Ilgus metus Edmundas Seilius praleido užsienio scenose. Grįžęs namo iš pradžių tyrinėjo Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Operos solistą stebino didelis atotrūkis tarp didžiųjų miestų ir provincijos kultūros. Taip ir gimė idėja pakelti savo gimtosios Marijampolės meninį lygį, kad Suvalkijos sostinė nebūtų siejama tik su runkeliais ir šakėmis, kad ir provincija žinot bei vertintų meną.

Žiniasklaidai išplatintame pranešime apie meną provincijoje kalbama su „Šv. Jurgio meno sezonas“ organizatoriumi Edmundu Seiliumi.

Foto: Vytenis Skroblas


– Penktasis festivalio sezonas – lengviau ar sunkiau organizuoti nei patį pirmąjį? Rodos, turėtų būti lengviau, bet kita vertus, pats išlepinote Marijampolės publiką, tai gal dabar ji aikštingesnė, įnoringesnė ir sunkiau įtikti?

– Festivalis dar verda galvoje idėjomis, nes ruošdamas vieną, jau turiu idėjų ir kitiems metams. Savaime aišku, kai kurios idėjos būna apribotos finansais ir laiko ištekliais. O Marijampolės publika puiki, nes ateina ir į išskirtinius koncertus, kur reikia supratimo, išprusimo ir žingeidumo, ir taip pat susirenka nemažos minios tiesiog pramogauti su lengvesne muzika. Stilių įvairovė, manau, sudaro nemažą pagrindą, kad įtinkame įvairiems skoniams.

– Kaip šiemet atsirinkote dalyvius? Žinau, kad norinčių net per daug būna.

– Gera matyti, kad profesionalai pamato tai, kas vyksta Marijampolėje ir noriai siūlo programas. Deja, ne viską galime išpildyti. Pirmais metais kolegos gan atsargiai priimdavo kvietimus dalyvauti, bet dabar tokios problemos neturime.

– Žiūrovai mato gražią pusę, bet vis dėlto mėnesio trukmės festivalis juk reikalauja ištvermės. Ar būna taip, kad jau reikia giliai įkvėpti ir nusiraminti, nes ne viskas vyksta taip, kaip buvo suplanuota?

– Giliai įkvėpti reikia gan dažnai. Niekada nevyksta viskas taip, kaip planuoji. Visada iškyla kokie nors netikėtumai. Marijampolėje yra žmonių, kurie pasiruošę padėti ir prisidėti, todėl ir einame pirmyn.

– Ar su menininkais sunku dirbti?

– Su tikrais menininkais dirbti nesunku, o štai su tais, kurie „prie meno“, jau sudėtingesnis reikalas.

Foto: Vytenis Skroblas


– Dažnai galvojama, kad į provinciją galima vežti viską iš eilės ir publika sukramtys kaip saldainius. Jau prieš tai sakėme, kad publika išlepinta, bet, ar ji jau tikrai supranta, kas yra aukštas meninis lygis? Gal jiems užtenka kuo garsesnio populiarios muzikos atlikėjo vardo, o klasika jiems per sunki?

– Nereikia galvoti, kad publika provincijoje yra neišprususi ir galima daryti bet ką ir bet kaip. Man pasaulėžiūra neleidžia daryti bet kaip ir tai visai nesvarbu, kur vyksta. Esu sutikęs labai daug šviesių žmonių ir sutinku ligi šiolei, kurie apsilanko ir festivalyje. Turiu kelis gerus pavyzdžius, kada a.a. kompozitorius A. Šenderovas, važiuodamas iš jo kūrybos vakaro, sakė, kad buvo pritrenktas publikos gilumo ir labai šilto priėmimo. Ir tai vyksta labai dažnai. Be to, festivalis nėra uždaras ir jį aplanko visos Lietuvos publika, nes koncertų metu skamba reti kūriniai, todėl visiškai negalvojame apie regioninį festivalį.

– Kai kalbame apie provinciją, dažnai sakoma, „ai, ten miręs miestas, jokio kultūrinio gyvenimo...“ Ar Jus tokios kalbos erzina?

– Festivalio viena iš užduočių ir yra įrodyti, kad niekas nemiręs. Mūsų atveju, sakyčiau, kad miestas atgimsta, auga ir gražėja. Tokios kalbos yra gan paviršutiniškai kalbančio žmogaus pasvaičiojimai.

– Ar vietos muzikantai įtraukiami į pasirodymus? Ką jie gauna iš tokių koncertų, kur dalyvauja kartu su nacionalinio ar net pasaulinio lygmens menininkais?

– Stengiamės kiek galima įtraukti vietinius menininkus į projektus. Ne visada pavyksta, bet tikrai galvojame kaip įtraukti „savus“.

