Liko kiek daugiau nei savaitė iki spektaklio „12 gramų į šiaurę“ premjeros. Viskas jau baigta, nušlifuota, ar spektaklį vis dar tobulinate?
Tobuliname. Juk tobulumui ribų nėra, ypač, kai dirbti drauge susitinka tokie perfekcionistai (šypsosi). Šiandien pirmą kartą repetavome didžiojoje salėje, kur ir vyks spektaklis, o prieš tai kelis mėnesius dirbome repeticijų erdvėje – tad dabar tikrai dar toks tobulinimo laikotarpis.
Spektaklio dramaturgas ir režisierius – šių metų „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas Aleksandras Špilevojus. Kaip susidūrė jūsų keliai?
Mes su Aleksandru susitikome Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur kartu studijavome. Berods, Aleksandras buvo metais jaunesniame kurse, bet susipažinome, per pertraukas, prie kavos aparato, ar šiaip po guobomis, kur susipažįsta visi studentai. Vėliau dar kartą susitikome, kai BBC filmavo serialą „Karas ir taika“, ir mes vienoje pamainoje kartu filmavomės. Tada jis man davė paskaityti savo būsimo spektaklio eskizą ir paklausė, ar man patinka. Pasakiau, kad žiauriai patinka. Taip pradėjome dirbti su „Neišmoktomis pamokomis“, o dabar jau yra mūsų antras spektaklis, kai dirbame kartu.
Kaip vyksta pats procesas? Teko girdėti, kad A. Špilevojus ne tik duoda savo medžiagą, bet ir įtraukia aktorius į kūrybinį procesą.
Išties visas pastatymas ir darbo procesas buvo netradicinis. Mes neturėjome pjesės, bet du mėnesius leidome tarsi inkubaciniame periode, kuomet Aleksandras atsinešdavo tam tikros informacijos, ją perduodavo mums, o tada gaudavome užduotis, kurias bandydavome įgyvendinti scenoje. Tada jis viską, ką mato, čia pat užsirašydavo, filmuodavo, įrašinėdavo garsą, o vakare tai paversdavo scenomis. Tada iš ryto mums atneša paskaityti, ir vėl imamės naujų užduočių ir naujų pratimų. Jis vėl tarsi iš to semiasi, tad visas vyksmas buvo toks tarsi eksperimentinis. Tai buvo labai įdomu. Galima sakyti, kad visi grupėje turėjo savo indėlį – minties, charakterio, jausmo. Mes stengėmės lyg papildyti tas pagrindines temas, kurias atsinešė Aleksandras.
Pats esate ne tik aktorius, bet ir režisierius. Neniežtėjo nagai pasakyti, kad gal čia ne taip darome, gal kitaip reikėtų?
Aš išeinu į namų ir ateinu repetuoti jau būdamas aktoriumi. Čia turiu užmiršti, ką aš veikiu daugiau, ar aš esu tėvas, ar sūnus, tiesiog ateinu vaidinti ir būti aktoriumi. Be to, iš kolegiškos pusės, man labai įdomu stebėti, kaip Aleksandras dirba, nes jis tikrai yra labai profesionalus ir įdomus žmogus.
A. Špilevojus šiemet buvo įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“, Jūs sulaukėte daug dėmesio ir įvertinimų už vaidmenį filme „Išgyventi vasarą“. Susibūrėte į jaunųjų žvaigždžių komandą?
Labai smagu, kad Aleksandras išties gavo tą palaikymą apdovanojimo ir premijos forma. Jo darbas yra platesnis nei spektaklis: jis kalba apie tokias temas ir su tokiais žmonėmis, kur to tikrai trūksta, kur yra skylės, kur yra kultūriškai neįprasta kalbėti apie tai, kas vyksta dabar. Aleksandras labai gražiai tai atskleidžia, išlipa vien iš spektaklio ir teatro formos, paverčia tai socialiniu reiškiniu.
Šitame spektaklyje taip irgi bus? Jo aprašymas toks, kad gali tikti viskam – apie meilę, gyvenimą ir mirtį. Jei paimtume bet kurį meno kūrinį, turbūt jame rastume kažkurią iš šių temų, ar net jas visas. Jūs žadate nestereotipinį požiūrį, tad kuo jis pasireikš?
Išties tos temos yra tokios. Jos nuolat veda mus į priekį, arba kažkur stabdo, jos yra ta gyvybinė energija, kuri mus išlaiko gyvus. Ir tikrai, taip, šis spektaklis yra apie tai (šypsosi).
