Knygos, įtikusios ne visiems

Jei romanas „Žali“ trečią kartą būtų leidžiamas dar po šešiolikos metų, leidykla prieš tai turėtų išleisti knygą „Žali žaliems“ – tada iš šio atvejo būtų galima kažko pasimokyti: tokią išvadą juokaudamas po „Vilniaus knygų mugėje“ vykusios diskusijos apie kūrėjo laisvę ir atsakomybę žiūrovams paskelbė teatro kritikas Vaidas Jauniškis (diskusiją moderavo Aurimas Švedas). Tačiau iš tiesų Lietuvos kultūros istorijoje apstu kūrinių, kurie sukėlė visuomenės susipriešinimą ar buvo naudojami kaip politiniai įrankiai.

Dar 1993 m. išleistas Jurgos Ivanauskaitės romanas „Ragana ir lietus“ sukėlė sensaciją. Knyga nebuvo uždrausta, tačiau prekyba ja buvo ribojama. „Vilniaus savivaldybė nusprendė neleisti jos platinti knygynuose, o pardavinėti tik tam tikroje specialioje erdvėje, ko nebuvo paisoma ir kas tik prisidėjo prie Ivanauskaitės populiarumo“, – priminė diskusijos dalyvė, literatūrologė Loreta Mačianskaitė.

Pasak jos, pereinant iš vienos santvarkos į kitą, buvo kilusios diskusijos dėl Sigito Gedos, dėl kai kurių kitų rašytojų tekstų, o J. Ivanauskaitė šį laikotarpį lyg užbaigė. „Tada prasidėjo ramių laikų etapas, kur didelių skandalų ilgą laiką nebuvo, kur atrodė, kad istorija yra toks išspręstas uždavinys: juk gyvename post istoriniais laikais, kai Lietuvos nepriklausomybė nebekvestionuojama, pavojaus nėra, kai, berods, Laimonto Jonušio recenzija skelbė, kad žaizda jau užgijusi. Tačiau tada, kai 2002 metų pasirodė Mariaus Ivaškevičiaus romanas „Žali“, sukeldamas didžiulę sensaciją, tai parodė, kad žaizda neužgijusi“, – kalbėjo L. Mačianskaitė, pridurdama, kad tokia situacija atskleidė, kiek daug visuomenėje nesusikalbėjimo tarp kartų ir skirtingų požiūrių į literatūrą.

Beje, ir skandalai dėl premijų, skiriamų už literatūrą, kyla ne pirmą kartą. M. Ivaškevičiaus romanas „Žali“ buvo iš naujo prisimintas, kai buvusių politinių kalinių ir tremtinių organizacijos pareikalavo atšaukti jam skirtą Nacionalinę premiją, nes, jų manymu, jis išniekino partizanų atminimą.

„Buvo du skandalai dėl Patriotų premijos. Pirmas pavyzdys buvo Nerijos Putinaitės, kai jai ši premija buvo paskirta (už knygą „Nugenėta pušis: ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje“, red. pastaba), o paskui Krašto apsaugos ministras (Juozas Olekas – red. pastaba) atsisakė skirti. Ekspertai paskiria, bet KAM ministras geriau žino, kas yra vertas“, – ironizavo L. Mačianskaitė.

Antras atvejis, pasak jos, buvo, kai Patriotų premija buvo skirta Rūta Šepetys už romaną „Tarp pilkų debesų“. Toks sprendimas, kaip sakė L. Mačianskaitė, buvo priimtas spaudžiant literatūrologus.„Dauguma jų buvo prieš, laikė tą romaną nemenišku, arba bent priklausančiu kitai, labiau jaunimo literatūrai, neatitinkančiu tos premijos, bet literatūrologų, ekspertų nuomonė nebuvo svarbi. Dabar vėl, panašu, kad literatūros instituto mokslininkų, kurie pristatė M. Ivaškevičių premijai, nuomonė nesvarbi, jų kvalifikacija niekam neįdomi: yra, kas geriau žino“.

