Dirbate „Simpsonų“ komandoje jau aštuoniolika metų. Kaip pavyko gauti šį darbą – turbūt neradote skelbimo laikraštyje, kad ieškomas rašytojas „Simpsonams“?

Tikrai ne, nors norėčiau, kad tai būtų buvę taip paprasta. Aš pats esu iš Kanados, kur baigiau studijas. Vėliau buvo visko: Los Andžele dirbau skirtingus darbus, pardavinėjau reklamą CNN tinkle visame pasaulyje, bet man visada kirbėjo mintis, kad aš noriu būti rašytoju, todėl vis dairiausi tinkamų darbų. Rašydavau pavyzdžius, kad turėčiau ką parodyti žmonėms, kai susipažinau su aktore ir komike Kathy Griffin ir pradėjau su ja dirbti. Kūriau jai pokštus, kurie buvo naudojami televizijos šou „Suddenly Susan“. Tiesą sakant, tai buvo baisus televizijos šou – jums pasisekė, jei jo nematėte. Bet pradirbęs apie metus sutikau ten dirbantį žmogų, kuris pažinojo kitą, dirbantį „Simpsonuose“, ir pasakė, kad tu turėtum su juo pasikalbėti. Taip aš gavau darbą.

Koks buvo pirmas įspūdis pradėjus dirbti? Tiesiog pamatėte daug žmonių, kurie nuolat juokauja?

Iš pradžių atmosfera man atrodė bauginanti. Žiūrėjau į vardus, kuriuos mačiau ekranuose penkiolika ar dvidešimt metų, jie visi buvo lyg genijai, o aš tarp jų jaučiausi idiotas. Jie buvo neįtikėtinai juokingi ir aš maniau, kad neištempsiu čia ilgiau nei savaitės, bet, kaip paaiškėjo, buvau neteisus – užtrukau ilgiau. Bet iki šiol manau, kad tai yra neįtikėtinai talentingi, labai protingi ir tuo pačiu labai juokingi žmonės.

Kaip atrodo kūrybinis procesas? Į vieną kambarį susirenka daug talentingų rašytojų ir nuo ryto iki vakaro varžosi, kuris pasakys ką juokingesnio?

Tikrai taip. Turime du kambarius, kuriuose kuriami skirtingi scenarijai. Mes sėdime kartu prie ilgo stalo, ekrane matome scenarijų, ir nuosekliai peržiūrime kiekvieną eilutę. Tada visi siūlome variantus: tai – juokinga, tai dar juokingiau, o pasakius kažką kita galbūt visai keičiasi istorija. Tad daug žmonių rėkia pokštus ir galiausiai kažkuris patenka į scenarijų.

Kiek žmonių komandoje? Kaip išsirinkti geriausią idėją, jei visi jas siūlantys yra talentingi ir gal visos idėjos yra vertos dėmesio?

Komandoje yra apie penkiolika žmonių, tačiau visada yra vienas vadovas, kuris nusprendžia, kuri idėja pateks į scenarijų. Sudėtinga, bet būna ir kitokių akimirkų, kai nėra iš ko rinktis, visi tik sėdime tyloje ir sprendžiame kryžiažodžius.

Iš kur semiatės įkvėpimo? „Simpsonuose“ nevengiate ir politinių temų ar aptariate įžymybes, tad, ar galima spėti, kad nuolat analizuojate žiniasklaidą?

Tai labai sunku. Mes sukūrėme daugiau nei 680 epizodų, sunku rasti kažką, apie ką dar nekalbėjome – o su kiekvienu epizodu bent viena tema lieka dar mažiau. Bet, kaip sakėte, iš to, ką matome žiniose, o labiausiai tiesiog iš mūsų gyvenimų. Daugelis iš mūsų turi šeimas, tad jei kažkas atsitinka tavo šeimoje, tu pavogi tą idėją, ja pasinaudoji ir taip padarai amžiną gėdą savo vaikams (juokiasi). Jei imi kažką iš tikro gyvenimo, labiau tikėtina, kad ir žiūrovai bus patyrę tas emocijas, su jomis tapatinsis ir į jas reaguos.

