Artistai neišeina į pensiją
Dar pavasario pradžioje užlipęs ant scenos Šiaulių dramos teatre atsiimti Auksinio scenos kryžiaus už indėlį į Lietuvos teatro meną, V. Bagdonas prisipažino buvęs švelniai apgautas – buvusi studentė jį įtikino, kad jis privalo važiuoti į šią ceremoniją, nes yra Dalios Tamulevičiūtės vardo teatrų festivalio komisijos pirmininkas. Patikėjo ir ramiai sėdėjo salėje tarp kitų žiūrovų, kol išgirdo tariant savo vardą. Ir dabar patikina – nuostaba jo veide tikrai nebuvo suvaidinta. Nors buvo šmėstelėjusi mintis, kad galbūt jam gali būti įteiktas kitas apdovanojimas, „Boriso Dauguviečio“ auskaras, bet kryžiaus tikrai nesitikėjo – tuo labiau, kone ceremonijos pradžioje.
„Aš dabar tikrai visiškai pasimetęs, nes nežinau, ar čia padėka, ar atsisveikinimas. Suprantate, po žodžiu atsisveikinimas turiu omenyje, kad taip, padarei, padirbai, na... Jeigu ką, skambink. Bet mane vežioja Sankt Peterburge vairuotojas gruzinas Timūras, jis sako, artistai niekada neišeina į pensiją. Išeina vairuotojai, tokie kaip aš. Jis iš tiesų išėjo į pensiją. Aš nesakau, kad aš čia jums dar parodysiu, bet aš dar su jumis neatsisveikinu“, – iškilmėse kalbėjo V. Bagdonas, atsiimdamas apdovanojimą.
Vėliau, važiuodamas atgal į Vilnių, jis mintyse ieškojo atsakymo, kodėl visgi taip atsitiko. Prisiminė jubiliejaus proga metų pradžioje Rusų dramos teatre vykusį jo kūrybos vakarą. „Ten buvo parodyta labai daug medžiagos, kuri daugeliui buvo nauja. Daugelis toje medžiagoje pamatė daug mano gerų darbų: už kai kuriuos jų buvau nominuotas, bet neįvertintas. Matyt, kalčiausias vis dėlto buvo tas mano jubiliejus“, – svarsto V. Bagdonas.
Ir nors ne dėl apdovanojimų aktorius vis grįžta į sceną, tiek jie, tiek publikos dėmesys glosto širdį. „Kiekvienam artistui svarbus įvertinimas. Nors vienas žodis parašytas teigiamai apie tavo darbą, apie tavo veiklą, visada šildo – tai yra kažkoks postūmis. Gal kas nors ir pripranta prie gerų žodžių, bet aš abejoju, ar galima prie to priprasti. Mūsų, artistų, toks darbas, kad mes gi šiaip tai nieko nemokame. Mes turime tik patirtį ir, galbūt, atmintį. Išeini į sceną nelabai žinodamas, ką veiksi joje, nes labai daug kas priklauso nuo situacijų, partnerio, tavo savijautos, nuotaikos: reikia viską pergalėti, kažkaip įeiti į tas aplinkybes, į kurias esi patalpinamas. Ir tada imi jose suktis, jose gyventi“, – pasakoja jis.
Be to, ši profesija ypatinga tuo, kad ją lydi nuolatinis nežinojimas. „Tu gali žinoti amato paslaptis, bet negali žinoti savo vidinių paslapčių ir kaip jas pateikti žiūrovui, kad jos būtų tinkamos, vertinamos, atpažįstamos. Taip kad čia yra didelis kamavimosi procesas. Ir tik po spektaklio gali pasakyti, ar tau pavyko, ar ne. Todėl kiekvieną kartą, kai atrandi kažkokį gražų žodį apie save, tai, be abejo, yra malonu. Kiekvienam yra malonu“, – įsitikinęs aktorius.
Planuose – duoklė E. Nekrošiaus atminimui
Dabar, praėjus porai mėnesių, aktorius šypsosi, kad tąkart apdovanojimų scenoje pasakytų žodžių, kad atsisveikinti jis tikrai neketinantis, nereikėtų priimti kaip pažado ar įsipareigojimo. „Pasakiau – žodis išskrido. Kad tik nekristų akmeniu kokiu nors, kad paukščiu nuskristų“, – juokiasi V. Bagdonas.
