Pranešime žiniasklaidai rašoma, kad Vilnius City Opera siela, režisierė Dalia Ibelhauptaitė daiktų ilgaamžiškumo ir, kaip pati sako, reinkarnacijos idėjų kažkada sėmėsi stebėdama japonų mados kūrėjus, kurie moka įprastus siluetus perdaryti naujai, visiškai neatpažįstamai, įdomiai.
Renkantis antram gyvenimui prikelti naudotus teatro kostiumus reikšmingas, bet tikrai ne lemiamas buvo ir finansinis momentas. Kur kas svarbiau atrodė neleisti nuostabiems rūbams virsti tiesiog istorija!
– Dalia, kaip kuriant Camille Saint-Saënso operą „Samsonas ir Dalila“ šovė mintis atsigręžti į tai, ką turite – 2007-aisiais „Užburtajai fleitai“ siūtus kostiumus?
– Pradėti reikia nuo to, kad „Užburtosios fleitos“ kostiumai ir dekoracijos buvo nepaprastai brangūs visomis prasmėmis. Juozas Statkevičius į juos įdėjo begalinę savo fantaziją, visi investavome daugybę pastangų, rinkdami kostiumų detales, aksesuarus ne tik Lietuvos, bet ir įvairiose Londono indų, afrikiečių parduotuvėse, turguose.
Operos veiksmas juk vyksta faraonų laikų Egipte, vadinasi, viskas turi būti aukščiausio lygmens, atlikimas – couture: rankomis siūtos detalės, aplikacijos, naudotos pačios įvairiausios technikos. Pavyzdžiui, ant vieno kostiumo rankomis buvo prisiūta virš 3000 sagų. Chorui buvo pasiūti 42 kostiumai, kurių kiekvienas – unikalus, skirtingas, neatkartojantis kito. Spektaklio dekoracija – monumentali, tuo metu vos ne vos tilpo į Kongresų rūmus. Kai turi tokį visomis prasmėmis – energetine, menine ir finansine vertingą daiktą, yra kvaila jį išmesti. Tiksliau, tai būtų absoliuti nesąmonė.
O ką daryti? Spektakliai turi gyvuoti tiek, kiek į juos ateina žiūrovas, – toks jų laikas. „Užburtoji fleita“ gyvavo dešimt metų, parodyti net 29 spektakliai, pasikeitė kelios joje dainavusių solistų sudėtys. Bet iš tikrųjų visi solistai, kurie pradėjo savo kelią su šia opera – Edgaras Montvidas, Asmik Grigorian, Laimonas Pautienius, Dainius Stumbras, Lauryna Bendžiūnaitė – vokaliai iš tos medžiagos išaugo, tad, norint „Užburtąją fleitą“ rodyti vėl, reikėjo spektaklį perdaryti nuo nulio. Manau, kad naujoji karta turi turėti naujus spektaklius, o ne atnaujintus senus.
Tačiau kostiumai – kas kita. Statant „Samsoną ir Dalilą“ buvo labai įdomi jų reinkarnacija ir didelis komplimentas mums, kad naujos operos žiūrovai visiškai nepastebėjo, jog naudojame perdarytus drabužius, kol patys nepradėjome apie tai garsiai kalbėti. Vadinasi, projektas pavyko: sugebėjome sukurti visiškai naujus, įdomius, kito charakterio kostiumus. Dėkinga buvo tai, kad atitiko abiejų operų laikmečiai, „Užburtojoje fleitoje – Senovės Egiptas, „Samsono ir Dalilos“ siužetas – Biblijos, tematika epinė. Galėjome ir dekoraciją transformuoti iš šviesios į tamsią, panaudoti dalį daiktų, ne tik drabužius.
– Kaip į tai žiūrėjo „Užburtosios fleitos“ kostiumų autorius Juozas Statkevičius?
– Mano galva, „Užburtajai fleitai“ kurti Juozo kostiumai buvo nepaprastai sėkmingi, unikalūs, inovatyvūs. Jie papuoštų bet kokį kostiumo ar mados muziejų. Kai kurie jų ir liko nepaliesti – tegul bus Lietuvos teatro, „bohemiečių“ istorijai. Tokių yra dešimt. Reinkarnacijai buvo naudojami visi choro ir dalis solistų kostiumų. Kai kurie jų pagaminti po du, tad taip pat po vieną egzempliorių palikome.
Juozas į mano idėją dekonstruoti kostiumus reagavo absoliučiai nuostabiai, profesionaliai ir pats piešė eskizus, kaip galima tai padaryti ir kokie turėtų būti „Samsono ir Dalilos“ kostiumų siluetai – visiškai nauji, nieko bendra neturintys su anais. Jis pats pasiūlė visus choro kostiumus panaudoti iš dviejų pusių. Kai dainuoja žydai, vilki juodai, kai filistinai – su egiptietiškais motyvais iš „Užburtosios fleitos“.
– Šįsyk drabužių perkūrimo procese aktyviai dalyvavote ir pati?
