„VCO premjera nenuvylė – išvydome estetišką ir gerai sustyguotą spektaklį <...> „Toskoje“ džiugino solistų balsai ir aktoriniai darbai, elegantiški kostiumai (dizaineris Jonas Morrellis) ir iškalbinga, kompaktiška scenografija (autorius Marijus Jacovskis)“, – po premjeros skelbė spauda. Na, o labiausiai visų žvilgsnius tuomet pritraukė jauna juodaplaukė gražuolė, Maskvos Didžiojo teatro studijos solistė Svetlana Kasyan, įtaigiai atlikusi dramatiškos Toskos vaidmenį.

Svetlana, pirmą kartą atvykusi į Vilnių, būdama dar jauna ir daug žadanti solistė bei viena jauniausių Toskos vaidmens atlikėjų, čia grįžta žymiai brandesnė, po didelių darbų Romos, Varšuvos, „Arena di Verona“ operos scenose.

Kodėl jūs, gaudama didžiulius kontraktus, atvykstate čia, į Vilnių?

Daug kas to klausia. Esmė yra ta, jog čia dainuoti yra didžiulė laimė. Profesiniame gyvenime turėjau dvi svajones: kad likimas būtų dosnus gerų režisierių ir dirigentų. Tada dar buvau jauna ir ištroškusi žinių, norėjau dar daug išmokti. Ir mano svajonė išsipildė su Dalia. Su ja dvylika darbo valandų prabėga kaip sekundė, pamiršti apie viską, net šeimą. Lieka tik kūryba. Ir labai norėtųsi, kad taip būtų visą laiką.

Būtent po tokių patirčių scenoje solistai atranda naujų spalvų – lyg brangakmenių kūryboje. Atliekant partiją, nebegalvoji apie konkrečias natas, balsą, tampi laisvesnis, interpretuoji, gyveni ta muzika. Net spektaklio įrašuose matai save visiškai įsijautusią, kupiną emocijų. Mano pokyčius pastebėjo ir įvertino net griežčiausi ir paprastai pagyrų gailintys mokytojai. Už tai labai ačiū Daliai. Manau, jog ji galėtų įsteigti tarptautinę jaunų atlikėjų apmokymų bazę, skirtą aktoriams–solistams! Įdirbis, gautas su ja, padeda parengti ne vieną konkretų vaidmenį, – šie darbo principai padeda kuriant kiekvieną personažą, nes jie į vieną sulieja dramaturgijos ir kompozitoriaus muzikos analizę. Linkėčiau kiekvienam solistui atrasti savo Dalią.

Ar tiesa, kad Jūsų pats pirmasis vaidmuo profesionalioje scenoje ir buvo Toska?

Taip. Toska Maskvos Didžiajame teatre! Tada aš visiškai nieko nesupratau ir negalėjau patikėti tuo, kas vyksta – įvykiai sukosi labai greitai. Dažniausiai solistas pirmiausia dainuoja mažesniuose teatruose, scenose... Man buvo 25 metai. Tuo metu aš dar net nebuvau dainavusi su orkestru! Streso buvo daug, bet viskas išėjo į gera. Tikriausiai kažkas ten, danguje nusprendė, jog būtent toks turi būti mano debiutas. Įdomu. Tai man iki šiol suteikia įkvėpimo daryti tai, ką turiu tik aukščiausiu lygiu, aukščiausia kokybe.

Kokia Jums yra Toska?

