Elektroninė knyga popieriaus nenužudė

Sunku skelbti knygų eros pabaigą Vilniaus knygų mugėje, kasmet surenkančioje vis didesnes minias. Tačiau kartu tai – proga pakalbėti apie knygos dabartį ir ateitį su tais, kuriems rūpi. Kaip pastebėjo diskusiją apie knygos galią moderavęs filosofas, rašytojas Kristupas Sabolius, priežasčių kalbėti apie pakasynų garsus knygos fenomenui ir jų vertę – nemažai, ir daugelį jų galima sieti su naujųjų medijų įsigalėjimu, apimančiu tiek elektroninį knygų formatą, tiek apskritai ryšį tarp žmogaus ir suskaitmeninto vaizdo.

„Mes tarsi vis mažiau skaitome, keliamas klausimas, ar žmonės nustos skaityti, ar jie skaitys kažką kita ar kitaip vartos informaciją“, – kalbėjo jis, primindamas, kad nuo Antikos laikų su knyga buvo siejamas galios klausimas, nes knygos buvo suvokiamos ne tik kaip informacijos talpyklos, bet kaip tam tikras būdas paveikti, transformuoti gyvenimą.

Tačiau ką apskritai mes vadiname knyga? Filosofo, medijų teoretiko Kęsto Kirtiklio nuomone, pirmiausia reikia atsakyti į šį klausimą, prieš svarstant, ar knygos miršta. „Jei knyga vadini, sakykime, popierinių lapų rinkinį, su viršeliu ar be jo, galbūt jų šiek tiek mažėja. Jei knyga vadintum tam tikrą idėjų sudėliojimą – jis neabejotinai keičiasi. Vertinant iš materialios pusės, didysis elektroninės leidybos pažadas, kad jie nuneš leidybą, popierių į archyvus, ir bus tik elektronika, panašu, neišsipildė. Pieš dešimt metų mugėje mačiau daug stendų su visokiomis elektroninėmis knygomis, tada buvo jų bumas ir atrodė, kad tai turės daug įtakos knygos materialumui, bet dabar panašu, kad nieko dramatiško nenutiko“, – pastebėjo jis.

Skaitymas be pradžios ir pabaigos

K. Kirtiklis pridūrė, kad reikėtų kalbėti apie knygas ne tik materijos, bet ir idėjos prasme. „Ką reiškia padaryti knygą iš rašytojo, autoriaus pozicijos? Tai reiškia ne tik surašyti tam tikrą ženklų skaičių ir atiduoti leidėjui, kuris iš jo padaro elektroniką arba popierių. Ne, knyga, kaip tradiciškai manoma, turi kažkokį vienijantį principą. Net poetai, nešdami rinkinius pirmai knygai, savo mintis, tuos eilėraščius kažkaip struktūruoja. Knyga kaip idėja, kaip mes ją suprantame, yra susijusi su linijiniu mąstymu: turi pradžią, pabaigą, dažnai ją apriboja viršelis“, – kalbėjo jis.

Kęstas Kirtiklis

Būtent čia ir atsiranda skirtumai su skaitymo įpročiais skaitmeninėje erdvėje. „Knygos kūrimas, sugalvojimas, pati knyga kaip idėja yra gana apibrėžtas procesas – skaityti irgi norisi taip. Priešingu atveju, jei knyga yra kratinys, kur galai nesueina, skaityti bus labai sunku. Kas vyksta su skaitmenine erdve – ten mes turime labai daug būdų iššokti: skaitote straipsnį portale ir šokate iš vienos nuorodos į kitą. Tai suponuoja mąstymą be pradžios ir pabaigos“, – sakė K. Kirtiklis, svarstydamas, kad būtent toks linijinio mąstymo, ilgą laiką lydėjusio knygos kultūrą, nykimas ir kitokio mąstymo režimo įsitvirtinimas, gali atnešti didelius pokyčius.

Gerai tai ar blogai? Anksti spręsti. Kaip pastebėjo K. Sabolius, pavyzdžiui, poezijoje tai gali reikšti naujų galimybių atsiradimą. „Jei knyga nėra suvoktina kaip istorija, ar bent ne kaip vientisa istorija, ir gali būti skaitoma ne nuo pradžios, gal tai kaip tik išlaisvina visai naujas galimybes: gal galime mąstyti laisviau, net, sakyčiau, avangardiškiau: juk tokie dalykai buvo daromi dadaistų, kurie meno kontekste laužė visas struktūras ir sakė, kad jos iš tikrųjų yra labai ideologinės“, – pasakojo jis.

Iššūkis knygai – žmogaus atminties pokyčiai

Keičiantis tam, kiek informacijos kasdien gauname ir kaip ją vartojame, keičiasi ir mūsų atmintis. K.Sabolius pasidalino tyrimo, apie kurį teko skaityti, rezultatais. Tiesa, pats prisipažino į juos žiūrintis kritiškai, dėl tyrimo fragmentiškumo ir santykinio ribotumo. Bet, visgi, įdomu pastebėti, kad tiriant, kaip žmonės atsimena tekstą skaitydami spausdintą žodį ir elektroninę knygą, teko pripažinti popieriaus privalumus.