Labai geras pastebėjimas, kad visi spektakliai yra apie tai. Bet keičiasi aplinkybės, susitinkantys žmonės ir pozicijos, iš kurių žiūrime į tą patį reiškinį ir kaip jį pamatome. Čia tos pozicijos bus iš šiandienos didmiesčio jaunimo pusės, kurie brūžina gatves vėlyvais vakarais.
Galvodami apie auditoriją irgi orientuojatės į jauną ar vidutinio amžiaus publiką? Tuo labiau, kad spektaklį kuriate kartu su elektroninės muzikos grupe „Black Water“. Ar tai irgi galima skaityti kaip užuominą, kad spektaklis, galbūt, nėra skirtas su ja save retai siejančiai vyresnei publikai?
Viena vertus, Aleksandras tikrai nori atvesti į teatrą žmones, kurie galbūt į jį neužeina visai, arba užeina labai retai. Tad jis bando juos prisikalbinti jiems suprantama kalba: tai yra elektroninė muzika, tai yra klubinė kultūra, tai yra tai, kas šiuo metu jauniems žmonėms padeda atsipalaiduoti. kas yra labai populiaru ir labai dviprasmiškai vertinama. Aleksandras visa tai tiems žmonėms perkelia į teatrą. Manau, tai turėtų iš tikrųjų nukreipti čia tą auditoriją, kurią apibūdinčiau nuo vyresnių klasių moksleivių iki galbūt kokių 40-ies metų.
Spektaklio personažai – visą laiką apsvaigę nuo narkotinių medžiagų. Kam to reikėjo, ką tai duoda?
Čia vėlgi kalbame apie skirtingas aplinkybes, apie tai, kokiomis aplinkybėmis Aleksandras norėjo, kad mes kalbėtume apie meilę. Jis atnešė mums paskaityti Aldous Huxley knygą „Suvokimo durys. Dangus ir pragaras“, kurioje taip pat yra rašoma apie apsvaigimą narkotikais. Labai svarbu atskirti, kad viena yra rekreacinis įvairių medžiagų vartojimas, bet visai kas kita – mokslinis medžiagų vartojimas ir analizė, kaip ir kam jos veikia. Nors mes kalbame apie antrąjį kelią, bet mes nenaudojame narkotikų scenoje ir tai nėra kažkokia esminė vinis, dėl ko visa tai vyksta. Bet būtent to antrojo mokslinio analitinio kelio mynimas, pasitelkiant chemines kažkokias substancijas ir medžiagas, manau, reiškia kažkokių sąmonės durų atidarymą. Apie tą patį potyrį kalba budistų vienuoliai, Pietų Amerikos indėnų šamanai, apie tai kalba visų religijų atsiskyrę dvasiniai veikėjai –apie tą patį bendros sąmonės, bendro proto, bendros širdies, bendros meilės pojūtį ir būtį. Mes esame susiję labiau nei mums atrodo. Narkotinis kelias turbūt yra vienas iš tų, bet svarbiausia, kaip mes jį naudojame, kaip ir kalbant apie kiekvieną kitą daiktą. Mašina gali būti arba nuostabus dalykas, arba pražūtingas.
Nebijote, kad kalbėjimas tokiomis temomis bus palaikytas sąmoningas provokacija? Ar taip ir yra?
Vienareikšmiškai taip. Spektaklio herojai, nors jie keliauja, kaip įsivaizduoja, į rojų, pakliūna į tokį pragarą, kurio jie nesitikėjo. Tai nevirs tokia populistine ar populiarinančia tema, o kaip tik bus pasižiūrėta į tai, kas vyksta ir kaip rimtai vyksta, nes tai vyksta šiandien.
Kiek teko girdėti kalbant apie šį spektaklį, raktinis žodis visgi yra meilė. Kodėl?
Neįsivaizduoju jokios šventės, kurioje nebūtų meilės. Pavyzdžiui, kai galvojame apie Kalėdas, pirmiausia tikrai negalvojame apie šližikus, ausytes, Kalėdų eglutę, dovanas – galvojame apie tai, kiek susirinkę žmonės spinduliuoja meilės, kai ten tarsi įsijungia kitas laikas. Ir taip per kiekvieną šventę. Aleksandras savo spektaklyje sujungia net kelias šventes. Manau, per jas tiesiog spinduliuojama labai daug meilės, o meilė vis dėlto yra pagrindinis dalykas, dėl ko gyvename. Nesvarbu, dėl ko pasirinkome gyventi: ar siekdami įgyvendinti savo svajones, ar tiesiog siekti kažkokio savo optimalaus komforto, bet galų gale net meilė sau tiesiog varo mus į priekį, skatina tobulėti, susikurti geresnes sąlygas sau ir aplinkui save. Kita vertus, ta meilė lygiai taip pat gali ir žudyti, priklauso, kaip ją suprasime. Čia vėlgi tas dvilypis sąmonės sluoksnis, kuris ir spektaklyje, tikimės, kad pasieks žiūrovą. Galima meilę vertinti labai egoistiškai, tarsi norėtume, kad jeigu aš kažką myliu, tai turi būti mano, lyg kažkas įdaiktinto, privatizuoto, kai atsiranda priklausomybė. Ar meilė tikrai yra tokia? O gal ji yra išlaisvinanti? Vienareikšmiškai ji yra ir tokia, ir tokia – tai yra stipri energija, kurią mes kažkaip konvertuojame.
