Kaip ir pernai, taip ir šiais metais, Lietuvos kino mylėtojams bus pristatyta labai daug filmų iš Pietų Amerikos, Azijos, Europos ir Afrikos šalių bei keli rimti „Oskarams“ nominuoti Holivudiniai projektai. Be pasaulinio kino, kaip dažniausiai būna šio festivalio metu, mūsų neaplenks ir keli daug žadantys nacionaliniai projektai, kuriuos kuravo labai talentingi naujos kartos kino kūrėjai. Tikėkimės, jog kiekvienas iš jų pateisins lūkesčius, nes pastaruoju metu lietuviškas kinas išgyvena pigių komedijų krizę.

Asmeniškai kiekvienais metais stengiuosi pasižiūrėti mažiausiai 30 šio festivalio filmų, nes būkime atviri, dauguma iš tų filmų vėliau arba nebus pasiekiama legaliose platformose, arba išvis išgaruos iš atminties. Todėl dėka festivalio galima sau atrasti ypatingus ir dėmesio vertus kūrinius, kurie apkeliavo visą pasaulį ir buvo pristatyti prestižiniuose renginiuose kaip „Kanų kino festivalis“, „Berlinale“, „Venecijos kino festivalis“ ir t.t.

Šiais metais į savo iš 42 filmų susidedančio kino meniu įtraukiau daugiausiai azijietiško kino, kuris visuomet sugeba nustebinti labiau už bet kokius kitus kino projektus. Taip pat visada atkreipiu dėmesį ir į lenkų produkciją bei prancūzų juostas, kurios beveik niekada nenuvilia. Ir šįkart buvo išties iš ko rinktis – skandalingi, įkvepiantys bei suteikiantys peno apmąstymams filmai iš mano paminėtų teritorijų papuošė 24-ojo „Kino Pavasario“ repertuarą.

Bet aišku, ne visi gali sau leisti dėl laiko apribojimo ir finansinių galimybių apsilankyti tokiame skaičiuje filmų. Dėl to, panagrinėjęs „Kino Pavasario“ programą, nusprendžiau išskirti dešimt projektų, kuriuos bus verta pamatyti dideliame ekrane. Bet jeigu to nepakaks, visuomet visiems rekomenduoju rinktis filmus iš „Meistrų“, „Festivalio favoritų“ ir „Kritikų pasirinkimo“ programų. Dažniausiai neprašausite iš ten pasirinkę vieną ar kitą juostą.

O štai ir dešimtukas, kurį be galo rekomenduoju kiekvienam iš Jūsų:

„Kleras“ (angl. „Clergy“)

„Skleidžiantis erezijas“, „Svarbiausias trisdešimtmečio filmas“, „Einantis prieš katalikybę“, „Šokiruojantis, tikras ir įtemptas“... Tokiais epitetais buvo įvardijamas lenkų kino virtuozo Wojciecho Smarzowskio kino projektas „Kleras“ (pl. „Kler“).

Kleras
Foto: Stopkadras

Naujasis iš nuostabių bei publiką provokavusių juostų „Rožė“ (pl. „Róża“), „Voluinė“ (pl. „Wołyń“), „Kelių policija“ (pl. „Drogówka“) ir „Po angelo sparnu“ (pl. „Pod Mocnym Aniołem“) žinomo režisieriaus filmas pasakoja apie tris skirtingose parapijose dirbančius kunigus, kuriems kiekvieną dieną tenka susidurti su įvairiomis pagundomis. O pagundų jie tikrai turi – pradedant besaikiu degtinės gėrimu, santykiavimu su moterimis ir užbaigiant ryšiais su korumpuotais valdininkais. Be pagundų ir žmogiškų norų įgyvendinimo, filme taip pat gvildenama labai jautri pedofilijos tema.