„Paaiškėjo, kad spausdintą žodį žmonės atsimena žymiai geriau. Tas tyrimas darytas neuromokslo kontekste, žiūrint juslinius parametrus, atsispindinčius smegenyse. Daroma išvada, kad geriau atsimename spausdintą žodį, nes jo priėmime, recepcijoje dalyvauja skonis, kvapas, garsas. Atminčiai užtikrinti yra svarbūs tokie dalykai kaip puslapių šiugždesys, kvapas yra fundamentaliai svarbus teksto prisiminimui. Iš knygos kvapo prisimename net ne turinį, o būseną, kuri mus įveda į tą turinio atsiminimą“, – kalbėjo K. Sabolius.

Kristupas Sabolius

Jo nuomone, reikėtų kelti klausimą, kad kartu su knygos statuso pokyčiu turime kalbėti ir apie mūsų mentalumo pokyčius. „Jei žmonės įpranta skaityti elektronines knygas – net nereikia knygų, manau, jų skaito mažai – bet portalus, socialines medijas, paguglintus puslapius, kuriuose informacija suskirstyta blokais, šia prasme kinta mūsų atmintis. Ar tokie atminties pokyčiai nėra didysis iššūkis knygai?“, – kėlė klausimą jis.

K. Kirtiklis mano, kad žmogaus sąmonė prisitaikys prie šių pokyčių. „ Prieš šimtą metų buvo nuogąstavimų, kaip traukinys ir automobilis nebeleidžia grožėtis peizažu, kai važiuojate milžinišku 20 kilometrų per valandą greičiu. Dabar važiuoji autostrada 130 kilometrų per valandą greičiu ir tas peizažas pakenčiamu greičiu plaukia pro akis: žiūri, rudenį miškai visai gražiai atrodo. Ką noriu pasakyti, kad sąmonė prisitaikė, nors technologijos turi savybę aplenkti sąmonę“, – kalbėjo jis, lygindamas šį procesą su persikėlimu gyventi į naują miestą, kur iš pradžių viskas kelia nerimą, o laikui bėgant net nebejauti kaip prisitaikei.

Knyga kaip terapija

Knyga – būdas susitikti ne tik su jos autoriumi, bet ir su pačiu savimi, įsitikinusi poezijos terapeutė, Lietuvos biblioterapijos asociacijos prezidentė Jūratė Sučilaitė. Jos vedamuose užsiėmimuose būtent literatūra tampa įrankiu, padedančiu žmonėms sveikti.

„Poezijos terapijoje literatūrinis tekstas labai dažnai yra kaip katalizatorius, kuris palengvina terapeuto ir grupėje esančių žmonių dialogą. Iš tikrųjų kartais labai reikia tiesiog susėsti ratu, paskaityti vieną kitą eilėraštį ir pasikalbėti. Ir, kaip rodo mano patirtis, net ir 23 metų jaunuoliai pasako, kad, pasirodo, eilėraščiai gali labai paveikti emocinę būseną“, – pasakojo ji, išduodama, kad jaunimas poeziją skaityti visgi nori tik iš popierinių knygų.

Jūratė Sučilaitė

J. Sučilaitė džiaugėsi, kad, pasitelkus poeziją, yra pavykę padėti žmonėms pagyti nuo depresijos, atsisakyti savižudiškų minčių. Ir taip nutinka net su tais žmonėmis, kurie iš pradžių sako nekenčiantys poezijos.

Pasak jos, poetinės terapijos metu vyksta du lygiagretūs procesai. „Vienas yra terapijos procesas, kitas – literatūros. Terapijoje man reikia prakalbinti žmones, juos atverti. Galiu pradėti, pavyzdžiui, nuo Volto Vitmano: „šitas stalas padengtas lygiai visiems, lygiai geriems ir blogiems“. Tada mes galime kalbėtis, ar turime tokį stalą, prie kurio esame ar buvome pakviesti ir buvome lygūs, ir tada mes visai nesidaliname eilėraščiais, o dalinamės patirtimis“, – pasakojo ji. Užsiėmimo pabaigoje ji dažnai dar kartą per skaito tą patį eilėraštį, kuris dalyviams tada atrodo daug gražesnis, suprantamesnis ir trumpesnis.

Dar vienas knygos privalumas šiuolaikiniame skubančiame pasaulyje – ji padeda mums susitelkti. „Mes labai skubame, visas mūsų gyvenimo ritmas toks, kad jame daug informacijos, bet viskas labai fragmentiška, o terapijoje norime kuo didesnio vidinio integralumo, gebėjimo reflektuoti, savo patirties ir įžvalgos. Manau, knyga gali padėti mums susitelkti“, – apibendrino J. Sučilaitė.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)