Užmušto mušimas

„Linksmas akis“ (2018, parengė ir išleido „Inter Se“) sudaro du G. Kanovičiaus (1929) rinkiniai: „Linksma akim“ buvo išleistas 1964 metais, o „Nuogus Olimpe“ (1981) parašė jau brandus rašytojas, pradėjęs savo didįjį romanų ciklą.

Knygos viršelis

Kokie tai buvo laikai? Groteskiški, absurdiški, daugiau nei satyriški. Tikroji satyra iš esmės neegzistavo. Nes kas gi toji satyra? Tai sistemos, valdžios, ją garbinančių veikėjų kritika.

„Ką galėjome kritikuoti? Kaime – kiaulių šėrėją, melžėją. Mieste – kiemsargį, darbininką, pardavėją, valgyklos virėją. Aukščiausias laiptas – butų valdybos viršininkas, – teigė kaunietis satyrikas, keliolikos knygelių autorius Rimantas Klusas. – Jei susikompromituodavo ir būdavo nuteisiamas koks vyriausybės ar partinis veikėjas, tada pirmyn – kritikuokite, duokite garo!“

Pasipildavo feljetonai, parodijos, pikti straipsniai. „Tačiau ar tai satyra? Bjaurus niekalas – užmušto mušimas“, – pabrėžė R. Klusas.

Jaunųjų „pasišpilkavimai“

Vis dėlto nors ir gniaužiama, linksmoji literatūra tada turėjo nemažą paklausą. Humoro vakarais salės būdavo sausakimšos. Rašytojai humoristai mėgo vienas kitą „pašpilkuoti“. Tie „pašpilkavimai“ daugiausia ir vyko literatūrinėje plotmėje.

„Tik G. Kanovičius išdrįso labiau, aprėpė daugiau. Ko gero, tai didelio talento ir plačių pažinčių, bendravimo dalykas. Nes garsių angažuotų rašytojų humoristai privengė. Ypač jaunesnieji. Maža kas...“ – sakė satyrikas.

Rimantas Klusas
Foto: Mildos Kiaušaitės nuotr.

O tarpusavyje tardavosi: „Parašyk ką nors kietai apie mano knygą, eilėraštį, publikaciją. Gali ir „užvažiuot“, kad tik šmaikščiai...“

Tokia tradicija, ko gero, atėjo iš prieškario. Gal nuo tada, kai Kazys Binkis paprašęs Teofilio Tilvyčio: „Sukurk parodiją apie mano eilėraštį „Gėlės iš šieno“, nes atsibodo klausytis tų deklamavimų.“ Ir tas parašė „Šieną iš gėlių“...

Atsistojus palei sieną
ties rūtelių darželiu,
aš surinksiu alei vieno
papirosų galelius,
čia išmėtytus per dieną.

Galbūt Eduardas Mieželaitis liko patenkintas taiklia ir šmaikščia G. Kanovičiaus parodija:

Nuo seno vyksta ginčas atkaklus:
Kaip atsirado Žemėje žmogus?
Pasakė Dievas: „Mano autorystė.“
Pašoko velnias: „Klysti, seni, klysti.“
Įsiterpė į pokalbį beždžionės:
„Mes autoriai, nėra čia abejonės.“
Išminčiai galvas ilgą laiką laužė,
Ne vienas žuvo kilpoje, ant laužo,
Ne vienas ugnyje iš skausmo raitės.
O „Žmogų“ juk sutvėrė Mieželaitis.

O satyriko R. Kluso epigrama, parašyta E. Mieželaičiui, spaudoje pasirodė jau be šio inicialų „E. M.“ Kitaip ir negalėjo būti. Užuomina į E. Mieželaitį, jo kūrybos specifiką, buvo palikta tik pavadinime:

INTELEKTUALIOJI
Ir Renuaras čia, ir Bachas,
ir graviūra, ir skulptūra.
Poeto posmuos – visos meno šakos,
tiktai poezijos nėra.

Satyros turai ir turnyrai

Buvo ir dar viena, neoficiali – sakytinės satyros – forma. Jos niekas niekur neužrašė. Liko tik atmintyje, prisiminimuose, su kai kuriais jau nukeliavo į nežinią.

Kelionėse, grįžtant iš kūrybos vakarų autobusiukais, rašytojai, satyrikai rengdavo spontaniškus epigramų turnyrus – kuris kurį šmaikščiau pašieps. R. Klusas prisimena, kad per vieną tokių kelionių poetas Paulius Širvys (1920–1979) jam yra parašęs kažką panašaus: „Įsismagino Klusas,/ net sustojo autobusas.“

Tas kirtęs atgal, priminė garsiajam lyrikui ir beržą, ir jūreivystę. P. Širvys kaip tik buvo grįžęs iš jūros, vilkėjo juostuotus berankovius jūreiviškus marškinėlius, vadinamus „telniaška“:

Paskolinkit, broliai, kirvį,
eisiu kirsti Širvį,
t. y. lietuvišką beržą,
kam jis girtas prišlapino baržą.

Satyrikas sako, kad ir dabar jam ant širdies guli tas atsiminimas, nes P. Širvys nutilo, surimtėjo ir paspaudęs varžovui ranką, tarė: „Tu laimėjai...“

Lenkęsi satyros deivei

G. Kanovičiaus pirmojo rinkinio „bendradarbis“ Stasys Krasauskas (1929–1977) kaip knygų iliustratorius debiutavo su humoro knyga 1956 metais. Nupaišė jauno satyriko – irgi debiutanto – Algimanto Pabijūno (g. 1936) knygą „Skersvėjai“.

Verta bent lakoniškai prisiminti ir kitas satyrai tarnavusias asmenybės. Jų knygų Vilniaus knygų mugėje su žiburiu nesurasite, autorių nesutiksite. Lietuvos žiūrovai yra dėkingi aktoriui Rolandui Kazlui, kad šis surankiojo Vlado Šimkaus „Bites pabėgėles“, sukūrė pagal jas spektaklį.

Vienas talentingiausių satyrikų, vertėjų, puikus savo kūrybos skaitovas buvo Gediminas Astrauskas (1932–2008). Po jo knygos „Širdis ir šaukštas“ pasirodė toks ketureilis (galbūt net paties rašytas):

Vaikšto gatvėj vyras aukštas.
Rankoje – širdis ir šaukštas.
Jeigu norite aštraus ko,
paskaitykite Astrausko.

Edvardas Antanas Vaitkus (1937–2010) išleido tik du satyros rinkinius. Marcelijaus Martinaičio kurso draugas parašė neprilygstamą eilėraščio „Kukučio kiemas“ parodiją. Joje garsūs ano laiko literatai – kai kurie minimi ir G. Kanovičiaus epigramose – E. Vaitkaus eilėraštyje įgyja keistas formas. Štai ištrauka, kūrinėlio finalas:

Statinėj gražiai susiraitęs
kubilius rypuoja liūdnai:
o ieva, tasai mirtinaitis
mane nukamuos mirtinai.

Arba kitas E. Vaitkaus perlas:

Nors Sirijoje nieko panašaus nėra,
bet Lietuvoj garsėja Sirijos Gira.

Beveik netenka abejoti, kad visus šiuos autorius, neišskiriant ir Sirijos Giros, G. Kanovičius gerai pažinojo.