Iššūkis pianistams
Paryžius, Ženeva, Vilnius – M. Rubackytė savo gyvenimą dalina tarp šių trijų miestų ir daugybės gastrolių po visą pasaulį. Vilniuje paprastai lankosi gana dažnai, bet vos kelioms dienoms – tik šįkart padarė retą išimtį ir nusprendė likti porai savaičių, per kurias spėjo su gimtadieniu pasveikinti mamą ir pasirūpinti reikalais, susijusiais su šį antradienį, kovo 19 dieną, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vyksiančiu renginiu – konkursu „Lisztofonija“ jauniems pianistams. Dieną jie varžysis, kuris geriau paskambins šio vengrų kompozitoriaus kūrinius, o vakare bus surengtas nugalėtojų koncertas.
Uždavinys pianistams – nemenkas. M. Rubackytė šypsodamasi priminė, kad pats F. Listas kiek arogantiškai sakė niekada nerašantis mėgėjams. „Viskas, ką jis padarė, ką jis rašė, buvo skirta labai aukšto rango, aukšto techniškumo ir meniškumo muzikams“, – pasakojo ji, užtikrindama, kad prie jo kūrybos prisilietę pianistai sukurs žiūrovams nuostabią šventę.
Kai M. Rubackytė vaikystėje pati susižavėjo šio kompozitoriaus kūryba, jos mama ir teta, profesionalios pedagogės, atsisakė mokyti skambinti jo kūrinius – sakė, teks palaukti, dar per anksti. Tačiau M. Rubackytė užsispyrė – nusprendė mokytis pati. Galbūt ir nekeista, žinant, kad pirmąjį koncertą filharmonijoje ji surengė būdama vos septynerių. „Tada ir prasidėjo mano karjeros pradžia“, – šypsojosi ji.
Laimės receptas – neskubėti
Tarptautinį pripažinimą muzikos pasaulyje užsitarnavusiai M. Rubackytei veiklos netrūksta – ji ne tik aktyviai koncertuoja, rengia naujus įrašus, veda meistriškumo pamokas, bet ir prisideda prie įvairių renginių, kaip „Lisztofonija“ ar Vilniaus fortepijono festivalio organizavimo. Jos laisvalaikis taip pat turiningas – koncertai, muziejai, šokiai, o dabar dar ir naujai atrastas hobis – rožių auginimas. „Paryžiuje turiu pilną rožių terasą: aš jas kerpu, su jomis kalbuosi ir jos taip gražiai žydi ir grąžina man tą mano dėmesį ir meilę“, – pasakojo ji.
Nepaisant to, ji sugeba neįsisukti į visuotinį nuolatinio skubėjimo gyvenimo būdą. „Žmonės, kuriuos sutinku, visada skuba, niekada nieko negali, jie užsiėmę, jiems visada trūksta laiko. Man niekada netrūksta laiko. Taip, kartais gal mažiau groju, kartais mažiau miegu, bet niekada niekur neskubu, priimu gyvenimą tokį, koks jis yra“, – savo požiūriu dalinosi M. Rubackytė.
Pianistės negąsdina nei laukimas kelionėse, kai ji tiesiog išnaudoja laiką klausydama įrašų, skaitydama knygas ar dirbdama kompiuteriu, nei automobilių spūstys: ji automobiliu visai nesinaudoja ir, kur tik gali, eina pėsčiomis, o jei ne – renkasi viešąjį transportą.
„Jeigu atstumas yra iki kokių 40 minučių, aš pasinaudosiu savo kojomis. Vaikščiojimas yra mano rimtas sportas, gerovės ir galvojimo elementas: eidama daug ką apgalvoju ir išgirstu specialiai nesiklausydama“, – dalinosi ji.
O meditaciją jai atstoja muzika. „Muzika ir yra meditacija, nes mes praleidžiame su garsu daugybę laiko ir gludiname kažkokį vieną elementą, neskaičiuodami, kiek kartų tai darome, panašiai kaip skulptorius, dirbantis su marmuru: viskas ateina tik lašas po lašo“, – sakė M. Rubackytė.
Pianistas – netikra, bet viena gražiausių profesijų
M.Rubackytė užtikrinai sako niekada negalvojusi apie jokį kitokį savo profesinį kelią. Tuo labiau, kad buvimas pianiste jai – net ne tikra profesija, nors ir reikalaujanti milžiniško darbo. „Tai – mano tapatybės dalis. Pakeisti mano profesiją būtų neįmanoma: ji lyg sudaro mano kūno dalį ir ši būtinybė man yra neįkainojama“, – kalbėjo ji, džiaugdamasi, kad gyvenimas suteikė jai galimybę užsiimti tuo, kas jai miela.
„Man tai yra viena gražiausių profesijų pasaulyje: net ne profesija, o hobis, nes darau, ką noriu ir ką mėgstu, ir už tai man dar kažką duoda. Fantastiška, aš gyvenu su šedevrais, aš esu laiminga“, – sakė ji.
Džiaugsmo jai suteikia ir prisidėjimas prie muzikos sklaidos ir jaunųjų talentų skatinimas. „Savęs dažnai klausiu, kam aš visa tai darau? Būtų ramiau, jei tai neužimtų nei laiko, nei jėgų, nei minčių. Bet atsakymas yra labai paprastas. Aš manau, kad turiu tam tikrą misionieriaus tendenciją, einu tuo keliu, kuris man atrodo tikslingas ir paprasčiausiai negaliu to nedaryti. Negaliu neskatinti jaunimo, negaliu neatvežti fantastiškų atlikėjų į Lietuvą. Galima tai vadinti duokle, bet man pačiai to labai reikia: tai išties yra tokia savanorystė ir filantropija, kuri mane pačią dvasiškai labai maitina“, – pasakojo M. Rubackytė.