Šiame provokuojančiame filme yra pateikiamos pakankamai tikroviškos ir itin prasmingos situacijos, kurių dėka labai atvirai yra nupaveiksluojamas kunigų ir aplinkos, kurioje jie gyvena, paveikslas. Aštrių ir nemalonių akims scenų juostoje taip pat atsirado. Kalbu apie prievartą ir žmonių žeminimą. Kiekvienas incidentas turėjo pasekmes tiek praeityje, tiek ir ateityje. Todėl žvelgti į šią istoriją reikia iš kelių perspektyvų, įsigilinant į rodomas problemas.

„Kleras“ dar gali pasiūlyti ir itin stiprią aktorių vaidybą. Nepriekaištingai filme pasirodė Arkadiuszas Jakubikas, Jacekas Braciakas ir Robertas Wieckiewiczius.

„Juodaodis iš Kuklusklano“ (angl. „BlacKkKlansman“)

Vienas aršiausių kovotojų Holivude už juodaodžių teises, aktorius, prodiuseris, scenaristas ir režisierius Spike‘as Lee 2018 metais pristatė labai ypatingą juostą, kuri ne tik buvo nominuota šešiems JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimams, bet ir pelnė prestižinį „Oskarą“ geriausio adaptuoto scenarijaus kategorijoje.

Naujasis „Oskarą“ gavusio režisieriaus filmas pasakoja apie aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje įvykdytą slaptą policijos operaciją, už kurią buvo atsakingi du priedangoje dirbantys pareigūnai – Ronas Stalvortas ir Flipas Zimermanas. Jiems reikėjo įsiskverbti į slaptą Kukluksklano organizaciją ir sužinoti, kada bus surengtas naujas išpuolis prieš visiškai nekaltus žmones. Tačiau yra vienas riebus bet... Ronas yra juodaodis, o Flipas – žydas.

Juodaodis iš kuklusklano
Foto: Stopkadras

Spike‘as Lee iš tikrųjų labai seniai mus lepino įdomiais ir gerais savo kūriniais, kurie turi išliekamąją vertę. Ir „Juodaodis iš Kuklusklano“ yra būtent tokiu kino projektu. Šiame filme kaip ir beveik visuose šio režisieriaus darbuose yra pateikiamos kelios itin svarbios bei skaudžios juodaodžiams temos – vergovė ir rasizmas. Tačiau režisierius jas gvildena ne per labai rimtą prizmę, o pakankamai lengvu būdu su žiupsneliu ironijos. Todėl humoro čia irgi galima rasti. Ir jis subtilus, o ne toks durnas kaip beveik kas antroje komedijoje apie porininkus, dirbančius policijoje.

Tai nenuobodus, įtraukiantis į rodomą siužetą ir sukeliantis daug jausmų filmas. Tai ir komedija, ir kriminalinis trileris, ir, žinoma, rimta drama apie laikotarpį, kuris daugeliui amerikiečių sukelia gėdos jausmą.

„Degantis“ (angl. „Burning“)

Pakerėjęs „Kanų kino festivalio“ žiūrovus ir žiuri, po aštuonerių metų pertraukos į kino ekranus sugrįžęs Pietų Korėjos kino meistras Lee Chang-dong pristatė ypatingą filmą, kuriame jis puikiai sumiksavo kelis sunkiai su savimi derančius žanrus – melodramą, detektyvą ir trilerį.

Paremta Haruki Murakami kūryba, „Degančio“ istorija pasakoja apie patiklų ir laisvalaikiu knygą rašantį Jong-su, kuris vieną dieną sutikęs savo vaikystės draugę nusprendžia jai pagelbėti. Tačiau jis net nenutuokia, jog visai netrukus ši jo nekalta pagalba turės rimtas pasekmes tiek jam, tiek ir pagalbos paprašiusiai draugei.

Degantis
Foto: Stopkadras

Tokie mistiniai ir iki pat galo neduodantys aiškaus atsakymo filmai yra vienais geriausių pavyzdžių, kodėl mes taip mylime trilerius. Šio žanro filmai priverčia ne vien jaudintis būnant įtampoje visos peržiūros metu, bet ir mėgautis nenuspėjamais siužetiniais vingiais. Taip yra ir čia. Iki pat finalo nėra aišku kaip išsivystys ši istorija ir koks bus jos finalinis aktas.