Galvojate, jūs, kaip kūrėjai, galite pasakyti publikai, kas yra meilė? Juk kiek per amžių amžius visko prikurta, prikalbėta, bet turbūt niekas ir nesuprato...
Taip, turbūt žodžiai yra toks dalykas. Bet jūs jaučiate ir aš jaučiu, kas yra meilė. Gal nesame tie keturi iš šimto, kurie tą tikrą tikrą meilę pajaučia. Manau, kad tikrą meilę, deja, pajaučia labai mažai žmonių, nors visi laukia to princo ar princesės.
O kaip Jūs pats suprantate, kas yra tikra meilė?
Man sunku dabar atsakyti į šį klausimą. Bet smagu išgirsti klausimą, į kurį negali atsakyti, nes priverčia susimąstyti (šypsosi).
Kalbate ir apie gražius dalykus kaip meilė, ir apie narkotikus... Tad su kokia emocija žiūrovai išeis iš spektaklio? Atrodo, jame bus daug liūdesio.
Liūdesio tikrai yra. Stengiamės, kad tai būtų pozityvus liūdesys, bet patirtys yra tokios, kokios yra. Norėtųsi kalbėti apie žydinčias gėles, skraidančius paukščius, žmones, lekiančius pievomis susikibusius už rankų ir dainuojančius dainas, deja, kartais turime imtis truputį labiau mus emociškai pakratančių situacijų ir istorijų, kad galėtume pagauti tą žmonių dėmesį ir kažkaip visi kartu apie šį tą pagalvoti. Tad taip, deja, bus to liūdesio, bet bus tikrai ir labai pakilios nuotaikos. Svyruosime. Čia irgi labai svarbus spektaklio motyvas, kad tikrai svyruosime, kaip skirtingi kardiogramos taškai toje tiesėje.
Ar galite prieš spektaklį šiek tiek išduoti, koks yra Jūsų kuriamas personažas Martynas?
Man sunku atsakyti tiek apie ką šis spektaklis, tiek koks yra Martynas. Aš, kaip aktorius, bandau pasakyti vienus dalykus, bet be manęs dar veikia kiti aktoriai, veikia šviesa, garsas, visa bendra atmosfera. Gal stebintis žiūrovas mato visai kitus dalykus nei aš jaučiu viduje, nes visa tai jis gauna per savo patirtis. Bet galiu papasakoti, kad mes spektaklyje esame draugų kompanija, kuri važiuoja švęsti gimtadienio. Aš esu grįžęs iš užsienio, tik gimtadieniui, nes dažniausiai gyvenu ne Lietuvoje, tad kompanija mažai apie mane žino. Aš pasirodau toje kompanijoje kaip jaunas mėnulis. Bet esu energingas, veržlus, smalsus.
Bet irgi svyruojantis?
Jau kaip gyvenimas papurto važiuojant, taip ir susvyruoji. Bet, manau, mano personažas Martynas turi labai konkrečią ir aiškią savo sąmoningumo ašį, kurios tikrai nepraranda. Kaip kai kalbėjome apie meilę, kurią galima priimti arba įkūnyti dvejopai, taip Martynas, manau, nėra linkęs taip egocentriškai gniaužti ir privatizuoti žmonių, jausmų, dalykų. Jis gali tiesiog laisvai priimti tai, kas jam suteikiama šią akimirką ir tuo džiaugtis tuo. Arba priimti tai, kad džiaugtis nebėra jėgų.
Šiame personaže daug ir Jūsų paties atspindžio?
Aš su šituo žmogumi jau gyvenu keturis mėnesius: aš su juo einu miegoti, aš su juo atsikeliu, mes einame pasivaikščioti vakarais, mes aštuonias valandas per dieną šnekamės scenoje, tai toks jaučiuosi labai netoliese (šypsosi).
