Prisipažinsiu, manęs tai nestebina. Šis rašytojas, kadaise metęs literatūrinį iššūkį tiek sovietiniam režimui, tiek bet kokiai valdymo sistemai, grindžiamai totalitarine prievarta, kuria siekiama pademonstruoti absoliučią galią bei kontrolę, kaskart įgaunančiai vis naujus pavidalus, kad kuo geriau užsimaskuotų, mūsų šalyje buvo ir, kas keisčiausia, tebėra nepageidaujamas. Savo ruožtu jo kolegos, nuolankiai tylėję, užimdami prisitaikėlišką arba indiferentišką poziciją, nesišiaušdami prieš sovietinį režimą, kurį Gavelis preparavo aistringai, bet kartu šaltakraujiškai, posovietiniais dešimtmečiais apsukriai kraunasi ne tik simbolinį kapitalą, pasirūpina, kad jų veikalai būtų apdovanoti valstybinėmis, net nacionalinėmis premijomis. Ričardui Gaveliui, aukščiausio lygio prozą rašiusiam tiek sovietmečiu, tiek pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu, apdovanojimų pašykštėta.
Turint omenyje, kad kultūros premijos be visų kitų privilegijų turi didžiulę simbolinę vertę, Gavelio kūrybos ignoravimas šiuo atžvilgiu yra labai iškalbingas. Kita vertus, tai liudija, kad bandoma marginalizuoti „nesuvirškinamą“ literatūrą, keliančią nerimą, šiurpulį, verčiančią jausti gėdą, nes gal ir patys buvome to „pokerio“ lošėjai. Todėl bus daug ramiau, jei sovietmečio liudijimus išstumsime į kultūrinės pasąmonės užribį... O juk tų trylikos metų, prabėgusių nuo „Vilniaus pokerio“ ir „Jauno žmogaus memuarų“ pasirodymo iki autoriaus mirties lyg ir turėjo su kaupu pakakti, kad būtų suvoktas šio rašytojo išskirtinumas, reikšmė ne tik lietuvių literatūrai, bet ir visam mūsų kultūros laukui. Vis dėlto oficialių pripažinimo ženklų nebuvo, jų ir dabar nematyti, o tai liudija, kad kultūrinė Lietuvos „grietinėlė“ taip ir nesugebėjo, gal net nenorėjo susidoroti su Gavelio mestu intelektualiniu iššūkiu.
Beveik per tris laisvės dešimtmečius bendras požiūris į visais atžvilgiais „nepatogią“ Gavelio prozą mažai kuo pasikeitė, nors šiokie tokie recepcijos pokyčiai vis dėlto įvyko. Kai 1998 m. Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra pakvietė mane skaityti kurso apie šiuolaikinę lietuvių literatūrą, nustebau, išgirdęs, kad nekvaili, praprusę aukštesnių kursų studentai Gavelio kūrybą it susitarę priskiria popkultūrai, esą jo romanuose apstu kone pornografinių vaizdinių, vulgarių poteksčių. Tiesą sakant, tai nebuvo didelė naujiena, nes literatūros profesionalai jo kūrybą irgi interpretavo labai lėkštai. Užtenka pasiskaityti recenzijas, paskelbtas po „Vilniaus pokerio“ pasirodymo, kad suvoktume, kokia gili mentalinė praraja anuomet skyrė novatorišką literatūrą, sklidiną drąsių sociologinių įžvalgų, triuškinančią įdiegtus tabu, nuo seklios, paviršutiniškos tų kūrinių interpretacijos, kurią vadinti profesionalia net neapsiverčia liežuvis.
Iškalbingas ir dar vienas faktas. Nors „Vilniaus pokeris“ ir „Jauno žmogaus memuarai“ yra du reikšmingiausi lietuvių literatūros kūriniai, parašyti vėlyvuoju sovietmečiu, bet praėjus beveik trims nepriklausomybės dešimtmečiams, jie vis dar neįtraukti į vidurinių mokyklų literatūros programas. Iš jų, beje, išguiti ir kiti nepaklusnieji – pavyzdžiui, vienas ryškiausių aštuntuoju dešimtmečiu lietuvių novelės meistrų Romualdas Lankauskas. Matyt, literatūrologai, kontroliuojantys mokyklinių literatūros programų turinį, vis dar laikosi versijos, kad Gavelio kūryba – popkultūros reiškinys. Tai ne tik gėdinga, bet ir skandalinga, todėl gal reikėtų paviešinti pavardes tų „specialistų“, kurie Gavelio kūrybą išstūmė į gimnazijų ir vidurinių mokyklų literatūros programų užribį?