– Su Juozu diskutavome idėjas, bet kostiumus atrinkinėjau pati, kalbėjausi su siuvėjais, pasakojau, rodžiau pavyzdžius. Mane visada domino japonų mada, kaip jie mąsto, dirba, daiktus perdaro iš naujo – apie tai esu daug skaičiusi. Man labai norėjosi pasidalyti patirtimi ir žiniomis iš tos srities su profesionalais. Be to, turiu didelę aistrą kostiumams, tekstilei, drabužiams, pradedant istoriniais. Mane domina, kaip galima imti barokinį gotikinį, antikinį siluetą ir šiuolaikinėmis medžiagomis perdaryti, pritaikyti šiems laikams.
– Kiek „Samsonui ir Dalilai“ iš viso prireikė senų-naujų kostiumų?
– Keturiasdešimt kostiumų chorui, taip pat keturiems pagrindinių ir keturiems mažesnių vaidmenų atlikėjams, – iš viso turėjome aprengti 48 žmones. Nė vieno daikto iš naujo nesiuvome, bet reikėjo visiems pasiūti naujus juodus pagrindus, ant kurių dėliojome detales iš „Užburtosios fleitos“ drabužinės. Kitaip sakant, pirmiausia išardėme visus šios operos kostiumus, o tada jų fragmentus komponavome ant naujų pagrindų. Nebuvo taip, kad iš vieno konkretaus vienos operos rūbo siuvome vieną daiktą kitai – detalės buvo maišomos, visiškai naujai sudėliojamos iš kelių buvusių drabužių.
Beje, du „Samsono ir Dalilos“ kostiumai – Dagano žynio ir Abimelecho liko praktiškai identiški tiems, kuriuos vilkėjo dideli šventikai ir žyniai „Užburtojoje fleitoje“. Vizualiai jie visiškai atitinka idėją ir laikmetį. Drabužiai, aišku, buvo pritaikyti solistams pagal jų dydį, stilių.
– Teatruose praktika panaudoti scenos drabužius po kelis kartus nėra nauja?
– Pasaulyje operos ir dramos teatruose populiarus judėjimas, kai drabužiai ir daiktai po kelis kartus naudojami skirtinguose kontekstuose. Ir taip jie atrodo visiškai neatpažįstamai. Manau, tai net ne mada, o būtinybė, kai visas pasaulis rūpinasi, kad kiek galima mažiau daiktų būtų išmetama, naudotume kuo mažiau gamtos ir gamybos resursų. Tai man atrodo labai sąmoninga, šiuolaikiška ir išmintinga. Tam labai labai pritariu. Be to, nepaprastai įdomu pamatyti, kokią kostiumų ir mados dizaineriai naudoja metodiką, fantaziją, kaip jie sugeba pakeisti senus daiktus.
Juozas Statkevičius kurdamas teatro kostiumus tikrai seniai pradėjo naudoti autentiškas detales. Pavyzdžiui, kai statėme pirmą „bohemiečių“ spektaklį „Bohemą“, kur atlikėjų kostiumai 1940-ųjų stiliaus, jis aplankė visus antikvariatus, antrų rankų, sendaikčių parduotuves ir surado šimtus visokių to laikmečio daiktų. Jų tekstilė buvo tokios puikios kokybės, kad dalis drabužių buvo nei nudūlėję, nei nuplyšę. Juozas tuos rūbus ardė ir naudojo medžiagas kostiumams. Lygiai taip pat, kaip kuriant „Oneginą“, kurio scenai reikėjo 1970 metų krimplinų ir kostiumų, buvo skelbiama autentiškų drabužių paieška, jie ardomi ir sukuriami unikalūs Juozo modeliai. Manau, ta energetika, taip kuriama laikmečio dvasia persiduoda žiūrovui, o tai yra labai svarbu.
Beje, tam tikri „Verterio“ dekoracijų struktūriniai elementai buvo panaudoti operai „Pelėjas ir Melisanda“. Džiaugiuosi, kad tai buvo perdaryta taip nuostabiai, kad niekas jų neatpažino. Būkim biedni, bet teisingi, Vilnius City Opera išgyvena sunkiai tad, jei yra galimybė kažkur išleisti mažiau pinigų (tada jų nebereikia tiek daug surinkti iš rėmėjų), mums tai – didelis pliusas.
– O ką manote apie antrų rankų madą ne scenoje, o gyvenime?
– Tai – puiku! Pati esu vilkėjusi ir turiu kitų žmonių drabužių, mėgstu perduoti savo kad ir prieš dvidešimt metų pirktus gerų dizainerių rūbus jaunimui, kad jie persidarytų, juos prisitaikytų ir dėvėtų visai kitaip. Manau, tai yra labai svarbi mūsų stiliaus dalis. Nereikia visą laiką galvoti: naujas, naujas, naujas. Senas fantastiškas daiktas, suderintas su šiuolaikinės gatvės mados elementais, gali atrodyti nepaprastai naujoviškai ir įdomiai.
