– Kokie įspūdžiai ir jausmai dainuoti tokioje žymioje, galima sakyti, legendinėje Maskvos scenoje? Ar tai pirmas jūsų darbas joje?

– Pirmiausia buvo labai įdomu dirbti šiame pastatyme, nes tai – Rimo Tumino ir Anželikos Cholinos bendras darbas. Mano akimis – labai gražus spektaklis, labai švarus, labai šviesus ir verčiantis susimąstyti. Gaila, kad repetuoti jį teturėjome savaitę laiko. O pats Didysis teatras, aišku, yra visiška klasika, tikras operos teatras, turintis savo tradicijas. Beje, negalėčiau pasakyti, kad jame kažkokia ypatinga akustika: dažnai nesigirdi orkestro ir reikia labai į viską koncentruotis. Visi kiti įspūdžiai tik geri: graži aplinka, šilti ir mieli ten dirbantys žmonės. Patirtis buvo įdomi.
Maskvos Didžiajame teatre šis mano darbas jau trečias. 2012-aisiais ten buvau gastrolėse su Milano „La Scala“ teatru, rodėme operą „Don Žuanas“, atlikau mažą Mazeto vaidmenuką. Tuo metu parodėme penkis ar šešis spektaklius – tokia mano pirmoji pažintis su Maskva. Paskui ten dainavau „Karmen“ pastatyme, kuris buvo labai klasikinis, o šįsyk atlikau Tomskį iš „Pikų damos“.

– Kuo darbas žymiausiose Rusijos scenose skiriasi nuo, pavyzdžiui, dainavimo Londono „Covent Garden“? Ar galima išskirti, kad yra Vakarų ir Rytų mokyklos, stiliai? Ar dabar viskas susivienodinę?

– Skiriasi daug kuo. Pirmiausia – mentalitetu. Londone arba kokiame teatre Vokietijoje, Šveicarijoje arba Prancūzijoje dirba iš skirtingų šalių suvažiavę dirigentai, solistai, muzikantai. O Rusijoje viskas išties yra rusiška: žmonės turi savas muzikines tradicijas, savo skonį. Galbūt man pritrūko jų koncentracijos, atidumo atliekamam darbui. Viskas vyko ganėtinai paviršutiniškai – na, trupučiuką čia paėmėm, čia paėmėm, na gerai, viskas, jau padarėm.

Labai dažnai pasaulyje gali sutikti nuostabių rusų atlikėjų, bet tikrai ne visi jie tinka Vakarų scenai, nes dainavimo, vaidybos mokyklos tikrai skiriasi.

– Kokia yra šiandieninė Maskva? Jums patinka tokie megapoliai ar geriau jaučiatės mažesniuose miestuose?

– Man dažnai tenka būti didžiuosiuose – Londone, Niujorke ar Paryžiuje, nors visada geriau jaučiuose mažesniame mieste. Apie Maskvą žmonės sako: šis megapolis yra toks didelis, kad, atrodo, jame išties yra daug vietos, daug oro. O man pasirodė priešingai – oro labai mažai, nes vis šitiek daug! Per daug. Labai myliu Vilnių ir nenoriu niekur iš jo važiuoti. Man Vilnius – puikus miestas gyventi: patogus, mielas, jaukus. Ir aš niekada neiškeisčiau Vilniaus į Maskvą.

– Po didžiulės Maskvos gera grįžti į mažą savą Vilnių, repetuoti su savais?

– Visada gera grįžti namo. Pirmiausia dėl to, kad namuose laukia išsiilgta šeima, o repeticijose – kita mano šeima – režisierė Dalia Ibelhauptaitė bei visas VCO kolektyvas. Aišku, čia man labai smagu, visi labai gražiai dirba. Spektaklis, manau, pavyks puikiai.

– Kokį jūsų Tomskį pamatysime Vilniuje? Koks jums šis personažas – artimas, mielas, sudėtingas, paprastas?