Toska yra Romos gražuolė numeris 1. Tai mergina, kurios nori visi, bet ne dėl to, kad ji būtų tiesiog graži. Ji, lyg Monica Bellucci, – gražuolė, turinti didžiulę energiją, kuri traukia visus, šalia jos norisi būti. Žinoma, kaip būdinga Italijos moterims, Toska – labai karšta, greitai užsiplieskianti, kiek per daug pavydi ir gyvena lyg šiek tiek išprotėjusi, vadovaudamasi daugiau jausmais, nei protu. Manau, kad jos ugningos energijos paslaptis yra jos vaikystė vienuolyne, našlaičių namuose, kur ji ir užaugo. Juk tokioje aplinkoje tu negali sau leisti daug reikštis, – save suspaudi, gyveni kukliai. Ir štai tokia mergaitė pradeda savo muzikinę karjerą ir čia ji tiesiog išsprogsta kaip žiedas, atveria savo širdį scenoje ir gyvenime. Ji tampa visų geidžiama operos diva. Tai – lyg didžiulis sprogimas visko, kuo Toska buvo nuo pat gimimo: grožio, seksualumo, nuostabumo...

Toskos vaidmuo tapo Jūsų vizitine kortele. Kaip keičiasi Jūsų Toska skirtinguose pastatymuose?

Jaučiu, jog ji stiprėja, tampa vis kitokia, kaip ir aš – vis kitaip jaučiuosi šiame kūrinyje, – tapau užtikrinta, keičiasi mano emocija.

Kiekvienas naujas pastatymas keičia mano Toską, pagal režisieriaus matymą, esu turėjusi tokių spektaklių, kuriuose ši moteris visą laiką turėjo lakstyti kaip maža mergaitė... Vis dėlto Vilniaus Toska man yra artimiausia tiek Puccini, tiek ir Sardou pjesės personažui. Kažkada seniai, kai žiūrėjau įrašą iš Romos, kur autentiškose siužeto veiksmo vietose vyko opera, galvojau, kaip būtų nuostabu dainuoti ten, – koks tai turėtų būti įkvėpimas! Ta svajonė jau išsipildė, dainavau Toską Romoje!! Ir ten vežiausi būtent Vilniuje sukurtą Toską, tokį įvaizdį... Toska neturi viduriuko, – tai be galo ryškus personažas. Jei manęs paklaustų, kuri iš mano rolių man labiausiai kaitina kraują, nesuabejojusi atsakyčiau – Toska. Ne veltui sakoma, jog tai – kiekvieno soprano svajonė.

Kada ir kodėl nusprendėte tapti operos soliste? Ar Jūsų visa šeima – muzikuojanti?

Jau būdama maža namuose girdėdavau daug muzikos: Šopeno, Čaikovskio... Mano mama – muzikos mokytoja ir pianistė, muzikos mokykloje vadovavusi vaikų chorui. Savo tėvo niekada nesu sutikusi, o mano brolis užaugęs tapo dantų gydytoju. Kai buvau šešerių, mama mane nuvedė į chorą, tačiau labai greitai mokytojai pasakė, kad aš galėčiau dainuoti kaip solistė. Pradėjau dalyvauti konkursuose, laimėti prizus ir vėliau Kazachstane įstojau studijuoti vokalo. Tuo metu su mama jau buvome persikraustę į Kazachstaną dėl Gruzijoje kilusio karo, o jau po dvejų studijų metų išvykau tęsti mokslų į Maskvą. Ilgą laiką mano bėda buvo mano balso tipas. Vieni sakė, jog aš sopranas, o kiti – mecosopranas, nes balso diapazonas yra gana platus. Konservatorijoje dainavau kaip mecosopranas, o dekanas man vėliau pasakė, jog ateityje tapsiu dramatiniu sopranu. Po poros studijų metų laimėjau konkursą, patekau į Didžiojo teatro jaunųjų solistų akademiją ir pradėjau mokytis pas puikų mokytoją Dmitrijų Vdoviną. Jis man padėjo sudaryti savo repertuarą ir žengti žingsnį toliau, dabartinės karjeros link.

Svetlana Kasyan operoje „Toska“ pasirodys kovo 27 ir 29 dienomis, 28-ąją Toskos vaidmenį joje atliks Sankt Peterburgo Marijos teatro soliste Viktorija Jastrebova.