Paskęsta miesto fone

Kai 2015 m. nuo Žaliojo tilto Vilniuje buvo nukeltos daugiau nei 60 metų stovėjusios sovietinės skulptūros, visuomenėje užvirė diskusijos, ką daryti su atsilaisvinusia jų vieta. Ieškant sprendimo laikinai ten buvo tiesiog pastatytos gėlės, 2016 m. vienai dienai reklaminiais tikslais ten net buvo užkeltas automobilis. Galiausiai Vilniaus savivaldybė nusprendė, kad ant Žaliojo tilto kas pusę metų stovės vis kiti meno kūriniai ir paskelbė konkursą norintiems dalyvauti menininkams.

Pirmąjį iš jų laimėjo menininko Sauliaus Paukščio idėja, meninė instaliacija „Megarealybės gerumo aktyvatorius“, kurią įgyvendino skulptorius Šarūnas Arbačiauskas.

„Mano pasirinktos vertybės – drąsa, sąžinė, teisybė ir ryžtas – neatsitiktinės, nes jaučiu, kad dabartinei visuomenei jų labai trūksta, ypač vadovams, vedliams ar politikams. Mano kurtos vėtrungės primena, kad tos vertybės dar egzistuoja, o jų besikeičianti padėtis – aliuzija į tai, kad nėra vienos teisybės ar vienos drąsos, kad negali būti kategoriškų dalykų, nes kiekvienas elementas paprastai turi daug variantų. Tai ne tik kinetinė atrakcija tiesioginiame vertime, bet ir šiek tiek filosofinės potekstės“, – pristatydamas idėją aiškino S. Paukštys.

Tačiau meno profesionalų nei idėja, nei jos įgyvendinimas neįtikina. „Visų pirma, kai šie darbai buvo anonsuojami, jie atrodė lyg nufotografuoti iš apačios, kad vėtrungių ažūras matytųsi dangaus fone. Dabar, važiuojant per Žaliąjį tiltą, jos matosi margame miesto fone, kur beveik pranyksta. Tad mano kritinė pastaba būtų, kad nesusitvarkyta su monumentalia forma: tie objektai netampa akcentais, jų paprasčiausiai nesimato. Be to, jos atrodo labai trapios, tos nuorodos į drąsą, ryžtą, sąžinę, teisybę: regis, vėjas papūs ir tos formos sulūš“, – komentavo menotyrininkė doc. dr. Agnė Narušytė.

Agnė Narušytė

Menotyrininkė lekt. Laima Kreivytė taip pat teigė, kad šiuo atveju kontrasto principas nesuveikia. „Apskritai kontrasto principas gali būti, kai yra, pavyzdžiui, specialiai monumentalūs pjedestalai ir ant jų uždedamas koks lengvutis, ažūriškas, laikinas dalykas, bet tas santykis turi vienaip ar kitaip veikti. O dabar santykis neveikia: vis dėlto tie granitiniai pjedestalai nusveria ir tai kažkaip nesuskamba“, – vertino ji.

Tiesmukumas ar ironija?

Doc. dr. A. Narušytė svarstė, kad galbūt šiame darbe galima įžvelgti ironiją, kas galėtų būti jo privalumas. „Vėtrungės turėtų keisti kryptį nuo kiekvieno vėjo pūstelėjimo, todėl jos kalba apie tai, kad mes iš tikrųjų neturime nei teisybės, nei drąsos, nei ryžto. Jei toks ir buvo sumanymas, autoironiją užskaitau. Įdomu, ar darbą atrinkusi komisija tai įžvelgė? Nes kitaip, be to nežinojimo, kur ieškoti teisybės, tie kasdien mus lydėsiantys žodžiai primena sovietmečio propagandą, kai gatves „puošusiuose“ transparantuose būdavo skelbiama „tiesa“, „laimė“, „vienybė“ ir buvo aišku, kad visa tai – melas. Tad jei virš Žaliojo tilto iškeltas teisybę, drąsą, ryžtą ir sąžinę perskaitysime kaip kryptį, kūriniai šiek tiek pagerėja. Bet abejoju, ar visi taip gilinsis ir tuomet tos šiaip jau gražios idėjos pakimba virš miesto kaip tušti žodžiai, sąvokos be turinio, kurios tik baksnoja tau kasdien į kaktą kaip įkyrėjęs pamokslas. Taigi šiuos objektus vertinčiau labiau kritiškai, nes vizualiai jie tikrai neveikia“, – kalbėjo ji.