Todėl, jeigu dievinate azijiečių kiną, šis filmas be jokių abejonių turi būti vienu iš svarbiausių šių metų „Kino Pavasario“ pasirinkimų.

„Vasara“ (angl. „Summer“)

Galbūt šiuolaikinis jaunimas ir nežino, kas tas Viktoras Cojus ir kokią didelę įtaką iki šiol turi jo kultinė grupė „Kino“, bet tais laikais gyvenę žmonės puikiai prisimena juos. Neveltui senos statybos namuose iki dabar galima rasti užrašus „Кино“ bei „Цой – жив!“.

Filme „Vasara“, kurį sukūrė Rusijos valdžios rūstybės sulaukęs režisierius Kirilas Serebrenikovas, pasakojama ne vien tik apie grupės „Kino“ ir Viktoro Cojaus kūrybinę pradžią, bet ir apie vieną labai svarbią vasarą, kuri pakeitė Rusijos avangardinę muziką amžiams.

Vasara
Foto: Stopkadras

Tai labai atvira ir įtraukianti muzikinė kelionė į 1981 metų Leningradą ir tą pilką laikotarpį, kuriame žmonės vis dar bijodavo keistis ir eiti prieš ilgus dešimtmečius nusistovėjusią tarybinę sistemą, neleidžiančia būti savimi. Todėl žiūrint šį filmą bus galima pasinerti ne tik į puikiai atkurtą istorinį laikotarpį, bet ir iš arti pamatyti kaip gyveno anų laikų žmonės ir su kokiomis problemomis jie susidurdavo diena iš dienos.

Net neabejoju, jog šis ne visai malonias šalies akimirkas atskleidžiantis istorinis monumentas privers po peržiūros nuodugniau pasidomėti ne tik iškilia Viktoro Cojaus asmenybe, bet ir įsijungti jo sukurtas dainas, kurios ir dabar skamba labai naujoviškai.

„Mano mažoji sesutė Mirai“ (angl. „Mirai“)

„Oskarui“ geriausio animacinio filmo kategorijoje nominuotas naujasis japonų kino virtuozo Mamoru Hosoda hitas yra pačiu ryškiausiu ir ypatingiausiu animaciniu šių metų festivalio filmu.

Filmuko veiksmas sukasi aplink keturmetį viskuo aprūpintą berniuką Kuną, kuriam vieną dieną atsitinka tikra nelaimė – namuose atsiranda mažoji sesutė Mirai. Vaikiškas pavydas, dėmesio stoka ir noras vėl tapti vieninteliu šeimos lepūnėliu priverčia Kuną slėptis už seno šeimos medžio. Berniukas dar nežino, jog tai ne šiaip sau medis, o labai ypatingas medis, atveriantis vartus į magišką pasaulį.

Mano mažoji sesutė Mirai
Foto: Stopkadras

Graži animacija, įdomus siužetas, daug humoro ir aišku puikus moralas gale – viskas ko tik reikia gerai ir prasmingai peržiūrai šeimos rate.

„Balčiausi yra pelenai“ (angl. „Ash Is the Purest White“)

Dar vienas ryškus 2018 m. „Kanų kino festivalio“ konkursinės programos dalyvis – naujasis „Nuodėmės prisilietimo“ (angl. „A Touch of Sin“) kinų režisieriaus Jia Zhangke darbas apie šiuolaikinius gangsterius ir netipinę meilę tarp dviejų skirtingų socialinių žmonių sluoksnių.
Juosta pasakoja nelaimingos meilės istoriją, kuri įvyko 2001 metais. Vietinių banditų kare vos nenukentėjęs Binis yra apsaugojamas jį mylinčios Ksiao, kuri norėdama jam pagelbėti nužudo žmogų. Mergina už šį nusikaltimą gauna nemenką bausmę – penkerius metus kalėjimo. Tačiau, vos tik išėjus, ji pasileidžia į savo mylimojo paieškas.

