Nuo ko prasidėjo filmas „Rūgštus miškas“? Kuo ypatinga Jums pasirodė kormoranų kolonija, kad nusprendėte ją įamžinti?
Nesu kažkokia ypatinga gamtininkė, bet pagrindine mano inspiracija tapo vaizdinys, kaip kormoranai išbaidomi iš lizdų fejerverkais – toks realybės siurrealumas. Kai pagalvoji, per naujus metus šaudomi fejerverkai išgąsdina varnas ar kitus paukščius, jiems irgi turėtų būti labai baisu, bet šiuo atveju tai yra sąmoningai pasirinktas veiksmas, kad kormoranai pasitrauktų nuo saugomų kiaušinių. Pagalvojau, kad noriu įtraukti tai į filmą.
Paskui nuvykome ten su kolega Dovydu Korba ir galvojome, kaip padaryti, kad tai būtų daugiau nei tiesiog filmas apie gamtą. Ieškojome kelių, kaip papasakoti istoriją apie tuos šikančius paukščius ir nuo jų išmatų išvirstančius medžius, kad ji būtų ne gamtinė dokumentika, ne kažkokios kalbančios galvos, bet kažkas įdomesnio.
Kokį sprendimą pavyko rasti?
Pastebėjome, kad migruoja ne tik paukščiai, bet ir žmonės. Kormoranų kolonija yra ant labai populiaraus turistinio maršruto, šalia Juodkrantės, važiuojant į Nidą, kur atvažiuoja ir sustoja turistai iš įvairiausių pasaulio šalių. Atskrenda iš Japonijos, Kinijos, Amerikos, tada migruoja toliau ir laisviau nei patys paukščiai. O paukščiai tuo metu kaip tik yra labai statiški, nes tai yra jų perėjimo laikas.
Matydama tuos žmones, kurie renkasi toje apžvalgos aikštelėje, užimančioje labai nedidelę kolonijos dalį, prisiminiau, kaip vaikystėje stebėdavau gyvūnus zoologijos sode. Pavyzdžiui, žirafą, kuri ilgą laiką būna kur nors už sienos, po to išeina pasivaikščioti į aptvarą. Tad tuos žmones apžvalgos aikštelėje mačiau kaip keistus gyvūnus, kurie ateina, pasisukinėja tame aptvare, kai kurie užsilipa ant krašto aikštelės, parėkauja, patrepsi. Žiūrėjau į juos iš pradžių iš tolo ir tas gardas sukėlė intrigą, kad galbūt per jį galima pasakoti istoriją.
Tada pagalvojau, kieno žvilgsniu reikėtų žiūrėti į tą aptvarą? O kadangi medžiuose yra tūkstančiai kormoranų, tas žvilgsnis pasisiūlė pats: nusprendėme, kad reikia žiūrėti į tą reiškinį, į tuos turistus iš paukščio žvilgsnio. Gamtinėje dokumentikoje labai dažnai būna taip, kad stebimos kitos rūšys, tam pasitelkiami ilgo nuotolio objektyvai ir kitos priemonės, o čia norėjosi viską apversti aukštyn kojomis. Tad mes iš kormorano žvilgsnio žiūrime į žmones, kaip į kitą rūšį. Prie paukščio mes esame labai arti, matome ir jo akis, ir snapą, kai kurie netgi bando nukirsti kamerą su snapu, o žmonės yra gana toli.
Kaip tai pavyko technologiškai? Ar buvo lengva pamatyti ir užfiksuoti pačius kormoranus? Kaip filmavote iš jų žvilgsnio lygio?
Žinojome, kad kormoranai visada būna panašiu metu, o paskui nebūna: atskrenda kovą perėti, pabūna, kol išperi ir kiek paaugina jauniklius, ir išskrenda rugpjūtį. Tą jų ciklą sekėme tik iki išsiperėjimo – toks buvo dramaturginis sumanymas, kalbėti būtent apie tą saugojimą ir tėvystės etapą, kuris galų gale filme neišsipildo. Mano kolega ir filmo bendrakūrėjas Dovydas Korba dėl šito dalyko išmoko laipioti po medžius ir tai buvo išties ekstremalu, nes lipdavo ne į šiaip bet kokius medžius, bet į sausuolius, į tuos, iš kurių kormoranai jau išsikraustė kaip iš nebesaugių medžių. Būdavo, kad filmuojame kuriuo nors rakursu, o kai grįžtame kitais metais (nes filmavome kelerius metus), to medžio jau nebėra. Taigi, Dovydas įtvirtindavo kamerą medžio viršuje, tam tikrą laiką palaikydavo, paskui iškraudavo medžiagą ir vėl atgal, ar tiesiog sukeisdavo baterijas ir korteles. Labai daug alpinizmo ir atletikos.
