Abu Dabyje „Toską“ atlikote su įspūdingu sąstatu – garsiausiuose pasaulio teatruose dainuojančiais Brynu Terfeliu, Latvijos sopranu Kristine Opolais, italų tenoru Vittorio Grigolo. Koks jausmas dalytis scena su tokiomis žvaigždėmis?

Prisipažinsiu, kad dainuodamas su Terfeliu pirmą (na ir antrą) kartą labai jaudinausi. Ruošiausi tam be galo atsakingai, kad viską žinočiau iki menkiausios detalės ir galėčiau į viską reaguoti. Scena su jo atliekamu Skarpija operoje gana intensyvi, kai jis bando išgauti iš manęs informaciją, vyksta vos ne tardymas. Vaidinu labai išsigandusį, bet pirmą kartą ir vaidinti daug nereikėjo – išsigandęs buvau natūraliai. Dabar jau ramiau. Ir pats daugiau patirties turiu. Žinoma, tebėra nepaprastai įdomu stebėti, kaip dirba tokio lygio solistai, koks tai yra profesionalumo lygis repeticijų metu, kaip per spektaklius kartelė dar labiau pakyla, viskas yra dar geriau. Tai inspiruoja, ir pats geriau pasirodai. Norisi, o ir reikia temptis atsidūrus greta tokių.

Papasakokite apie Abu Dabio festivalį. Operos menas tame krašte populiarus?

Abu Dabio festivalio rengėjai atsiveža atsirinktus baletus, simfoninius koncertus, žymių dainininkų rečitalius iš Europos ir Azijos. Operos žanrui šįmet atstovavo „Bohema“ iš Berlyno „Komische Oper“ ir mūsų „Toska“. Tai pusiau sceninis pastatymas, kai orkestras groja scenos gilumoje, o priekyje jo vyksta pilnai režisuotas operos veiksmas su kostiumais, grimu, – viskuo. Šiame pastatyme dainavau jau ketvirtą kartą. Viskas prasidėjo 2013 metais, kai Liverpulio filharmonijoje buvo nutarta apie vieną garsiausių pastarųjų dešimtmečių baritonų, iš Velso kilusį Bryną Terfelį ir dar porą scenos žvaigždžių sutelkti jaunų artistų komandą ir pastatyti Giacomo Puccini „Toską“. Taip aš ten ir atsidūriau. Pastatymas buvo toks sėkmingas, kad jį kas porą metų nusprendžia kur nors parodyti. 2015-aisiais rodėme Kardife Bryno Terfelio penkiasdešimtmečiui skirtame vakare, 2017 metais – festivalyje Velse. Solistai – vis kiti, tik, žiūriu, aš visus kartus dainuoju. Ir man patinka, ir aš, matyt, patinku.

Abu Dabio festivalis vyksta Emyratų rūmų koncertų salėje. Salė gal ne tokia didelė, kaip tikėjomės, bet visa dekoruota bronza, auksu – tiek užkulisiai, tiek scena. Viskas labai gražu ir prabangu, Abu Dabis patvirtino tai, ko tikėjomės. Bet, turiu pasakyti, akustika nebuvo labai puiki. Matyt, statant salę investuota labiau į interjerą žiūrovų patogumui.

Ar opera tenai populiari, pasakyti negalėčiau, nes lankiausi pirmą kartą. Per mūsų pasirodymą salė buvo sklidina. Vėliau priėmime mačiau, kad suėjo daug ten gyvenančių užsieniečių, ambasadorių. Tai ir garbės reikalas, ir vakarietiškos kultūros dalis, užtat visi stengiasi ateiti.

Kelis sykius kartotas vaidmuo jau įaugęs į kraują, kad ir su pauzėmis atliekamas?

Manau, tos pauzės ir padeda vaidmeniui įaugti. Kartodamasis prieš šį pasirodymą atsiverčiau natas, galvojau, kad reikės įdėti daug darbo, o vieną kartą padainavau ir supratau, kad atmintyje išlikę viskas iki mažiausių smulkmenų. Jau galiu visiškai nebegalvoti nei apie muzikinį tekstą, nei apie kažkokius kitus dalykus. Nebėra baimių kaip pirmąsyk, ar teisingai visą muziką atliksiu. Dabar tai man užnugaryje, užtat galiu visiškai koncentruotis į vaidmenį, buvimą scenoje, kontaktą su kolegomis, galiu atsipalaiduoti ir leisti vaidmeniui vesti pirmyn, vadovautis personažo logika ir nebegalvoti: „Oi, už penkių taktų man įstoti, ką rodo dirigentas?“ Gerai išmokto kūrinio nepamirši, čia tas pats kaip važiuoti dviračiu – pradėsi minti ir riedėsi.