Lekt. L.Kreivytei šios instaliacijos primena mažesnio mastelio dekoratyvinius objektus, kokie būdavo naudojami puošybai tarybiniais laikais. „Tik mastelis mažesnis, jei lygintume su kokio Teodoro Kazimiero Valaičio „Vėtrunge“ Lazdynuose, kuri yra kur kas įspūdingesnė ir dėl formos, ir, aišku, dėl dydžio“, – sakė menotyrininkė.

Laima Kreivytė
Foto: V.Cesevičiūtės nuotr.

„Šiaip idėja, kad yra vėtrungės, yra kažkokios konstrukcijos, nėra niekuo bloga, bet kas yra neįdomu ir, sakyčiau, net nyku, kad vis tiek bandoma tą skulptūrą paversti kažkokios ideologijos ruporu. Nuėmė sovietmečio skulptūrą, dabar uždėjo kažkokias vertybes ir kiša jas pačiu tiesiogiškiausiu būdu. Toks tiesmukas deklaravimas žodžių „sąžinė“, „drąsa“, „ryžtas“, „teisybė“ kaip tik nurodo tai, ko nėra, ir tik primena tuščias politikų kalbas“, – komentavo lekt. L. Kreivytė.

Lekt. L.Kreivytė sakė nematanti šios instaliacijos kaip ironiško darbo. „Man niekas iš tos skulptūros formos nesugestijuoja, kad tai yra ironija. O jei ironija, tai kieno atžvilgiu: buvusių skulptūrų, valdžios, ar kieno? Man atrodo, kad tai yra, jei taip paprastai tariant, banalybė. Jei tu parenki vieną žodį, tai tas žodis kažkaip turėtų nuskambėti tame kontekste, turi pasakyti kažką savitesnio, o ne kaip koks nors Mozė nulipti nuo kalno su dešimt Dievo įsakymų“, – kalbėjo ji.

Moko į blogą pusę

Doc. dr. A. Narušytė neslėpė, kad ji buvo tarp tų, kurie palaikė buvusių sovietinių skulptūrų pašalinimą nuo Žaliojo tilto, nes jos buvo įsodintos svetimos ideologijos, bet, jos manymu, naujieji objektai tenkina tiktai provincialų skonį.

„Kai matau blogą meno kūrinį viešojoje erdvėje, pykstu dėl to, kad jis menkiau su meno istorija susipažinusiems praeiviams rodo, koks turi būti menas, nes tai pristato kaip vertybę – pakylėja ant pjedestalo. Galios institucijų sprendimai apie meną daugeliui gali pasirodyti nepaneigiami ir objektyvūs. Todėl nesiekdami mieste pristatyti ambicingesnių šiuolaikiškų kūrinių, o pasitenkindami banaliausiais pasiūlymais, mes prarandame progą bent kiek užpildyti žinojimo spragas, o kartu – pratintis suprasti dabarties meno kalbą, kuri pasaulyje jau gerokai nutolo nuo tiesmukai reiškiamų idėjų ir vien herojus pagerbiančių paminklų“, – apibendrino doc. dr. A. Narušytė.

Siūlytų palikti profesionalams

Doc. dr. A. Narušytės nuomone, vienintelė švelninanti aplinkybė šiai situacijai – kad šios instaliacijos laikinos ir po pusmečio bus pakeistos kitomis. „Jei visą laiką vyks konkursai, galbūt yra šansų pamatyti kažką geresnio. Bet jei komisija, kuri sprendžia, liks ta pati, negalima tikėtis nieko gero. Ta komisija jau pademonstravo supaprastintų teiginių pomėgį ir vizualinį nejautrumą, tad ir ateityje bus tas pats. Na, bet gal ir komisija pasikeis, galbūt joje atsiras ir meno pasauliui artimesnių žmonių“, – vylėsi ji.

Lekt. L. Kreivytė priminė, kad pati idėja keisti skulptūras nėra nauja – Londone Trafalgaro aikštėje ketvirtasis pjedestalas taip pat yra naudojamas periodiškai keičiamiems menininkų kūriniams. „Miestui tokia dinamika yra labai gera, bet, sakyčiau, tada reiktų pasikviesti profesionalus, ne tik menininkams tame konkurse dalyvauti, bet ir meno profesionalai kad vertintų“, – siūlė ji.

