Iš Sąjūdžio šurmulių, 1988 m. vasara

Atėjo laikas, kai net normalūs dalykai, padaryti ar mėginami įgyvendinti, atrodo ryžtingi, revoliuciniai. Bet štai jau pripratom, jie atrodo visai paprasti, natūralūs. Taigi pabandykime bent įsivaizduoti, kaip normaliai turėtų vystytis Lietuvos kultūra.

Vaikų auklėjimas darželiuose priklauso nuo tėvų noro ir išteklių. Yra valstybės išlaikomi darželiai, yra privatūs (gali vadintis kooperatiniais). Valstybiniuose darželiuose vaikai prižiūrimi, jų nesusargdinant (pagausėję susirgimai dėl maisto ir peršalimų – apsileidimo ženklas, tad užtraukia gėdą ir nuobaudą). Auklėjama pagal naujas, žmoniškas rekomendacijas ir vaikiškas programas, pagrįstas tautosaka ir žaidimais, be kvailinančių „politinių“ injekcijų ir kalbų mišrainės (visas personalas turi gražiai taisyklingai kalbėti vaikų gimtąja kalba).

Be muštro, peikimų, gąsdinimų, nesistengiant visų paversti vienodai besielgiančiomis lėlytėmis, kiekvieno vaiko individualybei skiriant užtektinai dėmesio ir meilės. Privatūs (kooperatiniai) darželiai gali būti visai maži, įrengiami vaikus mylinčių moterų butuose ir panašiai – taigi su geresne priežiūra ir individualiu dėmesiu, nors gal brangiau tėvams kainuojantys. Auklėjimo principai čia tokie patys, tik dar laisviau, kūrybiškiau taikomi, atsižvelgiant į tai, ko vaikams trūksta (atitinkamai tėvams pageidaujant).

Pagal auklėtojų talentą, polinkius ir kvalifikaciją ryškėtų tam tikra privačių darželių specializacija – didesnis balsu sekamų ir kartu su vaikais kuriamų pasakų arba muzikos, šokio, sporto vaidmuo, galbūt ir religinės etikos valandėlės. Visa tai įmanoma, kai tėvai gali pasirinkti, į kokį darželį jų vaikutis eis, ir matydami rezultatą pritaria arba nepritaria jo veiklai, todėl prastai besitvarkąs privatus darželis natūraliai likviduojasi.

Vidurinių mokyklų programos formuojamos ir tvirtinamos – jei reikia jas tvirtinti – Lietuvoje, taigi be jokių „aukštesnių“ už ją, neva geriau išmanančių instancijų. Programos įvairios, nes ir mokyklų profilis įvairus, nulemtas jų pačių iniciatyvos, žmonių lūkesčių ir visuomenės poreikių. Pedagogika yra atgavusi humanistinę kryptį. Mokytojų profesionalumo nebevaržo amatininkiški valdininkų pančiai, jį skatina pašaukimas. Principinis nacionalinės mokyklos tikslas – dvasinis ugdymas, o metodas užtikrina, kad į žinijos pasaulį būtų žengiama per gimtąją kalbą ir tautosaką, per savosios literatūros, istorijos, krašto geografijos pažinimą. Taip nuo mažumės ugdomas tikras gimtosios žemės šeimininkas, sąmoningas šalies patriotas, būsimasis atsakingas pilietis.

Aukštosios mokyklos atsakingos už didžiausią kultūros turtą – nacionalinę inteligentiją. Čia įtvirtinamas mokslo prestižas, gimsta idėjos, laisvos diskusijos lavina kritinį mąstymą, sužadina kūrybiškumą. Universitetai Vilniuje ir Kaune, visos aukštosios mokyklos naudojasi savivalda ir autonomija. Demokratinės savivaldos principai duoda pavyzdį, ko jaunieji inteligentai sieks, ką puoselės, įsilieję į visuomenės gyvenimą. Prisiminimai, senųjų godos, kokie kadaise būdavo rektorių rinkimai Dailės arba Pedagoginiame institute, skamba kaip sąmojinga fantastinė literatūra apie marsiečių papročius.