Balčiausi yra pelenai
Foto: Stopkadras

Gangsteriniai filmai iš Azijos – malonumas akims ir sielai. Dėka tokio pobūdžio juostų galima pasinerti ne tik į mums nepažįstamo kriminalinio pasaulio sūkurį, bet ir iš šalies pamatyti kaip skiriasi mūsų ir jų kultūra bei banditų požiūris į jų matomą pasaulį. Ir šis filmas yra toks. Jame pasakojama ne vien apie tyrą moters meilę banditui, bet ir labai aiškiai išdėstoma vietinių gangsterių hierarchija ir taisyklės, pagal kurias privalo gyventi kiekvienas šiai kastai priklausantis vyras ar moteris.

Ir nors dažniausiai gangsteriniai filmai prikausto dėmesį dar ir dėl puikiai atrodančių susišaudymų bei smurto, šis filmas priverčia juo mėgautis visai dėl kitokių ir ne tokių primityvių aspektų.

„Vagiliautojai“ (angl. „Shoplifters“)

Geriausiu „Kanų kino festivalio“ pripažintas ir „Oskarui“ geriausio užsienio filmo kategorijoje nominuotas režisieriaus Hirokazu Koreeda filmas neturėtų palikti abejingų ir Lietuvoje.

Visas šio išliaupsinto filmo veiksmas sukasi aplink neturtingą japonų šeimą, kuri gyvena iš močiutės pašalpos. Ir, kad nemirti iš bado, karts nuo karto vienas ar kitas šeimos narys parsineša namo iš parduotuvių pavogtus daiktus. Bet, vieną dieną, šeimos galva vietoje produktų namo atsiveda mergaitę, kuri ir taps visų jų būsimų problemų kaltininke.

Vagiliautojai
Foto: Stopkadras

Šis gyvenimiškas ir daug šiuolaikinei visuomenei labai aktualių būdingų temų iškeliantis filmas nuo pradžios iki pat finalo pakeri lengvai vystoma ir pakankamai įtraukiančia istorija, kuri atsako į itin svarbius klausimus, susijusius su žmogiškumu, šeimos svarba ir veidmainišku požiūriu į savo artimiausius žmones, kurie yra reikalingi tik tada, kai kažkas atsitinka.

Filmas taip pat sugeba pakerėti savo itin gera technine puse, stipria aktorių vaidyba ir be galo įtaigiu garso takeliu, sugebančiu paversti rodomą veiksmą į tikrą poeziją.

„Iki dugno“ (angl. Playing Hard“)

Padovanojusi ne vieną ir ne du nuostabius bei priverčiančius rimtai susimąstyti filmus, lenkų režisierė Kinga Dębska šiais metais turi dar vieną įdomų projektą – alkoholizmo temą gvildenančią istoriją apie tris stiprias ir tuo pačiu gyvenimo sugniuždytas moteris.

Naujas filmų „Planas B“ (angl. „Plan B“), „Mano dukterys karvės“ (angl. „These Daughters of Mine“) ir „Aktorė“ (angl. „Actress“) režisierės darbas pasakoja apie išsilavinusias ir rimtas pareigas einančias moteris, kurios karts nuo karto neatsisako alkoholio draugijos. Tačiau netrukus šis potraukis taps stipresnis, nes gyvenimas visgi nėra rožėmis klotas, o lengviausias būdas pabėgti nuo problemų – svaigalai.

Iki dugno
Foto: Stopkadras

Visi iš anksčiau matyti Kingos Dębickos filmai sugebėjo sukrėsti ir tuo pačiu pamokyti, nes jos darbas labai glaudžiai yra susieti su labai paprastomis ir aktualiomis problemomis, su kuriomis susiduria kiekvienas iš mūsų beveik kiekvieną dieną. Todėl ši juosta – ne išimtis. Tai protingas mintis savyje sutalpinęs kino projektas, kurio metu žiūrovas gauna nemažai atsakymų ir pamokslų, kaip reikia elgtis vienoje ar kitoje situacijoje ne tik priklausomiems nuo ydų, bet ir tiems, kurie gyvena su tokiais žmonėmis.

