Šiuo metu Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos galerijoje „2019“ (Ševčenkos g. 31, Vilniuje) asmeninę parodą „Įspūdžiai ir jų istorijos“ rengianti kūrėja pasakoja apie traktorius, apie tai, kad mokytis piešti niekad nevėlu ir dalinasi idėjomis, kaip elgtis, kai piešinys pabosta.
– Diana, kaip atradote traktorius kaip objektus paveikslams ir kas paskatino pabandyti juos užfiksuoti tapyboje?
– Joniškio žemės ūkio mokykla kurį laiką kasmet organizuodavo tapybos plenerus, į kuriuos dailininkai suvažiuodavo iš visos Lietuvos. Gyvendavome mokyklos bendrabutyje, tapydavome arba mokyklos dirbtuvėse (jei lydavo), arba lauke. Aplink visur – traktoriai. Vieną dieną su kolege išėjome pabandyti nutapyti vieną iš jų – seną vikšrinį traktorių. Kartu buvę kolegos reagavo įvairiai – vieniems patiko, kiti tik gūžčiojo pečiais. Po pirmojo sekė kiti, nedidelių formatų, nes mėgstu juos tapyti iš natūros.
– Ar skaičiavote, kiek traktorių jau kabo lietuvių namuose ir kokius juos tapote? Galbūt žinote ir kokia jų istorija, kam jie skirti? Gal dar veikiantys?
– Neskaičiavau tiksliai, bet, matyt, ne tiek ir mažai. Tapau senus, gyvenimo mačiusius traktorius, nes bėgant metams jie įgyja charakterius, tampa randuoti nuo laiko smūgių ir būtent tuo įdomūs.
Dažniausiai tapydama iš jų savininkų išgirstu ir traktorių istorijas. Kol tapau, traktorių savininkai ateina ir papasakoja, kaip juos įsigijo, kam naudojo, kiek metų jie stovi ir rūdija. Man patinka klausytis tų istorijų, nes vaikystėje pas senelius, žiūrėdama pro langą į laukus ariančius traktorius, aš įsivaizduodavau istorijas apie traktorius. Jie man buvo tarsi laivai laukuose.
Tas istorijas „įtapau“ į paveikslus. Dažniausiai tai veikiantys traktoriai, jie važiuoja, jais dirbama. Netgi be durelių ar lempų, bet ratus turi ir važiuoja.
Tarsi amžinos mašinos. Laukus aria, žinoma, ne jie, o tie didžiuliai kompiuterizuoti monstrai, panašūs į „pokemonus“. Bet mažam darželiui suarti prie sodybos ar bulvių maišui atvežti jie puikiai tinka. Nes šeimininkai juos prižiūri, neleidžia surūdyti.
– Minėjote, kad traktoriai piešiniuose tiesiog „išgaruoja“. Kokia turi būti proga, kad tiktų padovanoti paveikslą su traktoriumi?
– Akivaizdu, kad paklausa tapytiems traktoriams yra. Paprastai paveikslus su traktoriais įsigyja žmonės, kurie įvairiomis progomis juos dovanoja savo artimiesiems, kadaise turėjusiems ar turintiems traktorius. Tie, kurie įsigyja sau, patys yra turėję sąsajų su traktoriais. Kur kabina? Joniškio žemės ūkio mokyklos direktorius sakė, kad pakabins savo kabinete, kitos žemės ūkio mokyklos direktorius sakė, kad salėje, garbingiausioje vietoje. Žinau, kad pora kūrinių kabo pirtyse. Tikrai kabo miegamuosiuose, darbo kabinetuose. Yra „išvykusių“ į užsienį.
– Panašu, kad atradote ir tai, ką tapyti jums pačiai patinka ir ko nori klientai. Apibūdinkite savo klientus, kokie tai žmonės? Ar tarp jų yra politikų, ūkininkų?
– Sunku pasakyti, kiek čia tų klientų, kuriems reikia paveikslų su traktoriais. Su laivais, kuriuos tapau irgi su didžiuliu malonumu, reikia turbūt labiau. Mano tapyti laivai irgi dažniausiai „darbiniai“, o ne pramoginiai – žvejybiniai. Faktas, kad man patinka tapyti traktorius ir faktas, kad kažkam patinka šitie mano nutapyti traktoriai. Vadinasi, sutampa interesai.
Kalbant apie konkrečius užsakymus, vieną kūrinį buvo užsakiusi informacinių technologijų specialistė, kurios tėtis jaunystėje dirbo traktorininku. Yra ūkininkų, kurie įsigijo mano darbus su traktoriais, jau matydami galutinį rezultatą. Galbūt neįvardindami to kūrinį turi ir kokia nors partija.
