Prancūzų literatų ir matematikų judėjimas Oulipo arba „Potencialios literatūros dirbtuvės“ (pranc. „Ouvroir de littérature potentielle“), galima sakyti, nuolat ieškojo problemų. Kaip jie patys sakė, jų tikslas buvo siekti naujų struktūrų ir modelių, kurie galėtų leisti rašytojams juos panaudoti taip, kaip jiems patinka.

Tokių modelių ir struktūrų ulipistai kišenėje neieškojo: jie leido poezijos knygas, kurias perskaityti užtruktų 200 milijonų metų, iš abiejų pusių skaitomus eilėraščius arba kūrinius be veiksmažodžių.

Štai, pavyzdžiui, lietuviškai išleisti šio judėjimo įkūrėjo Raymond'o Queneau „Stiliaus pratimai“ (Versus aureus, 2016) pasakoja vieną ir tą pačią istoriją. Tačiau, kaip išduoda kūrinio pavadinimas, ji parašyta 99 skirtingais stiliais.

Apribojimai yra kūrybos pradžia – būtent tokia idėja suvienijo skirtingus šio judėjimo atstovus. Tad literatūriniame bėgime su kliūtimis dalyvavo įvairiausio plauko autoriai – François Le Lionnais, Oskaras Pastioras, Jean'as Lescure'as, garsusis italas Italo Calvino ir netgi poetas bei matematikas viename Jacques'as Roubaud'as. Tačiau, ko gero, svarbiausias ir garsiausias „ulipistas“ – George'as Perec'as – parašė keletą įspūdingų veikalų, kurie geriausiai įkūnijo technologinius tokios literatūros sumanymus.

Vienas jų, ne be priežasties laikomas postmodernizmo klasika – veikalas, pavadinimu „Gyvenimas: naudojimo instrukcija“ („La Vie mode d’emploi“, 1978). Jame veiksmas sukasi vienoje erdvėje – bute Paryžiuje (išgalvotu) adresu Simon-Crubellier g. 11 – ir praktiškai vienu metu – 1975 m. birželio 23 d., šiek tiek prieš aštuonias vakaro, iš karto po pagrindinio personažo Bartlebooth'o mirties. Šios tikslios laiko ir erdvės koordinatės atveria gausybę istorijų ir personažų, susijusių su šia vieta ir laiku, tačiau patį pasakojimą išplečiančių skirtingomis įmanomomis kryptimis.

Kitas, ne mažiau žymus ir kiek panašus į Gineso rekordo siekimą George'o Perec'o užmojis – tai 300 puslapių romanas „Išnykimas“ („La disparition“, 1969), kuriame nė sykio nepavartota raidė „e“.

Nesunku suprasti, jog raidė „e“ – viena labiausiai naudojamų raidžių prancūzų kalboje, tad galima tik įsivaizduoti, kokio sudėtingo įsitraukimo šios knygos rašymas pareikalavo. Knyga, be abejo, buvo išversta į daugybę kitų kalbų (tarp kurių – anglų, vokiečių, ispanų, švedų, rusų, turkų, olandų, kroatų ir netgi japonų bei katalonų), vertimuose atitinkamai nenaudojant dažniausiai naudojamų raidžių.

Nors tokios kliūtys iš vienos pusės tarsi apsunkina autoriaus ir vertėjų gyvenimą, jos kartu veikia ir kaip išlaisvinimas. Įsivaizduokite, jog gavote užduotį „parašyti kokią nors istoriją“. Veikiausiai pirmiausia pradėtumėte nuo esminio klausimo: kaip pradėti?

Tačiau, jeigu reikėtų sukurti apsakymą, kuris kažką draudžia, nuo ko pradėti žinotumėte puikiai. Būtent: nuo to, ko negalima. Tad gal išties ne kas kita kaip apribojimai yra kūrybos pradžia?

Šią ir kitas istorijas Tomas ir Kristupas pristato „Kūrybingumo mokyklos“ Matematikos pamokoje – susipažinkite su ja visa ir pasidalinkite su moksleiviais bei mokytojais. Juk jie ne tik gali treniruoti kūrybingumą, bet ir būti įvertinti didžiuliais rėmėjų prizais.