Ko gero, nors ir žinote, kad ne visi menininkai yra doros įsikūnijimai, sunku įsivaizduoti, jog kai kurie jų yra visiški šunsnukiai. Esti menininkų, kurių pavardes prisiminti greičiausiai lengviau nei gerų draugų gimtadienius – tai garsūs tapybos, muzikos, dizaino ar fotografijos pasaulio genijai, tačiau jų charakteris ir elgesys buvo tokie nemalonūs, kad su jais praleistas laikas dėl baisios psichologinės naštos prilygtų murkdymuisi srutose. Manote, kad tikri niekšai negali sukurti didingų meno kūrinių? Šis grunge.com pateikiamas sąvadautojų, žudikų, priekabiautojų ir kailį dėl pinigų nudirti galinčių menkystų sąrašas įrodo, kad tai tikrai įmanoma.
Richardas Prince’as atvirai plagijuodamas susikrovė milijonus
R. Prince‘as sėdi užsiropštęs ant meno piramidės taip aukštai, kad greičiausiai jaučia nemalonų jos link smaigalio artėjančių briaunų badymą. Jo darbai parduodami už milijonus. 2015-aisiais meno kūrinių prekybos puslapis „Artnet“ jį įtraukė į brangiausius darbus parduodančių gyvų Amerikos menininkų dešimtuką. Tačiau viso to suvokti nepajėgia žmonės, kurie yra tikrieji R. Prince‘o pardavinėjamų darbų autoriai. Didžiąją savo karjeros dalį šis neįtikėtinai turtingas menininkas savo gausius turtus krovėsi vogdamas kitų žmonių sukurtus vaizdus.
Fotografijos puslapis „PetaPixel“ paskelbė puikų straipsnį apie R. Prince‘o kvailystes: tai tarsi pradžiamokslis norintiems tapti menkystomis. 2014-aisiais R. Prince‘as surengė nuotraukų, kurias pavogė iš „Instagram“, parodą. Kiekvieną šių nuotraukų fotografas pardavė už šimtą tūkstančių dolerių (beveik 88 tūkstančius eurų), nieko apie tai nepranešęs tikriesiems darbų autoriams. Kai vienas jų visai pagrįstai pastebėjo, kad jei jau R. Prince‘as pardavinėja jų darbus, galbūt jiems galėtų atitekti ir kažkuri dalis pinigų, įžūlusis menininkas į tai atsakė įrašu „Twitter“, pašiepiančiu „apsimetėlius fotografus“, kurie kėsinasi jį apvogti.
Tačiau net šis atvejis nublanksta palyginus su tuo, kaip R. Prince‘as pasielgė su Patricku Cariou, prancūzų fotografu, fotografavusiu vyriškius Jamaikoje savo knygai „Yes Rasta“. Kaip pasakoja „The Verge“, R. Prince‘as nušvilpė apie 30 nuotraukų iš šios knygos, jas retušavo, sudėliojo koliažą ir pardavė už milijonus. Po ilgus metus trukusio bylinėjimosi R. Prince‘ui galiausiai pavyko išspręsti ginčą savo naudai, kad teismui nereikėtų skelbti galutinio sprendimo. Byla dėl vagysčių iš „Instagram“ dar nebaigta.
Damienas Hirstas visus metus skyrė paauglio įbauginimui
Ko gero, neteko girdėti apie gatvės menininką Cartrainą – tai jaunuolis, kuriam pavyko įvykdyti brangiausią meno vagystę Didžiosios Britanijos istorijoje. Ar bent taip tvirtina D. Hirstas. Tačiau, kaip paaiškėjo, D. Hirstas iš tiesų nėra nešališkas Cartraino atžvilgiu. 2009-aisiais pasakiškai turtinga meno pasaulio žvaigždė praleido visus metus kerštaudamas 16-mečiui. Kaip pranešė „The Guardian“, jaunuolis buvo suimtas, jam buvo uždrausta įžengti į visas Londono galerijas.
Ši nesantaika prasidėjo nuo koliažo, kurį Cartrainas mėgino parduoti. Cartrainas pavaizdavo, kaip manoma, patį menininką, kuriam vietoje galvos buvo žymusis jo darbas – deimantais inkrustuota kaukolė. Tai akivaizdžiai buvo naivokas paauglio bandymas eksperimentuoti ir išsiskirti. Tačiau D. Hirstas, regis, mano, jog tokių bandymų monopolis priklauso jam. Jis padavė Cartrainą į teismą, pateikė jam 200 svarų (maždaug 228 eurų) vertės ieškinį ir pareikalavo sunaikinti visas jo darbo kopijas.