Dalis tyrinėtojų (ypač priklausančių jaunesnei kartai) šiaip taip įveikė tą sutrikimą ir šoką, kurį sukėlė drąsūs, ano meto lietuvių literatūros kontekste stačiai pribloškiantys „Vilniaus pokerio“ vaizdiniai (apie Gavelio kūrybą pagaliau ne tik rašomos, bet ir apginamos disertacijos). Vis dėlto nemažai profesionalų iki šiol nervingai reaguoja į rašytojo perteiktus įvaizdžius, pavyzdžiui, įspūdingai aprašytą „Visatos Subinę“.
Viena vertus, galima tą suprasti. Amerikiečių sociologas Thomas Scheffas, individualiai išgyvenamą gėdą tyrinėjęs kaip universalų psichologinį ir socialinį Vakarų kultūros reiškinį, sako, kad daugelis nesugeba susitaikyti su šiuo trikdančiu ir slegiančiu jausmu, todėl stengiasi bet kokia kaina jo atsikratyti, bent jau apeiti (by-pass), apsimesdami, neva jokios gėdos nepatyrė. Jeigu tokių emocijų atsikratoma pernelyg skubotai, įniršis, kurį jos sukėlė, nukreipiamas į objektą, išprovokavusį tuos nemalonius pojūčius ar prisiminimus. Taip atsitiko ir šiuo atveju. Skaitytojai, nepajėgdami įveikti didžiulio gėdos jausmo, neišvengiamai turėjusio apimti, nes Gavelis be gailesčio demistifikavo tautines ir kultūrines šventenybes, atskleisdamas, kaip jos profanuojamos karščiausių garbintojų, savo įniršį nukreipė į patį romaną ir jo autorių. Nuslopintas ir užgniaužtas gėdos jausmas niekur nedingo, tiesiog įgavo kitus, beje, gerokai pavojingesnius pavidalus, susijusius ne tik su „kaltųjų“ paieškomis, bet ir su greitos satisfakcijos troškimu.
Antra vertus, tai atskleidžia, kad vis dar galioja sustabarėjusios konvencijos, pasikliaujama abejotinais kriterijais, o skonio „receptoriai“ ganėtinai atbukę... Gerai, kad jau turime galimybę pažvelgti į Gavelio prozą ne tik iš vietinės, bet ir iš daug platesnės perspektyvos.
Kelias į pripažinimą už Lietuvos ribų nebuvo lengvas, žmogiškuoju atžvilgiu skaudžiai pavėluotas, nes Gavelio romanų vertimai į didžiąsias pasaulio kalbas (anglų, prancūzų) pasirodė jau po nelemtai ankstyvos rašytojo mirties. Kai kurie bandymai pristatyti jį svetur nebuvo itin sėkmingi (girdėjau, suomiai jo kūrinius kadaise vertė iš rusų kalbos). Pats Ričardas yra pasakojęs, kaip žlugo sumanymas „Vilniaus pokerį“ išleisti prancūziškai. Pirmaisiais nepriklausomybės metais juo susidomėjo viena didžiausių ir įtakingiausių Prancūzijos leidyklų „Gallimard“. Sunku pasakyti, kaip būtų susiklosčiusi Gavelio kūrybos recepcija frankofonų šalyse, pasirodžius šiam romanui, tačiau leidykla, siūlydama rašytojui kontraktą, iškėlė sąlygą, kad tekstas būtų sutrumpintas ketvirtadaliu, esą potencialiai taps patrauklesnis skaitytojams, nemėgstantiems ilgų fikcinių naratyvų, juo labiau parašytų autoriaus, kurio vardas už Lietuvos ribų niekam nežinomas. Gavelis su jam būdingu orumu šį reikalavimą atmetė, o leidykla tolesnes derybas nutraukė, veikiausiai nesiryždama rizikuoti, ar lietuvių romanui pavyks įeiti į Prancūzijos rinką. „Medaus mėnuo“, kai Vakarų visuomenė gyvai domėjosi dainuojančia Baltijos šalių revoliucija, jau buvo pasibaigęs, vėl tapome „neaktualūs“, pasaulio žiniasklaidos dėmesys nukrypo į kitus regionus. Prireikė daugiau kaip dviejų dešimtmečių, kad pagaliau pasirodytų prancūziškas „Vilniaus pokeris“. Išleistas nepriklausomo leidėjo, romanas ne tik buvo sėkmingai parduotas, bet ir sulaukė keleto dešimčių palankių, net entuziastingų recenzijų. Taigi mitas, kad kūrinio, parašyto Europos periferijoje visai kitokiomis istorinėmis aplinkybėmis, Vakarų šalys tinkamai nesupras, pagaliau išsklaidytas.