Dažniausiai su besidominčiu žmogumi tiesiog bendrauju ir papasakoju kūrinio kilmę, per daug nesmalsauju. Jei kokia nors partija norėtų įsigyti mano traktorių, aš mielai jį nutapyčiau. Nors ir visoms partijoms po traktorių.
– Kiek toks kūrinys kainuoja?
– Paveikslų kainos tikrai „įkandamos“ tiek partijoms, tiek ūkininkams. Tik reikėtų užsakyti gerokai iš anksto, nes tapau aliejiniais dažais, o jie ilgai džiūsta.
– Jūs ne tik tapote, bet ir mokote žmones piešti. Pakalbėkime apie tai. Nuo ko reikėtų pradėti norinčiam pabandyti? Ar iš viso suaugusiam žmogui galima išmokti piešti?
– Išmokti piešti gali kiekvienas – vieni sunkiau, kiti lengviau, priklausomai nuo noro, motyvacijos ir piešiant praleistų valandų skaičiaus. Šiame darbe ypač svarbu, kiek laiko galima skirti treniruotėms. Kuo daugiau treniruočių, tuo galutinis rezultatas yra geresnis. Bet čia mes kalbame apie techniką – t. y. išmokimą piešti. Ne apie meną. Menininku gali būti ne kiekvienas, nes kuriant meno kūrinį, kuris būtų paveikus, reikia mąstyti (nors truputį). Šis procesas kai kuriems yra sudėtingesnis nei dažų maišymas.
Visiems, jaučiantiems vidinį norą piešti, patariu – imkit pieštuką, teptuką ir treniruokitės, bent jau tris kartus per savaitę po tris valandas. Tuomet arba mesite, bet būsite pabandę, arba pradėsite matyti rezultatą. Netinkamas žodis „nemoku“, pažabokite jį ir nevartokite. Aš irgi daug ko nemoku, todėl visą gyvenimą mokausi, kad išmokčiau. Antras žodis, kurį reikia vyti lauk iš žodyno – „nepavyks“.
Kaip galima dar nepabandžius žinoti, kad nepavyks? Jei nepavyks šiandien, pavyks rytoj, po metų. Reikia tik laiko ir užsispyrimo. Yra ir dar vienas netinkamas žodis – „nenoriu“. Verta užduoti sau klausimą „o ko gi noriu?“ ir jeigu atsakymas yra, vadinasi, tiesiog nenorite išmokti piešti, nes turite kitų interesų. Jeigu visgi noriu išmokti piešti, imu pieštuką, dažus, pasiklausiu, kaip juos naudoti, ir ilgus metus mokausi juos valdyti. Tokia pradžių pradžia.
– Tarkime, kad pasirenkame tą lengvesnį kelią – mėgautis kitų kūrėjų darbais. Kaip patartumėte rinktis paveikslą? Kas turėtų būti svarbiausia renkantis?
– Paveikslas – kaip žmogus. Sutinki vieną – atrodo, kad pažįstami visą gyvenimą, sutinki kitą – dar kartą, matyt, jo nebenori. Renkantis paveikslą reikia tiesiog leisti sau pajausti, ar aš galėsiu su juo praleisti visą likusį gyvenimą. Čia kaip santuoka: skyrybos įmanomos, bet skausmingos.
Žinoma, paveikslą dar galima derinti prie interjero, bet toks paveikslas atlieka baldo funkciją ir perdažius sienas jį irgi galima perdažyti lengva ranka.
– O jeigu perdažyti nekyla ranka, nes kūrinys turi savo istoriją, dovanotas brangių žmonių, galbūt tuo metu patiko, tačiau „nebedžiugina“. Ką jūs patartumėte?
– Jeigu vis tik nutinka taip, kad paveikslas nebegali likti savo vietoje ant sienos, kaip sakėte – „nebedžiugina“, tai jį, kaip istoriją, galima nukabinti, saugiai padėti ir po daugelio metų atiduoti vaikams – gal juos džiugins. Be to, gal ir kainuos nemažai. Visada galima padovanoti muziejui, pasvarstykite galimybę grąžinti autoriui. Tik jokiu būdu neužtepkite ir neišmeskite. Jeigu paveikslas sukurtas, vadinasi jam yra vieta. Tik gal ne dabar, gal po šimto metų.
– Kokias tendencijas meno rinkoje pastebite šiuo metu, ar žmonės tebeinvestuoja į meną?
– Kaip visais laikais taip ir dabar, yra nedidelis procentas žmonių, kurie skaito knygas, ir didelis – kurie neskaito, taip ir su meno kūriniais: visada yra žmonių, kurie investuoja į meno kūrinius. Paveikslas yra rizikinga investicija, nes kas šiandien yra mados viršūnė, rytoj gali būti nevertas nieko. Todėl paprastai kolekcininkai neapsiriboja vieno menininko darbų pirkimu. Ir visada išlošia.