Kiek laiko kuriate vieną epizodą?

Vien rašymo procesas užtrunka du mėnesius, o kai pridedame animaciją, iš viso užtrunka apie devynis mėnesius. Ilgai. Šiandien eisiu į darbą ir dirbsiu su scenarijumi epizodo, kuris pasirodys eteryje nebent kitų metų vasarį ar kovą.

Kiek trunka Jūsų darbo diena? Juk negali būti kūrybingas ir nesiliaudamas juokauti nuo ryto iki vakaro.

Kai kurie žmonės sako, kad aš iš viso nejuokingas. Mes pradedame dešimtą ryto ir baigiame apie septintą-aštuntą vakare.

O ką darote, jei jaučiate, kad galva tuščia ir neturite jokių idėjų?

Aš pripratau prie to jausmo. Mes turime penkiolikos žmonių komandą ne be priežasties. Kiekvienas turi savo gerų ir blogų dienų, ir jei vienam tą dieną sekasi prasčiau, kitam galbūt geriau. Mes viską sprendžiame kaip komanda.

Ar galvojate apie tai, kokiai auditorijai skirti „Simpsonai“? Juos žiūri tiek suaugusieji, tiek vaikai, nors kai kurie pokštai jiems turėtų būti sunkiai suprantami.

Tai tiesa, nes mes kuriame juos visiems. Yra kai kurie pokštai, kuriuos supras vaikai, kai kurie skirti suaugusiems, o kai kurių ir aš nesuprantu, nes juos kuria labai protingi vyrukai iš Harvardo ir panašių institucijų. Jie juokiasi, o aš net nesuprantu, apie ką jie kalba. Tai ir yra puiku šiame šou, kad yra ir labai protingų juokelių, ir kai kurių gana primityvių, kaip Houmeris, lipantis į medį, ir panašiai. Šio šou auditorija labai plati: juk jis sukurtas prieš 31 metus, tad yra žmonių, kurie su juo užaugo, yra žiūrovų, kuriems dabar virš 60 metų, ir tokių, kuriems penkeri ar šešeri metai.

Ar Jūs dalyvavote, kai buvo kuriamas epizodas, kuriame Liza planuoja kelionę į Lietuvą? Girdėjome, kad jis buvo sukurtas reaguojant į tai, kad Lietuvoje atsirado siūlymų uždrausti „Simpsonus“.

Turėjau būti, nes dirbu šou nuo dvyliko sezono. Bet, tiesą sakant, neprisimenu – tų epizodų tiek daug. Bet būtinai peržiūrėsiu dar kartą prieš atvažiuodamas į Lietuvą.

Kaip po tiek metų išlikti kūrybingam dirbant tą patį darbą?

Taip, aš darau tai jau labai ilgai, bet čia labai daug visko vyksta: kartais tau šiek tiek atsibosta, bet tada vėl iškyla nauja idėja, kuri vėl tave sujaudina. Taip kasdien atrandi kažką naujo.

Kaip reaguoja žmonės, kurie rodomi šou – įžymybės, politikai, pavyzdžiui, Donaldas Trumpas? Jie pyksta, ar jiems kaip tik garbė būti „Simpsonuose“?

Iš tiesų kartais „Simpsonai“ apipinami daug mitų. Pats Donaldas Trumpas niekada nebuvo Simpsonuose, jį tik vaidino aktorius. Kartais įžymybės mus tiesiog atakuoja, jos desperatiškai nori patekti į šou. Tada kartais juos pakviečiame įgarsinti save, kuo jos dažniausiai labai džiaugiasi, arba įdedame juos kitu balsu, kuris iš tiesų nėra jų. Pavyzdžiui, riedlentininkas Tony Hawkas po to, kai pateko į šou, sakė, kad dabar jo vaikai galvoja, kad jis kietas, lyg iki tol toks nebuvo (juokiasi).