Jaudulio nėra ir prieš lietuvišką „Toską“ su „Vilnius City Opera“ ir Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamu Valstybiniu simfoniniu orkestru?

Jaudulys – tik malonus. Smalsu, kaip šitame pastatyme matomas Zakristijono vaidmuo, kokių savybių jis turi daugiau. Aišku, mano atlikimui įtakos turės režisierė, dekoracijos, kostiumas, tai kurs bendrą nuotaiką ir mane pastatys į vaidmenį. Teks prisitaikyti prie partnerių, bet čia juk ir yra visas įdomumas.

Operos „Toska“ Zakristijoną priskirtumėte prie jums mielų, įdomių vaidmenų?

Labai mielų. Atrodytų, vaidmuo iš visų pusių taip gerai pažįstamas, bet vis atrandu dar kitokių galimybių, tam tikras dueto su Skarpija eilutes noriu kitaip sudainuoti, kitą jausmą į jas sudėti. Repetuodamas net pats buvau nustebintas, kad naujų dalykų vis dar pamatau, pajaučiu. Kadangi Abu Dabyje rodėme tik vieną spektaklį, nedavė ramybės noras dar sykį eiti į sceną, dar kartą pabandyti leisti vaidmeniui galbūt dar kažkur kitur mane nuvesti. Vilniuje dainuosiu du spektaklius, prieš tai bus repeticijų – labai jų laukiu.

Kažkada gimtąją Klaipėdą palikęs dėl vokalo studijų Vilniuje, Muzikos ir teatro akademijoje, mokėtės Karališkajame Velso muzikos ir dramos koledže, Hamburgo aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje, Velso tarptautinėje dainavimo akademijoje, dalyvavote Europos operos centro intensyviuose meistriškumo kursuose bei centro organizuojamuose operų pastatymuose, tobulinotės Londone, Nacionalinėje operos studijoje, koncertuojate nuo Liuksemburgo iki Pekino, jūsų repertuaras platus nuo barokinių oratorijų iki operečių, trečią kartą dirbate prestižiniame Glyndebourne’o festivalyje. Kur jūsų namai, draugai?

Klaipėdoje negyvenau nuo išvažiavimo studijuoti į Vilnių, bet ten likęs mano tėtis. Mama ir sesė gyvena Vilniuje, tad šis miestas labiausiai su jomis ir asocijuojasi. Daug mano draugų iš Lietuvos išvažiavę į Vokietiją. Aišku, dirbdamas svetur susiradau naujų. Galiausiai draugai išsifiltruoja – gerus ir itin artimus galėčiau suskaičiuoti ant abiejų rankų pirštų. Dalis jų likę Lietuvoje. Man atrodo, metams bėgant nebūtina labai dažnai susitikti, kad palaikytume artimus ryšius ir draugystę. Susitinkame po kelerių metų, o atrodo – matėmės vakar.

Šiandien namai ten, kur darbai. Pati aplinka Didžiojoje Britanijoje skatina draugiškumą, kolegiškumą galbūt daugiau nei Vokietijoje, kur darbo vietoje labiau vertinamas profesionalumas, susikaupimas. Viskas priklauso nuo žmonių, bet kol kas mano aplinkoje buvo vienetai nedraugiškų ir bendrauti nelinkusių kolegų. Aplinka čia tikrai labai maloni.

Kokie svarbiausi darbai šią vasarą laukia Glyndebourne’o festivalyje?

Prieš trejus metus ten parengiau Grafo vaidmenį Mozarto „Figaro vedybose“, pernai dainavau nedidelį Liokajaus vaidmenį Samuel Barber operoje „Vanessa“, kartu su Edgaru Montvidu, atlikusiu vieną pagrindinių rolių, o šįmet ruošiu keletą vaidmenų, nes kontraktas su festivaliu ilgas – penkių mėnesių. Vieną jų – Ceremonijų meistrą Jules Massenet operoje „Pelenė“ jau esu dainavęs praėjusį rudenį, kai su Glyndebourne’o turu važinėjome po šalį, rengiu Fiorelo vaidmenį Gioacchino Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“, dar vieno darbo kol kas negaliu atskleisti, nes jis dar nepaskelbtas.

Šitoje Anglijos dalyje, kur vyksta Glyndebourne’o festivalis (valanda kelio nuo Londono), vasarą labai gražu, netoli jūra, todėl darbas ir atsipūtimas savaitgaliais bus drauge.