– Šiemet ir vėl bus baleto vakaras. Pernai į Marijampolės kultūros centrą netilpo visi norintys. O atėjusieji stebėjosi, kad į provinciją atvežta ne kokia antraeilė programa, bet žymiausių LNOBT solistų pasirodymai iš garsiausių kūrinių. Ar ir šiemet pavyks sukurti tokio aukšto lygio reginį?

Foto: Vytenis Skroblas


– Po pernai metų renginio pamačiau iš publikos akių, kad reikia kažką toliau daryti ir nepalikti. Be to, ne kiekvienas festivalis gali pasigirti tokio turinio renginiais. Kita medalio pusė, kad būnant salėje jautėsi didelis publikos susikaupimas ir ji tiesiog rijo akimis veiksmą scenoje. Tą jautė ir baleto artistai, nes vėliau sakė, kad publika atsiliepdavo į kiekvieną sudėtingesnį baleto judesį ar figūrą. Tai, kaip galima palikti idėją ir nueiti? Ieškojome sprendinių ir suradome labai gražų išpildymą.

– Festivalis jau prasidėjo. Buvo atidarymas, buvo ir Marijampolės meno mokyklos vaikų koncertas „Muzika sielai“, kur regiono vaikai ir svečiai atliko dvasinės muzikos opusus. Kaip vertinate festivalio pradžią?

– Praėjo tikrai puikus atidarymo koncertas. Net nepajutome dviejų valandų, kurios kaip viesulas praūžė miesto aikštėje. Meno mokyklos vaikų koncertas parodė kolektyvo vienybę, galimybes ir kokius nuostabius koncertus gali suruošti Marijampolės ateitis.

– Rytoj, birželio 4 d., 18 val. dar vienas ypatingas vakaras. Kuo jis nustebins?

– Buvusioje miesto sinagogoje, o dabar Beatričės Kleizaitės-Vasaris galerijoje festivalis nori grąžinti dalį prarastojo miesto veido, todėl stengiasi surasti žydiškojo meno projektų ir parodyti juos miesto bendruomenei. Šiais metais tai bus ansamblio „Vilniaus klezmeriai“ koncertas, kurie gros tradicinę žydų muziką.

– Jau tapo įprasta, kad festivalius vainikuoja pasaulinė premjera. Kas šiemet laukia Marijampolės publikos?

– Pirmiausia patikėkite, kad pasaulinė premjera tai nėra toks paprastas dalykas, bet kol kas, matyt, Dievas man padeda. Šiai metais pasaulyje gims dar vienas puikus opusas, tai kompozitoriaus Jono Tamulionio „Lietuviškasis requiem“. Jau seniai ieškojau kūrinio, kuris klasikinę formą supintų su mūsų liaudiškos melodijos motyvais ir štai – jis yra. Labai laukiu šio koncerto, nes tai neeilinis įvykis muzikos gyvenime.

– Ar Jus patį pamatys publika? Ar liksite tik užkulisiuose?

– Šiais metais stengsiuosi likti kuo daugiau nuošalyje, nors, jei matau, kad tai tinka man, tai kodėl gi neįsijungus į darbą. Man darbas su muzika vis dar teikia malonumą, bet nepamirštu ir kitų kolegų. Organizacinis darbas atima labai daug jėgų, todėl tikrai nesigviešiu dainuoti visur.

Foto: Vytenis Skroblas


– Penktas sezonas. Kiek pamenu, pradžia buvo kaip dovana gimtam miestui. Ar Jūsų pavyzdžiu dar kas nors pasekė? Ar kiti muzikantai savo gimtuose, mažuose miestuose kažką panašaus organizuoja?

– Kiek matau, tikrai yra menininkų, kurie stengiasi grąžinti tarsi skolą saviems. Tai gan graži idėjų dovana savam kraštui. Tokiomis mintimis vedamas ir pradėjau festivalį, tad matau, kad yra dar daugiau sričių, kur galėčiau padėti ir patarti.

– Prieš metus sakėte, kad turite planų dviem festivaliams į priekį. Tai vienas jau šiemet vyksta, vadinasi, dar idėjų liko kitiems metams? O noro ir sveikatos užteks? O gal ir idėjų skaičius dar išaugo?

– Idėjos seka viena paskui kitą, papildydamos ir atidarydamos naujus puslapius planuose. Tikrai dar yra nemažai minčių ir planų. Klausimas, kiek jų reikia dabar, nes tikrai yra planų ir didelių, kuriems dar neatėjo laikas. Tikslingai dirbu numatytų planų linkme, bet matau, kad dar reikia nueiti nemažai kelio.

Festivalis yra tik vienas iš planų, kaip galima būtų atverti žmonių širdis didžiajam menui ir realizuoti kitas idėjas. Mano gimtas kraštas buvo valstybės lopšys ir šviesių protų generatorius. Sutinku daug šviesių žmonių ir gera matyti, su kokia ugnimi jie įsitraukia į bendras idėjas ir planus. Labai viliuosi, kad nesumažinsime tempo ir eisime toliau.