– Tai viską sujungiantis personažas, kuris operoje pirmas pamini kortas ir papasakoja apie Grafienę...

– Į premjerą kviesite visą savo gražią šeimą? Jūsų vaikus dažnai matome vaidinančius „bohemiečių operos pastatymuose. Ką jiems duoda galimybė nuo mažens būti scenoje?

– Turiu keturis vaikus. Didžioji penkiolikmetė Goda šiuo metu gyvena Vokietijoje, o trys mažieji tikrai buvo išėję į sceną per „Samsono ir Dalilos“, „Onegino“ spektaklius. Tai, manau, jiems yra labai graži patirtis. Be to, visi dega tuo, kad taip gali uždirbti kažkokį pirmą savo honorarą ir sutaupyti išsvajotiems flomasteriams ar žaislui. Tiesiog – jiems faina. O muzikuoja visi. Vienuolikos Kostas dainuoja „Ąžuoliuko“ chore ir groja fortepijonu, septynerių Mykolas pradėjęs lankyti smuiko pamokas, o mažoji ketverių su puse Nora vaikšto į „Yamaha“ muzikos mokyklėlę ir kuo toliau, tuo intensyviau šoka baletą.

Su žmona Dainora žiūrėsime, kas iš to išeis. Mes tikrai neverčiame vaikų tapti muzikantais arba menininkais. Į būrelius leidžiame tiesiog pasibandyti, prisiliesti prie muzikos, meno, nes tą patyrusių žmonių pasaulis būna daug turtingesnis.

Vaikai į premjerą greičiausiai neateis, bet Dainora, mano tėvai ir uošvė būtinai apsilankys.

– Dažnai dirbti keliaujate visa šeima. Tai priklauso nuo šalies, į kurią vykstate, ar kontrakto trukmės? Jums – visur darbas ir scena, o šeimyna lengvai svetur adaptuojasi?

– Maskvoje šįkart buvau vienas. Praeitą sykį ten keliavome abu su Dainora, bet šiaip, aišku, šeimos kelionės priklauso nuo kontrakto ir metų laiko. Jeigu tai yra vasara, atostogos vaikams, stengiamės išvykti visi. Arba, jei pastatymas naujas, kurį parengti trunka bent du mėnesius, bandome važiuoti kartu, jeigu tik yra galimybė. Bet dažniausiai būnu išvykęs vienas.

Jau trejus metus iš eilės visi važiavome į Bregenco festivalį Austrijoje, kuris vyksta prie nuostabaus Konstanco ar kitaip vadinamo Bodeno ežero, ir ten praleidome vasarą. Šią vasarą ten vyksime taip pat. Dažnai šeima atskrenda ten, kur aš būnu. Žinoma, jie lengvai adaptuojasi. Juk koks skirtumas, kur esame, kai visi kartu! Mes ir palapinėje galime miegoti.

– Kokios artimiausios stotelės ir darbai po VCO didžiosios „Pikų Damos” premjeros?

– Aišku, labai laukiu ateinančių darbų su VCO, nes yra numatyti ir „Toskos“, ir „Samsono ir Dalilos“ spektakliai. Jie bus tarpinės stotelės tarp kitų darbų. Vienas didesnių – išvyka į Švediją su Londono simfoniniu orkestru. Stokholmo filharmonijoje, o vėliau – Londono Barbakano menų centre atliksime kompozitoriaus Lili Boulanger kantatą „Faustas ir Helena“. Aš joje dainuosiu Mefistofelį. Šis kūrinys be galo gražus. Po to iškart išskrendu į Ameriką, į Spoleto festivalį, kuriame atliksiu Jochanaano vaidmenį Richardo Strausso operoje „Salomėja“, tada netrukus – vėl į Bregencą. Laukia darbai Vokietijoje, kitur, – labai daug skraidymo ir mažai laiko Lietuvoje, kurioje pabūsiu tikrai trumpai.