Aktorius prisipažįsta jokių konkrečių naujų sumanymų šiuo metu neturintis ir specialiai neieškantis. Jei reikės, jei Dievas duos – ateis savaime. O dabar, nors oficialiai jau yra išėjęs į pensiją, jis retkarčiais dar rengia savo kūrybos vakarus, jį taip pat galima pamatyti spektakliuose Maskvoje ir Sankt Peterburgo teatro „Baltijskij dom“ scenoje.
„Nėra taip, kad pasakiau, tai dabar pulsiu ieškoti, ką man čia parodyti. Nieko naujo mes kol kas teatrinėje padangėje nė su kuo nesame nutarę kurti. Bet yra gera „Meno forto“ direktoriaus Audriaus Jankausko idėja. Jis yra nutaręs liepos 12 dieną Šiluvoje parodyti „Tylos monologus“. Ten bus surinkti monologai, kuriuos skaitys artistai iš buvusių Eimunto Nekrošiaus spektaklių. Atrodo, ir man ten teks vieną kitą monologą paskaityti iš „Otelo“ ir iš „Fausto“. Tai labai gražus „Meno forto“ daromas žingsnis ir aš pasistengsiu kartu su jais tą žingsnį gražiai žengti ir šitokiu būdu įprasminti E. Nekrošiaus atmintį“, – žada V. Bagdonas.
Scena geriau už vaistus
Daugiau planų pasirodyti lietuviškose scenose, išskyrus retkarčiais rengiamus kūrybos vakarus, V. Bagdonas kol kas neturi – sako, teatre jį dabar galima sutikti nebent kaip žiūrovą, bet net ir tai nutinka ne itin dažnai. Vis sutrukdo tai buitiniai rūpesčiai, tai paprasčiausias nuovargis.
„Atrodo, jau užsirašei šiai dienai kur nors nueiti, bet ateina vakaras ir tada sakai: jau pavargau, jau kažkaip turbūt tingėsiu. Bet prisirengsiu. Reikia tiesiog susitvarkyti tą savo kalendorinį laiką, nes nors tas mano menininko gyvenimas dabar jau pensininko, bet jis vis tiek toks truputėlį blaškomas visokių nuotaikų“, – neslepia aktorius.
Ar aktoriui, norinčiam įtikinamai vaidinti dramas teatro scenoje, jų reikia ir asmeniniame gyvenime, ar visgi įmanoma gyventi ramiai, aistras paliekant tik teatrui?
„Gal ir galima, bet man tai nepavyko. Yra artistų, kurie ramiai nugyvena savo šeimose, kai yra teatras – tavo darbovietė, ir yra namai – tavo gyvenvietė. Kai kurie artistai tai atskiria. Bet vis dėlto dauguma artistų neria į profesiją. Jie atiduoda jai daugiau laiko negu šeimai, negu vaikams. Aš negaliu sakyti, kad tai yra bėda. Tiesiog taip yra – toks gyvenimas“, – gūžteli pečiais V. Bagdonas.
O scena aktoriui veikia dvilypiu režimu: atiduodamas jai visą savo energiją, jėgas, sveikatą, gali ją taip pat ir atgauti. „Savęs eikvojimas yra toks savotiškas mazochizmas, bet jis yra vienas iš maloniausių teatre procesų. Namuose tu niekada to nedarytum, bet teatre visa tai gali išbandyti. Nesakau, kad reikia pjaustytis rankas ar dar kažką, bet šiaip atsiskleisti, išsieikvoti, išsidraskyti. Man mano buvusi šeimos daktarė sakė: Vladai – jūs gi aktorius. Aš pasižiūriu į jūsų medicininius duomenis ir matau, kad pas jus baisi krūva alergenų. Na nelaikykite jūs savyje tos tulžies, išsirėkite, išsišaukite – jūs gi galite. Čia, ko gero, tie alergenai atsirado, kai nustojau dirbti ir išėjau į pensiją“, – svarsto V. Bagdonas, juokaudamas, kad gal tam, kad galėtų išsirėkti lyg scenoje, dabar pradės vaikščioti į kokias nors demonstracijas.
