. Buvo ir ketvirtas, rašytas nuo 2000-ųjų metų, bet iš jo J. Mekas norėjo padaryti atskirą projektą.
Tie, kuriems poezijos negana, taip pat gali peržiūrėti J. Meko filmus „Laiškai iš niekur N. 1“ (1997 m.) ir „Prarastas, prarastas, prarastas. Kiškio spirų haiku ir kvailių haiku“ (1976 m.). Šiuos iš milžiniškos J. Meko kolekcijos atrinko parodos kuratoriai (J. Jonutytė, Kotryna Markevičiūtė ir Yates Norton).
„Šitie filmai padeda atskleisti, kad tam tikra poezija buvo ne tik J. Meko knygose – ji buvo tam tikras gyvenimo būdas. Tikiuosi, filmuose pamatysite, ką norėjome perteikti apie J. Meką ir poeziją“, – viliasi J. Jonutytė.
Preliudija į retrospektyvą
J. Jonutytė džiausiasi, kad dėlioti šios parodos planus pradėjo dar J. Mekui esant gyvam – jis spėjo pajusti, kad Lietuvoje yra laukiamas ir susidomėjimas jo kūryba pastaruoju metu smarkiai auga. „Ypač jauna karta atsigręžia į jį. Juk dabar visi keliauja, matė J. Meko parodas Paryžiuje, Londone – visur. Manau, kad gal apskritai jis buvo kažkiek priekyje prieš savo laiką, ir tai, ką jis kūrė, galbūt kažkuria prasme surezonavo su vadinama millenialsų karta“, – svarsto ji.
J. Mekas, kurio paskutinė didelė paroda Lietuvoje, Šiuolaikinio meno centre buvo surengta daugiau nei prieš 15 metų, svajojo apie naują parodą iš keturių dalių, atspindinčią jo kūrybos retrospektyvą. Tačiau J. Jonutytė suprato, kad „Rupert“ meno centras tam tiesiog per mažas. Laimei, įgyvendinti J. Meko darbų retrospektyvos pristatymą pasiūlė Nacionalinė dailės galerija – ten išsami J. Meko kūrybos paroda bus surengta 2021 metais.
„Į šitą mūsų parodą galima žiūrėti kaip į preliudiją parodos, kuri pasirodys 2021 metais Nacionalinėje dailės galerijoje“, – sako J. Jonutytė.
Svarbiausia – nuolatinė gyvybė
Parodos „Leiskite man svajoti utopijas“ architektūrą kūrė Ona Lozuraitytė ir Petras Išora. Pasitelkę šviesos žaismą, medžiagas, kurios naudojamos camera obscura efektui, jie sukūrė itin trapią erdvę. „Sukūrėme kažką labai trapaus, kažką kasdieniško, kai kadras lyg atsitiktinis, bet ir lyg kadruotas“, – sumanymą aiškina J. Jonutytė. Ir, kadangi parodos atidarymo dieną „Rupert“ knibžda žmonių, siūlo kitą kartą ateiti čia pabūti ramiai. „Ateiti į jautrumą lengviau pavieniui nei kolektyviškai“, – paaiškina susirinkusiems.
Tačiau už parodos salės sienų ramybės neieškoma: net ir pirmąjį vakarą, pliaupiant netikėtam lietui, čia vyko menininkų performansai, juos stebėjo ir tarpusavyje bendravo susirinkusi žmonių minia. Per mėnesį, kol veiks paroda, čia planuojama surengti dar šešis renginius, vykdyti edukacines programas.
„Parodos kuravimas mums asocijuojasi su pačiu J. Meku, kuris turėjo tiek daug socialinės energijos, ir tai, kad paroda būtų visada pilna žmonių, mums labai svarbu“, – paaiškina kuratorė K. Markevičiūtė.
O tai, kad paroda vyksta mažoje patalpoje, centre, esančiame gamtos apsuptyje J. Mekui būtų labai patikę. Jis pats, besilankydamas „Rupert“ menų centre, grožėjosi jo kieme stovinčiais akmenimis, primenančiais jam gimtąjį Semeliškių kaimą.
„Kai su „Rupert“ komanda persikėlėme čia 2013 metais, J. Mekas čia irgi atvažiavo apsižvalgyti. Jam visada labai patikdavo nepriklausomos, nevyriausybinės organizacijos ir jis visada vertindavo jaunų žmonių iniciatyvas, todėl jam buvo svarbu esant Vilniuje užsukti į „Rupertą“, – pasakojo J. Jonutytė.
Paroda „Leiskite man svajoti utopijas“ vyks iki liepos 21 d., „Rupert“ menų centre (Vaidilutės g. 79, Vilnius). Visą renginių programą galite rasti čia.