Kalbant apie politinių aktualijų atspindėjimą „Simpsonuose“. Galvojate, kaip išlaikyti pusiausvyrą, kad pernelyg nepalaikytumėte kurios nors vienos pusės?

Taip, mes bandome būti sąžiningais: juk kartais labai lengva tyčiotis iš kokios nors politinės grupės, bet mes stengiamės parodyti abi puses. Gal ne visada pavyksta, bet bandome.

Turite taisyklių, kurių turite laikytis, ar uždraustų temų?

Ne itin. „Fox“ tinklas, kuriam priklauso šou, turi savo taisykles, kurių nori, kad mes laikytumėmės, bet kartais ir dėl jų ginčijamės. Mes žinome, kad šį šou žiūri vaikai, kad dėl kai kurių dalykų jie gali būti jautrūs, bet tuo pačiu stengiamės išlikti aštrūs ir protingi. Tad net kartais, jei jie pasako „ne“, mes bandome rasti būdų, kaip pasakyti tai, ką norime, ir, žinoma, padaryti tai juokingai.

Kokia „Simpsonų“ paslaptis ? Kartais pasižiūri senas serijas ir jos vis dar juokingos. Kaip sukurti pokštus, kurie būtų juokingi net po poros dešimtmečių?

Mes stengiamės nekurti pokštų, kurie būtų juokingi tik trumpu laikotarpiu, pavyzdžiui, metus. Labai puiku, kad ir senuose epizoduose yra iš ko pasijuokti, jie ne tik apie Džordžą Bušą ar panašiai. Turbūt svarbiausia, kad jie būtų tiesiog apie gyvenimą – taip jie lieka amžini.

Ankstesniame interviu esate sakęs, kad neįsivaizduojate savęs dirbant kažkokį kitą darbą. Vis dar galvojate taip pat?

Esu tikras, kad šiandien būsiu atleistas, bet, tiesą sakant, neįsivaizduoju. Niekas nežino, kiek ilgai truks šou, kiek aš pats ten dirbsiu. Šou puikiai sekasi, mes turime garantiją, kad jis dar tikrai bus kuriamas bent dvejus metus, taigi, dar tikrai bus 32 sezonas. O paskui – kas žino. „Disney“ ką tik nusipirko „Fox“, mes nežinome, kokių planų jie turi „Simpsonams“.

Birželį atvykstate į Lietuvą, kur Baltijos investuotojų forume kalbėsite apie komandinį darbą. Ką išmokote dirbdamas „Simpsonų“ komandoje, ką galima pritaikyti kituose versluose?

Daug dalykų – kaip suburti komandą, kaip pradėti kurti idėjas, kaip kurti komandai draugišką aplinką, kaip išlaikyti ją šviežią. Vienas iš esminių dalykų – komandos įvairovė. Pas mus dirba skirtingo amžiaus, rasių, religijų, išsilavinimo žmonės. Stengiamės, kad visi jie būtų išklausyti, nuo naujokų iki dirbančių seniausiai. Tai leidžia mums matyti skirtingas perspektyvas ir neužsidaryti savo burbuluose. Be to, labai svarbu, kad žmonės gyventų gyvenimą ir už darbo ribų – kitaip jie tiesiog neturės iš kur atsinešti idėjų, kurias galėtų pasiūlyti.

Bet jei dirbate nuo 10 ryto, iki 7 ar 8 vakaro, laiko gyvenimui lieka ne itin daug...

Štai, dabar, kai kalbamės, mano laiku yra šešios ryto, aš gyvenu dabar (juokiasi).

Baltijos investuotojų forumas, kuriame pranešimą skaitys J.H.Cohenas, vyks 2019 m. birželio 6 d. Vilniuje. Daugiau informacijos čia.