Suprantama, Lietuva disponuoja nevaržomais ryšiais su visu mokslo pasauliu, pati priima norinčius čia studijuoti užsieniečius, savo jaunimą siunčia tobulintis užsieniuose. Žmonės niekaip nesupranta, kodėl tie keliai kadaise vesdavo per vieną didelį miestą už respublikos ribų ir taip lengvai nutrūkdavo. Atvejis, kai senaisiais 1988-aisiais penki VU absolventai jau su vizomis ir bilietais vis dėlto negalėjo išvykti į užjūrio universitetą ir negavo net formalaus paaiškinimo, kodėl taip atsitiko, netelpa į sveiką protą. Prie alaus bokalo papasakojama ir dar įdomesnių senovės istorijų.

Meno kūryba rūpinasi patys menininkai, jei nori, burdamiesi į vienminčių (vienkrypčių) draugijas arba organizacijas. Valstybė padeda tiek lietuvių, tiek mažumų menininkams rodyti savo kūrybą visur pasaulyje. Rašytojų ir mokslininkų knygoms, aktualiai periodikai popieriaus visada yra tiek, kiek reikalauja paklausa. Valstybė mat mano, kad nepateisintų savo buvimo, jei neužtikrintų popieriaus bent jau nacionalinei raštijai. Architektai vėl kuria nebevaržomi statytojų diktato, todėl su triguba atsakomybe mąstydami apie žmogų, kuris gyvens jų suprojektuotame name, jų mieste.

Respublikos gamta ir menas, visi istorijos paminklai, be savo tiesioginės dvasinės vertės suvokiami kaip didžiausias pajamų šaltinis, pagrindas plėtoti tarptautinį turizmą. Todėl jie nuoširdžiai, šeimininkiškai puoselėjami, o buvę griovimai, niokojimai, apribojimai ir teršimai atrodo lyg į blogą sapną panašus bepročių laikas, nugrimzdęs praeitin. Atitinkamai suvokiama Lietuvos gamta – ne kaip niokojimo, atsiprašau, naudojimo, eksploatavimo objektas, o pirmiausia kaip čia gyvenančių žmonių laimės pagrindas. Be to, nejučiom pastebėta, kad graži, švari gamta – dar didesnis pajamų šaltinis, nepaprastai svarbus tarptautiniam turizmui, nes atvykstama į žalią mišką, mėlyną ežerą, neapšnerkštų paplūdimių kraštą, tokį retą XXI amžiuje.

Bažnyčia nebelaikoma nei valstybės prieše, nei mirtina kitos ideologijos konkurente, religija vėl suvokiama kaip normali kultūros dalis, todėl siekiama visų jėgų bendradarbiavimo. Tikintiesiems grąžinamos bažnyčios, leidžiama statydintis naujas, kad iš jų sklindanti etika ir estetika tarnautų gėriui. Į visuomenės gyvenimą, tarpusavio santykius, profesinį ir bet kokį darbą grįžo dorovė kaip kultūros dalis ir žmoniškos būties pagrindas. Kenkti kitam, apsileisti, burnoti, vengti darbo arba dirbti blogai, gaminant niekalą, – visa tai smerkia viešoji nuomonė, taip besielgiąs žmogus niekam neatrodo nei drąsus, nei protingas. Girtuoklį lydi panieka ir gailestis, ypač užjaučiama jo šeima.

Buvęs laikas, tebesąs, ateisiantis laikas – ėgi pastarąja sąvoka pradėjau šį utopijos žanro intarpą, eskizą apie tam tikrus kultūrinės pertvarkos tikslus.

Redakcijos prierašas. Prieš gerus 30 metų parašyta „Landsbergio utopija“ galėtų būti intriguojamai patraukli įžanga svarstymams apie tai, ką pavyko ir ko iki šiol nepavyko sukurti Nepriklausomai Lietuvai. Aptarkime kartu, kaip ir kodėl sudužo tiek daug svajonių, kurios atrodė ranka pasiekiamos, jeigu tik tapsime laisvi. Utopijos tuo ir yra svarbios, kad parodo ateities, tapusios dabartimi, santykį su praeities iliuzijomis, kitaip tariant, tai socialinių problemų idealaus sprendimo projektas, dažniausiai lyg „Titanikas“ sudūžtantis įledines tikrovės uolas... Kalbėkimės, dalykimės prisiminimais, gal tai padės įžvelgti platesnį ir vaiskesnį ateities horizontą.