Sudėtingai klostėsi ir „Vilniaus pokerio“ leidyba anglų kalba. Vertėjas anglas, susidomėjęs kūriniu, parengė pusšimčio puslapių „pilotinį“ vertimą, kurį netrukus gavau ir aš, nes tuomet dirbau Lietuvos rašytojų sąjungoje. 1992 m. ketinau projektą pristatyti JAV Oklahomos universiteto žurnalo „Cimarron Review“ specialiajame numeryje, kurį numatyta skirti Baltijos šalių literatūroms. Intensyviai susirašinėjau su Kopenhagoje rezidavusiu šio žurnalo redaktoriumi Europai dr. Thomasu Kennedy’u. Nusprendęs neapsiriboti lietuviais, jis ketino pristatyti platesnį baltų grožinės literatūros kontekstą, padėjau rasti talkininkų Latvijoje ir Estijoje. Perskaitęs „Vilniaus pokerio“ bandomąjį vertimą, įvertino romaną kaip aukšto lygio prozą, kuria neabejotinai susidomės tarptautinė auditorija. Tačiau ilgainiui, sudarydamas specialųjį numerį, žurnalo redaktorius suabejojo, ar didelės apimties ištrauka pritaps prie lietuvių, latvių, estų novelių ir eilėraščių, kurie jau atrinkti ir išversti. Imta svarstyti idėją, kad tame numeryje būtų pateiktos trijų baltiškų romanų ištraukos ir interviu su jų autoriais. Tačiau tokio projekto rengimas smarkiai užsitęstų, o nuojauta kuždėjo, kad, keičiantis geopolitinei pasaulio situacijai, Baltijos šalimis bus domimasi vis mažiau, taigi jei dar kiek uždelsime, baltiško numerio projektas nuguls „į stalčių“. 1993 m. „Cimarron Review“ numeris, pristatantis Baltijos šalių literatūrą, pagaliau pasirodė, tačiau be Gavelio „Opus Magnum“ ištraukos. Man nepavyko rašytojo įkalbėti, kad šiame leidinyje jis prisistatytų kaip eseistas. Vėliau Ričardas prisipažino, kad dėl tokio savo sprendimo apgailestauja.
Vertėjas, nesėkmingai bandęs savo „pilotinį“ vertimą įsiūlyti kelioms tarptautinėms leidykloms, nuleido rankas. Po nemenkos pauzės „Vilniaus pokeriu“ susidomėjo vertėja Elizabeth Novickas, lituanistikos studijas baigusi Čikagoje, ir ėmėsi darbo. JAV Ročesterio universiteto leidykla „Open Letter“ 2009 m. ganėtinai padoriu tiražu išleido Novickas išverstą romaną, kuris sulaukė šiokio tokio žiniasklaidos, daugiausia akademinės, susidomėjimo. Deja, autorius buvo jau miręs. Po keleto metų „Vilniaus pokerio“ vertimą perleido leidykla „Pica Pica Press“. O pernai Anglijoje dienos šviesą išvydo „Jauno žmogaus memuarai“, išversti amerikiečio Jayde’o Willo, daugiausia verčiančio iš latvių kalbos. Šį kvalifikuotą vertimą lydi išties puikus leidėjo ir serijos redaktoriaus Allano Camerono įvadas, romaną aptariantis plačiame moderniosios literatūros kontekste. „Jauno žmogaus memuarai“ lyginami su pagarsėjusiais veikalais tokių iškilių rusų autorių kaip Jevgenijus Zamiatinas, Andrejus Platonovas, Borisas Pasternakas, Aleksandras Solženicynas, Jurijus Trifonovas ar Vasilijus Grossmanas. Beje, du pastarieji, Camerono manymu, laikytini tik sovietinio režimo kritikais, bet anaiptol ne priešais, o Gavelis užsimojo atskleisti vidinį sistemos mechanizmą. Lietuvis lyginamas ir su Vakarų autoriais – Victoru Serge’u, Arthuru Koestleriu, George’u Orwelu. Redaktoriaus įsitikinimu, „Jauno žmogaus memuarus“ galima drąsiai gretinti su tokia „mažąja klasika“ kaip Italo Svevo „Zeno išpažinimai“, Giuseppe’s Borgese’s „Rubė“. Išsamiai parengtas įvadinis straipsnis labai pravers ne tik eiliniam Vakarų skaitytojui, dažnai nežinančiam, kokioje Žemės rutulio vietoje yra tas Gavelio „šlovintas ir prakeiktas“ Vilnius, kuriame vyksta visų jo romanų veiksmas, bet ir išrankesniam literatūros gurmanui, norinčiam geriau pažinti Rytų Europos, taigi ir Baltijos šalių, literatūros tradicijas, sudėtingą istorinį kontekstą.
