Romane „Prarasta žmona“ rašytoja kalba apie Holokausto sudraskytus likimus, tačiau kartu ir apie ypatingą išvermę, viltį ir meilę. Lenkos ir Jozefo istorija prasideda tarpukario Prahoje. Lenka užaugo apsupta gražių daiktų ir mylinčios šeimos. Turtingas ir gražus gyvenimas, mylintys tėvai, studijos Prahos dailės akademijoje, brangus miestas, mylimasis Jozefas – regėjosi, jog gyvenimui nieko netrūksta.

Tačiau karas išskyrė jaunavedžius Jozefą ir Lenką: vienam teko kurti naują gyvenimą už Atlanto, o kitai – pereiti Terezyno ir Aušvico pragarą ir tik tuomet, per plauką išvengus mirties, iškeliauti į Ameriką. Atrodė, kad jie niekuomet nebeišgirs vienas apie kitą… Tačiau likimas nusprendė kitaip. Ir Lenka su Jozefu vėl išvydo vienas kitą po šešiasdešimt metų.

Apie šią neįtikėtiną, tačiau tikrais faktais paremtą istoriją, apie tai, kaip kalbėti apie tokias žiaurias patirtis, pasakoja romano „Prarasta žmona“ autorė A. Richman.

Foto: Asmeninins albumas


– Romano pabaigoje autoriaus pastabose aprašote sceną, kai grožio salone išgirdote kitos klientės pasakojimą apie netikėtas vestuves, kur jai teko būti. Nuotakos močiutė ir jaunikio senelis atrado, kad buvo susituokę prieš Antrąjį pasaulinį karą. Ar iš karto sužinojote, kad tai istorija apie Holokausto aukas?

– Taip. Mano girdėtoje istorijoje jaunikio senelis paprašė nuotakos močiutės paraitoti rankovę. Išvydęs ant jos rankos ištatuiruotą šešių skaitmenų Aušvico kalinio kodą, jis suprato, kad moteris iš tiesų yra jo žmona.

– Ar kalbėjotės su moterimi, papasakojusia šią protu nesuvokiamą istoriją? Ar bandėte išgirsti šios močiutės ir senelio liudijimus?

– Vos išgirdusi šią istoriją paprašiau salono savininko surasti šią porą. Deja, mums buvo pasakyta, kad jie labai silpnos sveikatos ir nederėtų jų trukdyti. Aš jau buvau prisirinkusi informacijos apie menininkus, kurie dirbo Terezyno koncentracijos stovykloje, todėl nesutikusi šios įstabios poros tam tikra prasme turėjau didesnę literatūrinę laisvę papasakoti istoriją iš menininkės perspektyvos.

– Tai nėra tik širdį verianti meilės istorija. Ją papildo liūdnas ir pakylėjantis pasakojimas apie Terezyno koncentracijos stovyklos menininkus. Piešiniuose ir paveiksluose jie užfiksavo nacių vykdytų žydų naikinimų siaubą. Šie draudžiami meno kūriniai kartu su stovykloje kalinamų vaikų darbais buvo renkami ir užkasami po žeme ateities kartoms. Ar jums pavyko pakalbinti išgyvenusius vaikus? Gal jie papasakojo, ką dailės pamokos reiškė jų savivertei ir išlikimui?

– Norėdama pakalbinti išgyvenusius žmones, skridau į Prahą. Man taip pat pavyko išgirsti vieno stovykloje buvusio menininko pasakojimą. Terezyno menininkai ne tik naudojosi nugvelbtomis dailės priemonėmis, kad įamžintų savo potyrius, bet ir dalijosi jomis su mokytoja Friedl Dicker-Brandeis, kuri dirbo su stovyklos vaikais. Ji paskatino vaikus pasitelkti meną kaip priemonę pabėgti nuo supančio siaubo.