Ar Martynas turi panašumo, bendrumų su Jūsų vaidinamu „Išgyventi vasarą“ herojumi?
Galvodamas apie tai atradau vieną žmogų mintyse, kuris taip pat turi bendrumų – tai vienas mano kursiokas. Jis turi tokį labai gražų vidinį užtaisą: kad ir kaip būtų sunku, jis vis tiek atrodys kompanijoje linksmiausias ir už visus geriausiai nusiteikęs, nors gal jam kaip tik yra sunkiausia. Bet jis sugeba, ar bando atrasti pozityvo, džiaugsmo ar šviesaus požiūrio sėklelę.
Bet ar tai gerai, nuolat būti lyg su kauke ir neparodyti, jei tau sunku?
Kartais man atrodo, kad visas gyvenimas yra apsimetinėjimas. Pavyzdžiui, kai būna ilga žiema, ir tamsu, ir liūdna, ir niūru pasidaro, bet tada turi atrasti savyje kažkokių jėgų ir tą vidinę saulę užsidegti, kad būtum tokios pačios geros energijos, kaip būni vasarą, kaip dabar, kai sėdime, šnekamės ir yra nuostabi diena. Kaip tokį jausmą užsidegti žiemą, gruodį, kai šalta, šlapia, ir saulės nebuvo jau tris mėnesius? Turi atrasti jėgų ir, manau, gyvenimas yra apie tą, galima vadinti, kaukę, kaip rasti savyje tą žiežirbėlę, galios tą saulę išlaikyti. Man atrodo, tai yra labai graži savybė. Taip, visi mes pavargę, visiems mums sunku, visi mes labai daug dirbame. Tai, beje, irgi spektaklio tema, kodėl mes tiek daug dirbame ir kodėl po tų visų darbų, kuriais nors, atrodo, net sunkiai dirbdami, esame patenkinti, bet po jų norime pakliūti kažkur, kur mums galvas „išplautų“.
Ar įmanoma su tuo kovoti? Kai bandžiau su Jumis tartis dėl pokalbio, mane perspėjo, kad beveik nesinaudojate telefonu ir esate sunkiai pasiekiamas socialiniuose tinkluose. Pavyksta tokiais būdais pabėgti nuo bėgimo?
Nuo bėgimo, manau, padeda tik vidiniai dalykai. Arba tu sau susidarai planą, ir, jei tau reikia pertraukų, jų pasidarai, arba, jei nereikia – užsidedi šimtą darbų, tada bėgi ir nespėji. Man atrodo, tai yra vidinis dalykas. Aš tiesiog mėgstu susikoncentruoti, o man telefono nebuvimas padeda susikoncentruoti į tai, kur aš esu šią akimirką. Kai aš ateinu vaidinti, ir padėtas telefonas nuolat vibruoja nuo kažkokių žinučių, skambučių, tai aš mintimis esu ten: kam manęs reikia, kas atsitiko? Bet turiu būti ir čia, klausyti pastabų, jas įgyvendinti. Tada esu toks niekur, kažkur rytoj. Tad tai labai padeda būti tame momente.
Kokiame kontekste apie tai kalbama spektaklyje?
Kontekstas toks, prie ko priveda tie trumpi tarpeliai tarp darbo savaičių. Galbūt kai prasidėjo laisvai samdomų dalykų banga, tokie dalykai jau kokius dešimt metų vyksta Europoje, žmonės nusivaro tiek, kad tris mėnesius dirba be išeiginių, su keliomis valandomis miego, tada medikai juos kiek atstato per kokią savaitę, ir jie vėl šoka į tą patį ritmą. Vienareikšmiškai tai taip pat yra spektaklio tema.
Kokią žinutę publikai norite perduoti? Nepersidirbkite, nevaržykite meilės, kas dar?
Aš manau, dar pasakykime kad žmogus yra Dievas. Netrukus jie tai supras.
Labai skambi frazė...
Dėl to taip atsargiai ir sakau (šypsosi).
Spektaklį pažiūrėję žmonės supras, ką tuo norite pasakyti?
Kas ką supras, priklauso nuo kiekvieno žmogaus. Gal kažkas ateis tik muzikos paklausyti. Beje, kas bent kažkokiu kampu susijęs su elektronine muzika, tikrai kviečiu ir rekomenduoju. Kam galėčiau sunkiau ir atsargiau rekomenduoti, tai žmonėms, kurie mėgsta klasikinius teatro pastatymus.
Spektaklio „12 gramų į šiaurę“ premjera – gegužės 30 ir 31 dienomis Vilniaus mažajame teatre.