Numylėta skulptūra tapo nenorima

Atlaikyti kritikos bangą ar patekimą į politinius žaidimus dėl savo kūrybos tenka ne tik rašytojams. Pasak dailėtyrininkės Giedrės Jankevičiūtės, Lietuvos dailės istorija nusagstyta konfliktais dėl dailės kūrinių – ir čia ji gali prisiminti kur kas daugiau pavyzdžių nei daugeliui į galvą pirmiausia šaunančius „vamzdį“ ar Lukiškių aikštės projektą.

„Krantinės arka“, žinoma kaip „vamzdis
Foto: Augustas Didžgalvis

Kartais nutinka taip, kad vienu laikotarpiu buvę mėgstamais, pasikeitus aplinkybėms jie tampa nebepageidaujami. Taip atsitiko su skulptoriaus Petro Mazūro skulptūra „Žmogus“, stovinčia Kaune, prie M. Žilinsko dailės galerijos.

„Šis kūrinys, pastatytas vėlyvu sovietmečiu, tada simbolizavo laisvę, išsivadavimą iš socializmo normų ir buvo sutiktas labai pozityviai. Plačioji visuomenė netgi kalbėjo apie jo technologines ypatybes, nes tai unikalus liejinys: didžiavomės, kad tokį galime pasidaryti Lietuvoje, nereikia modelio vežti lieti į Baltarusiją ar Leningradą. O Nepriklausomybės epochoje kūrinys staiga pradedamas kvestionuoti, prasideda manifestacijos, reikalaujama pašalinti pornografinę skulptūrą iš Kauno centro“, – pasakojo G. Jankevičiūtė.

Mykolo Žilinsko dailės galerija Kaune

Atsakymas buvo meninis. „2005 metais akciją prie skulptūros surengė kultūristės, pasiūliusios permąstyti to kūrinio prasmę: į „Žmogaus“ rankas buvo įspraustos purpurinės kregždutės, taip parodyta analogija su Juozo Mikėno „Pirmosiomis kregždėmis“, pastatytomis prie Revoliucijos muziejaus, dabar stovinčiomis prie Nacionalinės dailės galerijos. 2009 metais žiemą „Žmogus“ buvo aprengtas kepure, šaliku ir vilnonėmis kojinėmis: bandyta tą kūrinį dekonstektualizuoti, pasiūlyti visuomenei pasižiūrėti kitomis akimis, priminti, kad meno kūrinys yra fikcija, ir tos fikcijos turinį mes patys ir formuojame, mes jį galime keisti. Bet kaip tik šito mūsų visuomenei labai trūksta: esame nepaprastai rimti, iš to rimtumo užsispyrę, aistros mus užvaldo, sveikas protas palieka, o tada atsisakoma permąstyti kūrinių prasmę labai tokiu patraukliu ir intelektualiu būdu“, – apgailestavo dailėtyrininkė.

„Priminsiu architekto Audriaus Ambraso pasiūlymą uždaryti į narvus Žaliojo tilto skulptūrines grupes. Greičiausiai būdamos narvuose ant tilto jos šiandien reikštų mums daugiau nei dabartiniai gana bejėgiški meno projektai, kuriami savivaldybės siūlymu“, – kalbėjo G. Jankevičiūtė.

Pasak jos, tokių pavyzdžių galima rasti labai daug – jų „registruoti“ nėra prasmės, bet tai parodo, kad su mūsų visuomene kažkas, jos nuomone, yra negerai.

Štai dar vienas garsiai nuskambėjęs pavyzdys, kai kitas skulptorius, Robertas Antinis, kritikų nemalonę užsitraukė sukurdamas paminklą Romui Kalantai, kuris buvo horizontalus. „Pagrindinis kritikų lozungas buvo, kad mes norime vertikalaus paminklo: horizontalus paminklas yra blogai, jis nešlovina herojaus, yra nevertingas“, – prisiminė dailėtyrininkė.

Paminklas Romui Kalantai
Foto: DELFI / Eglė Digrytė

Dėl teatro – posėdžiai Seime

V. Jauniškis pastebėjo, kad teatras sąlyginai nėra gausus skandalų, nes nors ir yra vieša erdvė, visgi, ne tokia vieša, kaip, pavyzdžiui, skulptūros. Tačiau ir teatro atstovams yra tekę teisintis dėl savo kūrybos ar su ja susijusių veiksmų.