Daug kas lygina „Rūgštų mišką“ su „Sengire“. Ar jie išties panašūs? „Rūgštus miškas“ irgi turi tokio meditatyvumo?
Meditatyvumo – taip, nes irgi turi tokių kontempliatyvių kadrų ir ramių vietų, bet taip pat turi ir labai skirtingų dalykų. „Sengirėje“ stebimos, po didinamuoju stiklu atsiduria kitos rūšys. Žmogus ten irgi yra, bet jis yra šiek tiek kitokioje pozicijoje. O šitame filme, „Rūgščiame miške“, būtent žmogus yra kaip kita rūšis, kur visi čiulba savo kalbomis. Kormoranai, garniai, ereliai turi skirtingus balsus, bet žmonės irgi ateina su skirtingomis istorijomis, skirtingais balsais ir skirtingomis kalbomis: girdime japonų, kinų, anglų, rusų, kitas kalbas, ir tą jų nesusikalbėjimą tarpusavyje. Mes juos subtitruojame, dėl to istorija tampa aiški ir ją įdomu stebėti, bet jei jų negalėtume išversti, tai būtų dar viena paukščių kalba.
„Rūgštus miškas“ Lietuvoje dar tik pradedamas rodyti, užsienyje jis jau sėkmingai keliauja po festivalius. Minėta „Sengirė“, pasirodžiusi daugiau nei prieš metus, taip pat sulaukė labai daug dėmesio. Ką tai rodo: pasiilgome gamtos, ieškome su ja santykio? Kaip manote, čia galima įžvelgti tendenciją, ar tai tiesiog atsitiktinumas?
Nežinau, gal iš tikrųjų yra kažkoks ilgesys gamtai. Bet nemanau, kad šiuos filmus reikėtų labai stipriai lyginti. Man įdomus konfliktiškas žmogaus santykis su gamta ir jo vieta gamtoje, kai jis ateina į ją kaip valdovas. Nors mes filme ir žiūrime iš paukščio pozicijos, nors jam suteikiama labai daug galios, bet iš tikrųjų žmogaus rankose yra pasirinkimas, kam gyventi, kam mirti. Tad čia kiek kitas priėjimas: ne nostalgiškas, ne poetizuojantis, o labiau parodantis, kokie įvairūs yra žmonės, kokios nenuspėjamos gali būti jų reakcijos, pasakojantis apie žmogų gamtoje.
Savo filmu siekėte perduoti kokią nors žinutę, paraginti žmones keisti elgesį, ar norite likti neutraliais ir palikti vertinimus žiūrovams?
Šiuo filmu tikrai nesiekėme palaikyti kažkokią vieną pusę: kaip tik per skirtingus turistų dialogus jis atskleidžia skirtingas reiškinio puses ir interpretacijas. Tad specialiai nedaroma jokių išvadų: viskas paliekama žiūrovui, toks atviras klausimas, daugtaškis ir klaustukas.
O kaip reaguodavo filme įamžinti žmonės? Jie pastebėjo, kad yra filmuojami?
Mes kameros neslėpdavome, tad kartais pastebėdavo, aptardavo, kartais paklausdavo mūsų, nes mes būdavome netoliese. Teko daug aiškinti, kad čia kuriamas filmas. Kadangi jie toli nuo kameros ir jų veidai neidentifikuojami, nereikėjo galvoti apie teisinius klausimus, kaip gauti jų parašus, ir panašiai. Tiesiog stebime iš tolo, jie tarpusavyje kalbasi, ir per tuos jų tarpusavio pokalbius susilipdo visa dramaturgija.
Su kokiomis reakcijomis susiduriate šį filmą pristatydami užsienyje?
Žmonės jį įvardina labai skambiai: Portlando festivalio programos sudarytojai rašė, kad tai yra viena makabriškiausių turistinių atrakcijų pasaulyje. Kiti, kaip nuskamba ir pačiame filme, šį reiškinį lygina su Hičkoko paukščiais ar kitais filmais, sako, kad tokioje vietoje būtų galima filmuoti siaubo filmą. Lokarno programos sudarytojas įvardino žanrą, kad tai yra kaip mišinys tarp dokumentikos apie gamtą, trilerio, komedijos ir siaubo filmo. Man patinka šitas apibūdinimas, nes jis iš tikrųjų atliepia skirtingas reakcijas. Vieni ateina nusiteikę viską iš eilės šaudyti, o kiti kone ekstaziškai džiaugiasi, kaip gražu.
Kokie Jūsų tolimesni planai?
Su „Rūgštus miškas“ dar turėsime aplankyti tris festivalius užsienyje. Tada – Venecijos bienalė, kur kartu su Vaiva Grainyte ir Lapelyte atstovausime Lietuvai ir pristatysime šiuolaikinę operą „Saulė ir jūra“. O paskui reikės atostogų (šypsosi).