Šįkart kūrinius atrinko savivaldybės komisija iš aštuonių narių. Ją sudarė Marius Skarupskas, Romualda Poševeckaja, Paulė Kuzmickienė, Gediminas Rudžionis, Algis Čaplikas, Audronis Imbrasas, Gintautas Terleckas, Arūnė Sirvydytė.

„Esmė ne blogi žmonės, o pats principas, kai vertina valdininkai ir politikai: vis tik tai turėtų daryti profesionalai, kaip ir Londone“, – pabrėžė lekt. L. Kreivytė.

S. Paukštys kritikos nesureikšmina

Pats S. Paukštys sakė kritikos per daug nesureikšminantis. „Menas yra subjektyvus dalykas: vieniems patinka, kitiems nepatinka, negali čia pasverti gramais ar išmatuoti centimetrais – čia viskas gerai“, – kalbėjo jis.

Menotyrininkių siūlymas palikti sprendimus profesionalams jam neatrodo svarus. „Čia yra cechinio keršto šešėlis: jie visur įpratę, kad lemiamą žodį turi turėti kažkokie menami ekspertai, kurie, mano manymu, dažnai per daug verda savo sultyse, tarp tokių pačių kolegų, neišeidami į platesnius vandenis“, – sakė jis, pridurdamas, kad taip kritikuoti kolegų darbus, jo nuomone, yra nekorektiška.

S. Paukštys sakė esantis patenkintas tuo, kaip buvo išpildyta jo idėja. „Mano yra tik konceptas sugalvotas, o formą sudėliojo skulptorius Šarūnas Arbačiauskas – aš į skulptūrinius reikalus nesikišau, palikau spręsti profesionaliam skulptoriui. Jo manymu, ta plastika taip turėtų atrodyti, man ji graži, ir aš neturiu nieko prieš“, – teigė jis.

Atsakydamas į klausimą, ar į darbą reikėtų žvelgti per ironijos prizmę, S. Paukštys sakė, kad jos šiek tiek yra, bet ji nėra susieta su savivaldybe. „Čia labiau apie tai, kad kur vėjas papučia, kur vėtrungė rodo, ten ir teisybė ar sąžinė. Tai susiję su mūsų bendruomene apskritai, nes aš pastebėjau, kad mūsų visuomenė plačiau pažvelgus yra truputį baili, truputį neryžtinga, progai pasitaikius linkusi truputį sukčiauti, nesąžiningai elgtis. Nebūtinai konkrečiais atvejais, bet bendrai paėmus, žiūri, kaip ar mokesčius nusukti, ar kažką nugvelbti, ar apgauti. Man atrodo, tokių momentų yra mūsų visuomenės gyvenime, tad tos vertybės, kurios yra išeksponuotos toje vėjarodėse, yra aktualios mūsų gyvenimui“, – kalbėjo jis.

„O tas pavadinimas „Megarealybės linksmumo aktyvatorius“ nurodo tokią sugalvotą, netikrą realybę, tai yra tokia meno išraiška, kur nėra kaip nuotraukoje objektyviai nupaišyta, bet kažkas yra tokio suhiperbolizuoto, sumetaforizuoto, išgalvoto. Tas linksmumas, jo aktyvinimas veikia taip, kad mūsų žmonėms, kurie yra tokie susirūpinę dėl visko, turėtų tą rūpestį truputį sumažinti ir nuimti daug klausimų. Atėjo žmogus, pamatė, kad toje pusėje yra teisybė, ir jam pasidaro lengviau ir linksmiau gyventi“, – komentavo S. Paukštys.

Po to, kai šios instaliacijos bus nuimtos nuo Žaliojo tilto, autoriai žada jų nesunaikinti, o perduoti kitiems savininkams. „Jau yra susidomėjusių žmonių, parduosime ar padovanosime – instaliacijos tikrai nebus išardytos, o suras savo vietą, tik gal neturės jau tokio visuomeninio užtaiso. Gal taps labiau dekoratyviniais gyvenamų vietų, sodybų, ar privačių kolekcijų akcentais, bet jų egzistavimas pusmečiu nesibaigs“, – sakė jis, užsimindamas, kad žada dalyvauti ir tolimesniuose savivaldybės konkursuose ir siūlyti ant Žaliojo tilto vėliau rodyti ir kitus savo kūrinius.