„Alisos nuotykiai stebuklų šalyje“ – istorija, kurios pristatinėti veikiausiai nereikia. Jau beveik archetipinėmis tapusios jos istorijos, neįprasta logika ir personažai spėjo užauginti bene 6 kartas žmonių – kūrinys nuo savo sukūrimo 1865-aisiais jau daugiau negu šimtmetį masina įvairaus amžiaus skaitytojus, yra įkvėpęs bent 33 filmus, galybę literatūros ir kitų kūrinių ir, be abejo, sukėlęs aibę diskusijų.
Kaip Alisos nuotykiai siejasi su matematika? Turbūt prisimenate mergaitę, kuri bėga paskui baltąjį triušį, patenka į olą, o ten, suvalgiusi pyragaitį, susitraukia iki 3 colių? O vikšras, kuris rūko kaljaną, pasiūlo jai paskanauti grybo ir taip sugrąžinti normalų ūgį? Alisa patenka į tokią šalį, kurioje skaičiai, dydžiai ir proporcijos elgiasi neprognozuojamai. Ir turbūt visai ne veltui pasakojimo pradžioje ji nesėkmingai mėgina prisiminti daugybos lentelę.
Suprasti kūrinius gali padėti autorių biografijos: pasirodo, Lewis Carroll’is, kurio tikrasis vardas Charles Dodgson, buvo ne tik rašytojas, bet ir tikrų tikriausias matematikas. XIX – jo gyvenimo –amžius buvo itin turtingas matematinių naujienų. Lewis’as nebuvo linkęs visoms joms pritarti, todėl, sulaukęs kritikos mokslinėje spaudoje, ėmėsi kūrybinės plunksnos.
Manoma, kad mėgindamas paneigti Jeano-Victoro Poncelet „tolydumo principą“, jis kaip tik parašo skyrių „Paršiukas ir pipirai“, kuriame Alisa patenka į keturių pėdų namelį, virtuvėje sutinka kūdikį sūpuojančią Kunigaikštienę, o Virėja į sriubą priberia per daug pipirų, nuo kurių ima čiaudėti visi, išskyrus Češyro katiną. Netrukus Kunigaikštienė sviedžia savo kūdikį Alisai ir šis kažkaip pavirsta paršiuku. Poncelet manė, kad įmanoma tolydi susikertančių geometrinių figūrų transformacija. Kas galioja trikampiui ar apskritimui, turi galioti ir kūdikiui, – atrėžia „Alisos“ autorius. Jei Poncelet teisus, tuomet vaikas gali pavirsti kriuksinčiu padaru.
O štai skyriuje apie Skrybėliaus arbatėlę Lewis’as supliekia airių matematiko Williamo Rowano Hamiltono darbus. Pastarasis teigė, kad grynojo laiko karalystėje priežastis ir pasekmė nebėra susijusios. Tada absurdiški klausimai – pvz., „Kodėl juodvarnis panašus į rašomąjį stalą“ – tampa įmanomi, atkerta Dodgson’as. Perkelkime naująsias teorijas į tikrovę ir gausime štai tokį absurdišką pasaulį.
Nuostabu tai, kad dauguma Carroll’io kritikos taikinių šiandien įsitvirtino moksle kaip patikimos ir argumentuotos teorijos. Ir, nors „Alisos“ autorius daugeliu požiūriu buvo neteisus, mėgindamas suprasti klaidas, jis sukūrė kūrybingą būdą galvoti apie matematiką. Pasirodo, skaičių, figūrų ir teoremų visata turi puikius šansus transformuotis į nuostabią ir pakvaišusią literatūrą.
Šią ir kitas istorijas Tomas ir Kristupas pristato „Kūrybingumo mokyklos“ Matematikos pamokoje - susipažinkite su ja visa ir pasidalinkite su moksleiviais bei mokytojais. Juk jie ne tik gali treniruoti kūrybingumą, bet ir būti įvertinti didžiuliais rėmėjų prizais.
Mokyklą rasite čia.
