Trečiadienio vakarą į Vilniaus mažojo teatro spektaklį „Belaukiant Godo“ susirinkę žiūrovai nežinojo, kad jų laukia dar ypatingesnis vakaras nei jie tikėjosi. Paprašyti padovanoti dar šiek tiek savo laiko jie stebėjo, kaip scenoje su 60-uoju jubiliejumi sveikinamas ilgametis šio teatro aktorius Mindaugas Capas.

„Jau tris dešimtis metų gyvuoja mažasis. Neturėjome patalpų, vaidinome ne savo teatre, vaidinome statybvietėje, buvo visko... ir gero, ir blogo. Tačiau visa tai buvo mūsų. Sava. Ir visą šį nemenką laikotarpį Mažasis turėjo ir tebeturi į ką atsiremti – į Mūsų Mindaugą, tikrąjį Tuminioką: patikimą, atidų, draugišką, ramų, dėmesingą, lietuvį žemaitį – ištikimai ir riteriškai nešantį Mažojo teatro vėliavą. Didelis ir šiltas, stiprus ir geras. Šalia Mindaugo kiekvienas turėjome ir turime pasitemti“, – tokiais jautriais žodžiais sveikino Mindaugą Capą kurso draugai.

Iškilmingi raštai, garsiai skaitomi oficialūs sveikinimai, o tuomet – dar viena staigmena.

Lyg persikėlus laiko mašina, kaip juokavo patys aktoriai, scenoje dar kartą atgimė spektaklis „Čia nebus mirties“. Tiksliau – jo ištrauka, kurioje šįkart vaidino ne pats M. Capas, šiame spektaklyje
vaidmenį sukūręs jau prieš trisdešimt metų, bet jo jaunieji kolegos Agnė Šataitė, Indrė Patkauskaitė, Daumantas Ciunis, Tomas Stirna, Balys Latėnas, Jonas Braškys, Kirilas Glušajevas. Galiausiai visgi M. Capas taip pat prisijungė prie jų ir visi susirinkę žiūrovai galėjo įsitikinti, kad iki šiol spektaklyje atliekamų dainų žodžius jis vis dar moka mintinai.

Spektakliu „Čia nebus mirties“ 1988 m. prasidėjo Vilniaus mažojo teatro istorija. Jo atsiradimo laikas sutapo su Lietuvos nepriklausomybės priešaušriu. Tai buvo unikalus režisieriaus Rimo Tumino darbas, tad M. Capas naudodamasis proga dėkojo jam už suteiktas progas ir už tai, kad užuot visą laiką tik vedęs jį savo keliu, pastūmėjo jį patį leistis į ieškojimus. „Labai gaila, kad jo čia šiuo metu su mumis nėra, bet tikiu, kad jis man ir visam mūsų teatrui linki viso ko geriausio“, – kalbėjo M. Capas, kuris pats buvo R. Tumino mokinys, kartu su juo ir bendraminčiais aktoriais kūręs jau trisdešimtą sezoną gyvuojantį Vilniaus mažąjį teatrą.

Kaip aktorius M. Capas labiausiai atsiskleidė Rimo Tumino spektakliuose „Čia nebus mirties“ (1988), Antono Čechovo „Vyšnių sodas“ (1990), Nikolajaus Gogolio „Revizorius“ (2001), Samuelio Becketto „Belaukiant Godo“ (2002), Čechovo „Trys seserys“ (2005). Įsimintinus vaidmenis aktorius sukūrė ir spektakliuose „Motina“ pagal Maksimą Gorkį (rež. Kirilas Glušajevas) ir Vaižganto „Dėdėse ir dėdieniese“ (rež. Gabrielė Tuminaitė).