Aktorystė – laimingas gyvenimo atsitiktinumas
Įvertindamas praeitą profesinį kelią V. Bagdonas džiaugiasi, kad, nors kaip pats sako, yra turėjęs ir keletą šiaip sau parašytų ir šiaip sau suvaidintų vaidmenų, visgi, jį taip pat aplankė laimė vaidinti pačiuose gražiuose vaidinimuose. Išskirti keletą – sunku. Tai ir Ginto Žiliaus režisuotas spektaklis „Lenktynių aitvaras“ pagal Rolando Rastausko pjesę, kurią jis sukūrė būdamas vos 16 metų, ir Eimunto Nekrošiaus spektakliai „Pirosmani, Pirosmani“, „Dėdė Vania“, „Otelas“, „Faustas“, „Meilė ir mirtis Veronoje“, kuriame V. Bagdonui yra tekę sukurti net tris vaidmenis, Jono Vaitkaus režisuoti kameriniai spektakliai ir daugybė kitų.
Ir visa tai į V. Bagdono gyvenimą atnešė atsitiktinumas – jis pats tikrai nebuvo iš tų, kurie nuo mažumės svajoja apie aktoriaus profesiją. „Įstojau tik tam, kad įstočiau, mokiausi tik tam, kad atrodytų, kad mokausi – mane domino kiti dalykai. Na, aštuoniolika metų, kas čia gali domėtis teatru, kurį tu gal gyvenime tik vieną sykį esi matęs?“, – klausia V. Bagdonas, neslėpdamas, kad nebuvo labai uolus studentas.
O kartą studijas net buvo visai metęs. Prarado stipendiją, žinojo, kad tėvai gyvena skurdžiai, tad nusprendė mesti mokslus ir įsidarbinti gamykloje. „Nepamenu, gal tai buvo grąžtų gamykla, bet man tiesiog buvo netoli nuo namų. Mane priėmė, tuoj pat suteikė ketvirtos kategorijos šaltkalvio profesiją, nors iki tol aš net neturėjau jokio įrankio rankose. Bet aš buvau su pradėtu aukštuoju mokslu, o tokie asmenys buvo nepaprastai reikalingi. Visgi, aš nenuėjau nė vieno karto į tą darbą. Tėvas, išgirdęs, kad aš išėjau iš akademijos, vos manęs neprilupo. Sakė, eik, klaupkis prieš Rudzinską (dėstytojas Juozas Rudzinskas – red. pastaba), ir kad aš tuoj pat sužinočiau, kad tave priima atgal. Na, klauptis man nereikėjo, bet dėstytojas šyptelėjo, gerai, Vladziūne, sako, norėjai išeiti – išėjai, norėjai grįžti – grįžk. Tas mano išėjimas buvo toks labai trumpalaikis“, – šypsodamasis prisimena V. Bagdonas.
O paskutiniaisiais, ketvirtaisiais studijų metais, V. Bagdonas gavo vaidmenį, padariusį didžiulę įtaką jo tolimesniam keliui. Tai buvo Houldeno vaidmuo Selindžerio „Rugiuose ties bedugne“. „Tas maištautojas Holdenas, nors aš pats nebuvau šiaip iš prigimties labai maištingas, bet gal aš taip norėjau juo būti, kad jis man tiko. Ir nuo tada gal įžiūrėjo į manyje tą tokią dramatinę gyslą ir gabumus“, – svarsto aktorius, prisipažindamas, kad būtent dramatiškuose vaidmenyse jis pats jaučiasi patogiausiai.
Nuo tada, nors ir turėjęs įvairių veiklų – vaidinęs, dainavęs, kūręs radijo spektaklius, buvęs radijo teatro vyriausiuoju režisieriumi – nuo teatro V. Bagdonas toli nebepabėgo. Ir, panašu, nebėgs.
„Kai išėjau į pensiją, galvojau, ką man čia dabar veikti? Drožinėti nemoku, jei reikėtų išmokti, turbūt užtruktų labai ilgą laiką. Piešti kažkiek mokėjau, bet vėl reikia pradėti nuo puodų, nuo šešėlių... Ai, nepiešiu. Tuo labiau, bala žino, kokios tendencijos dabar – gal tik reikia kokius kleckus dėti ant drobės... Ne, nepiešiu, yra išmanantys. Tai taip ir neapsisprendžiau, ką man toliau veikti, ir toliau likau prie savo profesijos“, – šypsosi V. Bagdonas.