Cameronas labai įžvalgiai apibendrina: „Gavelis yra nuožmus brežnevinio laikotarpio kvailybės ir sąstingio kritikas. Tačiau ši knyga išreiškia gerokai daugiau.“
Gaveliui iš tikrųjų nelabai rūpėjo atskleisti sąstingio laikų kultūrinio, politinio gyvenimo ar nykios kasdienybės ypatumus, nors kai kuriuos faktus su saiku meistriškai įpindavo į savo tekstus. Jo tikslas buvo kur kas didesnis – užuot kritikavęs vėlyvojo sovietinio režimo marazmą, norėjo demaskuoti fizines ir mentalines totalitarizmo atmainas, besidangstančias įvairiais pavadinimais – „stalinizmas“, „chruščiovizmas“, „brežnevizmas“, „andropovizmas“, „gorbizmas“ ir kt. Parodyti, kokį poveikį jos, turėdamos valią, galią ir visuotinę kontrolę, daro kolektyvinei tautos ir individualiai žmonių, konkrečiai lietuvių, sąmonei. Nenuostabu, kad daugelį inteligentiškų skaitytojų, prisimenančių sovietmetį iš asmeninės patirties, apima Scheffo analizuotas gėdos jausmas, kurį provokuoja gausybė „Jauno žmogaus memuaruose“ slypinčių poteksčių. Jos verste verčia bent sau patiems atsakyti į klausimą, kokio moralinio kodo anuomet laikėmės...
Pagrindinis romano personažas (nesinori sakyti „herojus“) Levas Ciparis laiške, adresuotame Franzui Kafkai, rašo: „Mes turime tėvynę ir kalbą. Mus bandė išguiti, ištremti iš mūsų žemės, bet šiaip ne taip atsigynėm. Mūsų kalbą buvo uždraudę, bet šiaip ne taip ją išsaugojom. Mes turime žemę ir kalbą, tai labai daug. Tačiau neturime savos idėjos, Francai, šit kas mus slogina. Mes vaikštom be tikslo, gyvenam be tikslo, mes nelaukiam jokio savo Mesijo, o tai yra baisu. [...] Ar supranti, kas yra didysis mūsų siaubas, Francai? Jei nerandi savos idėjos – pamažu netenki ir savo vardo. Tik mūsų idėjos mus įvardija.“
„Jauno žmogaus memuarai“ yra vienas geriausių Gavelio romanų, gretintinas su „Vilniaus pokeriu“ (pridursiu, kad ryškėjantys bandymai nuvertinti vėlesnius, daugeliu atžvilgių ne mažiau reikšmingus, nors ir kitoniškus, jo romanus yra įtartinai sutartina ir anaiptol ne atsitiktinė tendencija, tačiau šio klausimo svarstymą atidėsiu kitai progai). Pagrindinis šio romano personažas – jaunuolis, bręstantis brežnevizmo laikais, stebintis ir dalyvaujantis (beje, noriai) dviveidiškoje to meto kultūroje.
