XX a. viduryje amerikiečių plastikos chirurgas Joseph Murray mėgino išsiaiškinti galimybę persodinti organus. Kaip praktikuojantis chirurgas jis tyrimo objektais pasirinkdavo ne tik operuojamus pacientus, bet taip pat ir gyvūnus arba negyvėlius. Tuo metu didžiuoju medicinos ir biologijos iššūkiu tapo laiko problema – kai išėmus vieną organą ir pakeitus jį kito žmogaus kūno dalimi, nutrūksta pirmojo funkcionavimas, o naujai persodinamas organas vis dar neveikia.
J. Murray’us yra prisipažinęs, kad visada domėjosi įvairiais menais ir kūrėjų biografijomis. Jį traukė modernioji tapyba ir klasikinė muzika. Negana to, ir jo žmona buvo puiki pianistė. Kartą išėjęs pasivaikščioti, chirurgas galvoje išvydo fortepijono vaizdinį, kuris jam priminė inkstą. Tada chirurgas ėmė įsivaizduoti, kad inksto persodinimo operacija galėtų būti prilyginta procesui, kai vienas grojantis fortepijonas pakeičiamas kitu grojančiu fortepijonu.
Regėdamas visą situaciją taip, tarsi ji dėtųsi savo namų svetainėje, mokslininkas vizionierius ėmė suprasti, kad abiejų fortepijonų neįmanoma sutalpinti vienas šalia kito, nes taip nebūtų įmanoma atidaryti durų – kitaip tariant, organams toje pačioje erdvėje tiesiog neužtenka vietos.
Kita vertus, atsirado ir daugiau analogijų – senojo fortepijono grojimas galėtų būti išnaudotas naujojo suderinimui, t. y., imuniteto palaikymui. Naująjį instrumentą, kurio kojos ir jį lydinti kėdutė Murray’aus vaizduotėje atitiko įvairias anatomines dalis (pvz., anastamozes, šlapimtakius ir pan.), derėjo patalpinti ten, kur jį taptų įmanoma apsaugoti, – t. y., kitame kambario kampe. Vadinasi, ir naująjį inkstą taip pat reikėjo laikyti ne per arti pūslės, bet ir atokiau nuo sergančiojo inksto, kad būtų užtikrintas drenažas ir kraujo cirkuliacija.
Galiausiai, paaiškėjo, kad, palikus ligotą inkstą (arba senąjį instrumentą) savo vietoje, atsirado galimybė išspręsti ir laiko problemą. Vienas inkstas pakeičiamas kitu tarsi du fortepijonai – pirmiausia prijungiamas sveikasis, o tik tada pašalinamas sergantysis.
Reikia pažymėti, kad šią problemą vienu metu pasaulyje sprendė šimtai, o gal net tūkstančiai kvalifikuotų medikų ir mokslininkų. Jiems visiems pakako žinių ir išmanymo, tačiau trūko netikėto požiūrio, kurio negalėjo pasiūlyti nei biologija, nei medicina. Vienintelis Joseph Murray‘us sujungė išskirtinę kompetenciją su kūrybiniu mąstymu. Tokiu būdu analogija su meniniais fortepijonais atvėrė naujas galimybes išsaugoti žmonių gyvybes. 1954 m. šis chirurgas atliko pirmąją sėkmingą organų persodinimo operaciją. 1990 m. už šį atradimą jis buvo apdovanotas Nobelio premija.
Šią ir kitas istorijas Tomas ir Kristupas pristato „Kūrybingumo mokyklos“ Gyvybės mokslų pamokoje – susipažinkite su ja visa ir pasidalinkite su moksleiviais bei mokytojais. Juk jie ne tik gali treniruoti kūrybingumą, bet ir būti įvertinti didžiuliais rėmėjų prizais.
Mokyklą rasite čia.