Prahoje susipažinau su viena iš koncentracijos stovykloje kalintų mergaičių, kuriai pasisekė lankyti F. Dicker-Brandeis pamokas. Ji pasakojo, kad mokytoja kasdien kartodavo: „Užrašykite savo vardą, nes jūs esate žmonės. Užrašykite savo adresą, nes gyvenote geresnėje vietoje nei ši.“ Toks kasdienis mokytojos skatinimas padėjo vaikams išlaikyti tapatybę.

Jei kada turėsite galimybę nukeliauti į Prahą, nepraleiskite progos pamatyti tų vaikų darbus. Tai nepaprastas potyris – nors beveik visi Terezyne kalėję vaikai žuvo, jų kūriniai išliko, nes Friedl Dicker-Brandeis slėpė juos lagamine po savo lova.

– Turėtų būti labai sunku rašyti tokia tema, pasakoti apie Holokausto aukas, paveiktas nesuvokiamo žiaurumo. Kaip apsisaugojote nuo tokios emocinės naštos ir nepalūžote mėnesių mėnesius tyrinėdama, o tada nepaliaujamai aprašinėdama nacių žiaurumus?

– Kai rašiau emocingiausias romano vietas, ypač apie gyvenimą Terezyne ir vėliau Aušvice, man tiesiogine to žodžio prasme imdavo trūkti oro. Kai jaučiau poreikį išnirti į paviršių ir pabėgti nuo tų sunkių scenų, automatiškai persimesdavau prie rašymo apie Jozefo gyvenimą Niujorke. Neplanavau taip elgtis – tai buvo lyg gynybinis mechanizmas, kuris leido man lengviau atsikvėpti.

Be to, turėjau sugalvoti, kaip aprašyti gyvenimo koncentracijos stovykloje siaubą ir padėti skaitytojui geriau įsivaizduoti tai, kas ten vyko, bet kartu neatstumti jo nuo knygos. Pavyzdžiui, kai Lenka kalėjo Aušvice kartu su seserimi Marta, ji situaciją apibūdino taip: „Tą naktį dar arčiau susiriečiau prie savo išsekusios sesutės. Prigludusi jutau liesą jos dubenį, kone besvorę ranką, užkritusią ant manęs besiblaškant per miegus. Atrodė, lyg spausčiau glėby tuščią paukščio narvelį: šonkauliai tarytum virbai, kūnas tuščias, giesmė nutilusi.“ Šis aprašymas perteikia nualinto Martos kūno vaizdinį, tačiau ne tiesmukai, o per metaforas.

– Jūsų aprašoma tikrovė šiurpi, tačiau kūrybiškai dėliojama kalba skamba poetiškai. Tai atrodo beveik neįmanoma misija, turint omenyje skaudų Lenkos ir Martos likimą, iš gražaus gyvenimo mylinčios šeimos apsuptyje Prahoje nuvedusį į pragarą. Vartodama kalbą kaip įmanoma kūrybiškiau, nuo istorijų apie Lenką ir kitus koncentracijos stovyklos kalinius persikeldama prie Jozefo Amerikoje, sugebėjote apginti save ir skaitytoją nuo nepakeliamai žiaurių Holokausto metais vykstančios istorijos smūgių.

– Taip, norėjau, kad istorija būtų dinamiška, visai kaip paveikslo potėpiai, kurie lydi mus per kompoziciją. Kad tai padaryčiau, negalėjau romano persmelkti vien koncentracijos stovyklų tamsa. Norėjau atvaizduoti palaikančią meno galią, kaip meniška siela gali kurti net tada, kai beveik viskas iš jos atimta. Tokios moterys, kaip Friedl Dicker-Brandeis, rinkusios popieriaus skiautes, kad jų mokiniai galėtų nusikelti į meno pasaulį, tapo mano įkvėpėjomis. Galų gale, „Prarasta žmona“ – pasakojimas ne tik apie tai, kad įkvėpimo užgniaužti neįmanoma, bet ir apie tikrąjį žmogaus dvasios atsparumą.

Pagal „Prime Women“ parengė Gediminas Auškalnis.