Pasitelkęs laiškų formą, rašytojas leidžia kalbėti savo personažui, kuris ne tik dėsto komjaunuolišką savo biografiją, bet ir svarsto, kas yra lietuvių kultūra, jos tapatumas ir t. t. Būtent šiuose laiškuose atsiskleidžia autoriaus pastangos demistifikuoti populiarius, tačiau tuštokus mitus apie lietuviškumo esmę, o kartu suvokti, kokias ydas, perversijas pasėjo „sovietinis lietuviškumas“. Šiame romane Gavelis negailestingai kvestionuoja daugelį dalykų, laikomų neva savaime suprantamais ar nereikalaujančiais jokių paaiškinimų. Viena iš jam rūpimų temų – intelektualinis lietuvių kultūros pajėgumas. Kitaip tariant, rašytojas norėjo išsiaiškinti, kodėl lietuvių kultūra taip įnirtingai, net įkyriai šlovina juslingumą, užuot lavinusi intelektą: „Bet labiausiai mane pribloškė visuotinis nemąstymas. Knygų lietuvis gyveno kažin kokį ikiintelektualinį gyvenimą, jis nesugebėjo ir nenorėjo mąstyti, jis vien tik jautė – kuo liūdniau ir bejėgiškiau, tuo geriau. Tarp eilučių galėjai įskaityti, esą mąstyti yra labai nelietuviška.
Kone visi rašiniai mane įtikinėjo, kad juslinis pažinimas yra pats giliausias, žmogiškiausias, o intelektas – tai daugmaž šėtono pramanas, piktai antilietuviškas dalykas. Mane kvietė vien juslauti – kitaip tariant, atsiduoti liaukų veiklai – ir šiukštu nemąstyti.“
Ši romano ištrauka – nemenkas iššūkis ne tik tiems, kurie euforijos ir naivių lūkesčių kupinoje „persitvarkymo Sąjūdžio“ epochoje piktinosi mąsliais rašytojo svarstymais, bet ir tiems, kurie šiandien, susižavėję primityviai suprastu europietiškumu, skuba tarsi kokį „euroremontą“ įsisavinti naująją eurolaikyseną, „eurokalbę“, nesuvokdami, koks daugelio esminių jos sąvokų turinys, juo labiau kokios vidinės jų prieštaros...
Ričardo Gavelio knygos vertimo aptarimą baigsiu „Jauno žmogaus memuarų“ pagrindinio antiherojaus – uošvio – ciniška įžvalga: „Pavieniai žmonės gal ir įveikiami, bet mūsų struktūra nesugriaunama, milijonai žmonių dirba mūsų labui, patys to nesuvokdami. [...] Dar niekas mūsų neperprato. Jokie rašytojėliai su savo naiviais burtažodžiais „biurokratija“, „nomenklatūra“. Visa tai niekai, jie gaudo šmėklas, o ne mus...“
Ar galėtume sakyti, kad šie svarstymai mums jau nebeaktualūs? Matydami mažų mažiausiai „keistokas“ dabartines visuomenės raidos peripetijas, apie jų priežastis veikiausiai nesusimąsto tik tie, kurie nėra pajėgūs mąstyti, nes „atsidavę vien liaukų veiklai“, o gal net nenori, kad kas nors keistųsi, arba tie, kurie su pagrindinio antiherojaus palaiminimu toliau sėkmingai darbuojasi „Didžiojo uošvio“ labui...
Post scriptum. Anglakalbiai Vakarų skaitytojai jau turi galimybę susipažinti su dviem įspūdingais ir ne tik lietuvių kultūrai reikšmingais Ričardo Gavelio romanais, padedančiais įminti vis dar aktualią, nors jau kitas formas įgavusią mįslę, kas užtikrina amžiną STRUKTŪROS galią visus valdyti ir kontroliuoti. Šiemet balandžio mėnesį Jungtinėse Amerikos Valstijose pasirodys paskutinis rašytojo romanas „Sun Tzu gyvenimas šventajame Vilniaus mieste“, išverstas Elizabeth Novickas. Gal pagaliau išauš diena, kai ir jo gimtojoje šalyje bus demontuotos tiek mentalinės, tiek institucinės užkardos, trukdančios tam, kad talentinga Gavelio kūryba pasiektų jaunesnių kartų skaitytojus. Jeigu tai neįvyks, vadinasi, garsiajame romane įtaigiai aprašyti JIE ir toliau laimi velnišką Vilniaus pokerį.