Jis prisiminė, kad Jūratės Paulėkaitės ir Dainiaus Gavenonio režisuotas spektaklis susilaukė pasipiktinimo iš Vilniaus savivaldybės dėl to, kad plakate buvo nulipdyti senyvi žmonių apnuoginti kūnai. Kitas skandalas kilo dėl to, kad politikai pasipiktino spektaklio „Visuomenės priešas“ plakatais, kuriuose juodame fone nedidelėmis baltomis raidėmis buvo parašyta „dauguma ne visada teisi“ – tai buvo Henriko Ibseno citata iš minėto spektaklio.

„Bet, be abejo, niekas iki tokio lygio, aukščiausio laipsnio institucijų nepriėjo kaip Romeo Costellucci spektaklis „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“, kurį norėjo uždrausti. Tam buvo surengtas Seime posėdis, kur ir Seimo nariai siūlė savus performansus atlikti tuometiniam kultūros ministrui Arūnui Gelūnui. Tas skandalas kilo, jei į genezę pasižiūrėsime, iš esmės remiantis netikrais gandais: neva į Antonello da Messinos Mesinos paveikslą, kuris yra išganytojo paveikslas, skrenda ekskrementai iš kitų spektaklio veikėjų pusės. Tačiau šitie gandai turbūt buvo sąmoningai pasiimti: sąmokslo teorijų nenoriu vystyti, kadangi apskritai pokomunistinėje erdvėje jos populiarios, bet reikia priminti, kad tai įvyko mėnuo iki rinkimų į parlamentą“, – prisiminė V. Jauniškis.

Kūrybinė laisvė nelygi vertei

Visgi, ar menininkas gali veikti be jokių ribų? G. Jankevičiūtės nuomone, taip teigti taip pat būtų neteisinga. „Menininkas yra visuomenės narys, jis įsipareigojęs visuomenei, kurios nariu yra, ir visuomenė turi teisę gintis nuo tokių meninių kūrinių, kurie gresia jos normaliai pusiausvyrai ir gerovei. Teisingos cenzūros atvejų mes irgi turime. 2006 m.ŠMC vyko tarptautinis performanso festivalis, mūsų menininkas Evaldas Jansas jo metu ketino nupjauti galvą gyvam ėriukui: čia įsikišo gyvūnų teisių apsauga, veterinarijos tarnyba ir policija, ir ta akcija buvo sustabdyta. Šiuo atveju labai gerai, kad buvo sustabdyta, ir tikrai tam pritariu. Yra teisinga cenzūra, yra ribos menininko saviraiškai ir kūrybos laisvei, bet kažkaip reiktų išsiaiškinti ir susitarti, kur yra tos ribos, o kur menininko suvaržymas ir marginalizacija“, – kalbėjo ji.

Filosofas, mitologijos tyrinėtojas Vytautas Ališauskas atkreipė dėmesį, kad negalima suvienodinti kalbėjimo apie žodžio, kūrybos laisvę ir kūrinio vertę. „Šitoj maišalynėje visada pasidaro keistas, trukdantis kalbėti dalykas. Jei dabar kažkas sakys (aš to nesakau, bet jeigu), kad M. Ivaškevičiaus „Žali“ yra šlamštas, sakys, aš perskaičiau ir korektiška literatūrine moksline kalba išdėstysiu, kas ne taip, tuo labiau, kad pats autorius pripažino, kad ne visur viską pavyko suvaldyti, tada visi galvos, kad aš prieš kūrybos laisvę. Kadangi tas romanas prieš konservatyvias nuostatas, jis dėl to jau geras romanas?“, – kėlė klausimą jis, ragindamas neplakti į vieną kūrybinės laisvės ir vertingumo plotmių.

„Jei taip vyksta, jei kriterijai suvelti, mes nebegalime kalbėtis. M. Ivaškevičius turi teisę išsakyti savo santykį, net jei priešišką, aš galiu sakyti, jis net turi teisę būti blogu rašytoju – kas jam draudžia, ypač, jei yra, kas jį leidžia. Bet bėda, kad daug kas iš mano aplinkos sakytų, kad jei vadinu jų blogu rašytoju, aš tarnauju blogiesiems. Taip dingsta bet kokia diskusija“, – pabrėžė V. Ališauskas.