Filmą be prasmingai papasakotos istorijos papuošia dar ir įtaigi pagrindinius vaidmenis atlikusių žinomų lenkų aktorių vaidyba.

„Jei Bylo gatvė prabiltų“ (angl. „If Beale Street Could Talk“)

Rasizmas – be jokių abejonių, tai viena iš didžiausių ir gėdingiausių problemų šiuolaikinėje visuomenėje, kuri priverčia ne tik kentėti niekuo dėtus žmones, bet dar ir griebtis smurto. Taip mano ir „Oskaro“ laureatas Barry‘is Jenkinsas, kuris 2016 metais plačiai auditorijai buvo pristatęs daug prestižinių apdovanojimų pelniusį ir JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimuose triumfavusį filmą „Mėnesiena“ (angl. „Moonlight“).

Jei Bylo gatvė prabiltų
Foto: Stopkadras

Naujajame režisieriaus filme „Jei Bylo gatvė prabiltų“ visas pagrindinis veiksmas sukasi aplink du vienas kitą įsimylėjusius ir vestuvėms besiruošiančius jaunuolius Tiš su Alonzu bei neteisingą kaltinimą, kuris sugriovė daugybės žmonių gyvenimus.

Filmo pagrindu tampa rasizmo ir neteisybės temos, kurios priverčia susimastyti apie tai, kokie žmonės yra niekingi ir galintys sugriauti kitiems gyvenimus tik dėl to, jog kažkas jiems nepatiko dėl žvilgsnio, odos spalvos ar net balso. Ir visa tai gvildenama šioje dvi valandas trunkančioje dramoje, kurioje atsiranda vietos dar ir meilei. Tyrai, paprastai, nuoširdžiai meilei, kuri kartais gali tapti vieninteliu stimulu išlikti gyvam šiose neteisingumo ir neapykantos kupinose betono džiunglėse.

Bet ne vien gerai parašytas scenarijus ir įdomiai vystoma istorija šiame filme priverčia mėgautis rodomais vaizdais. Daug ką čia nulėmė ir puiki aktorių vaidyba, kurią ryškiausiai šioje juostoje pademonstravo „Oskarą“ už ją pelniusi Regina King.

„Medžiojant mafiją“ (angl. „Shooting Mafia“)

Vos tik išgirdus žodį „mafija“ pirmomis asociacijomis tampa kultinis Franciso Fordo Coppolos filmas „Krikštatėvis“ (angl. „The Godfather“) bei Sicilija, iš kur ir eina šios kriminalinės organizacijos šaknys. Bet šįkart kalbama ne apie vaidybinį filmą, bet puikiai kritikų įvertintą dokumentiką, kurią įgyvendino žymi britų režisierė Kim Longinotto.

Jos naujasis filmas yra skirtas ilgamečiai italų fotožurnalistei Letiziai Battagliai, kuri dėka savo meistriškos nuojautos ir foto aparato objektyvo sugebėjo užfiksuoti ne vien tik siciliečių gyvenimą, bet ir siaubą, kurį jiems teko išgyventi dėl negailestingumu pasižymėjusios „Cosa Nostra“.

Medžiojant mafiją
Foto: Stopkadras

Atviras ir kraują stingdantis pasakojimas privers žiūrovus iš kitokios perspektyvos pasižiūrėti į vaidybiniuose Holivudo filmuose romantizuotus JAV gangsterius ir mafijozus, kurie yra kilę iš daug smurto ir žmogžudysčių mačiusios Sicilijos.

Apie pamatytus kiekvienos dienos filmus informuosiu savo asmeninėje „Facebook“ paskyroje ir keliuose straipsniuose DELFI portale. Kol kas tiek. Linkiu gero kino ir smagių įspūdžių!!!