Atsakydamas į tokį menininko elgesį, Cartrainas įsliūkino į Londone vykusią D. Hirsto parodą ir iš jo instaliacijos „Pharmacy“ („Vaistinė“) pavogė pieštukų dėžutę. Tuomet D. Hirstas pasielgė visai racionaliai – apie Cartraino vagystę pranešė policijai. Tiesa, pieštukus jis įvertino 500 tūkstančių svarų (maždaug 569 tūkstančiais eurų), mat jie buvo vieno jo kūrinių dalis. Kaip rašė „The Independent“, tai reiškia, kad Cartrainas buvo apkaltintas didžiausia meno kūrinio vagyste Didžiosios Britanijos istorijoje. Cartrainui buvo uždrausta įeiti į visas Londono galerijas: D. Hirstas gali konservuotą ryklį paversti meno kūriniu, o štai suprasti juokus jam sekasi sunkiau.
Bobas Kane’as pavogė savo draugo darbą ir paliko jį mirti skurde
Didžiausias B. Kane‘o šlovės siekis – būti menininku, tvirtinančiu, kad būtent jis sukūrė Betmeną. Didžiausias Billo Fingerio šlovės siekis – būti menininku, kuris iš tiesų sukūrė Betmeną. Tačiau B. Fingeriui beliko stebėti, kaip visą šlovę pasigrobė jo įtakingesnis draugas, sumenkinęs B. Fingerio pasiekimus ir palikęs jį mirti varge.
Tiesa tokia, kad žymiausias Amerikos superherojus kilo iš besivaidijančios šeimos ir turėjo du nesutaikomus tėčius. Tačiau jo tėtis B. Kane‘as iš Betmano jau nuo pat šio gimimo ėmė krautis turtus, o kitas tėtis B. Fingeris iki pat 2015-ųjų nebuvo pripažintas kaip prisidėjęs prie šio personažo atsiradimo.
Kaip pasakoja komiksų puslapis „Comics Alliance“, praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje B. Kane‘as sugalvojo naujojo personažo idėją: jis turėjo vilkėti raudoną kostiumą, puikuotis šviesiais banguotais plaukais ir skraidyti mosuodamas šikšnosparnio sparnais. B. Kane‘as savo draugui B. Fingeriui nurodė sukurti detalesnį personažą. B. Fingeris buvo pakankamai išmintingas ir sumanus, kad suvoktų, jog B. Kane‘o idėja niekam tikusi. B. Fingeris sukūrė tokios išvaizdos Betmeną, kokį atpažįstame šiandien, panaikino personažo supergalias, pavertė jį detektyvu, taip pat sukūrė moterį-katę, Robiną ir Džokerį. O. B. Kane‘as pasinaudojo savo kūrybinėmis galiomis ir rado būtų pasisavinti B. Fingerio autoriaus teises – jis užsitikrino sutartį su „DC Comics“, kuri neleido jo draugui reikšti pretenzijų dėl personažo autoriaus teisių.
Kai 1998-aisiais B. Kane’as mirė, jo antkapyje galiausiai buvo pripažinta, kad Betmenas turi dar vieną autorių. Tiesa, ant antkapio užrašyta, jog komiksus B. Kane‘ui sukurti padėjo Dievas.
Pablo Picasso buvo įniršęs moterų kankintojas
„Jam reikėjo jį mylėjusių moterų kraujo“. Ne, tai ne ištrauka iš filmo apie vampyrus pristatymo. Taip kažkada savo senelį dailininką apibūdino P. Picasso anūkė Marina. P. Picaso yra vienas žymiausių pasaulio menininkų, iš esmės pakeitusių modernaus meno sampratą. Tačiau tam, kad pakliūtų į šias svaiginančias aukštybes, menininkas į miltus sumalė daugybę moterų. Kaip rašė „Paris Review“, Marinos teigimu, nuolatinis P. Picasso supusių moterų psichologinis gniuždymas buvo jo keisto kūrybinio proceso dalis.
Pats P. Picasso nesidrovėjo savo požiūrio. Moteris jis viešai yra pavadinęs „kančios mašinomis“. Tačiau menininkas nutylėjo svarbų niuansą: būtent jis buvo sadistas mašinų operatorius, išspausdavęs iš jų visas galimybes. P. Picasso užsitikrino, kad jo vaikai ir jų žmonos nuo jo finansiškai priklausytų. Kai Marinos tėvai išsiskyrė, menininkas paliko ją ir jos alkoholiu piktnaudžiaujančią motiną skurde, taip siekdamas jas pamokyti, rašo „New York Times“. Tiesa, tai dar nebuvo pats blogiausias variantas: kaip pažymėjo „The Telegraph“, iš septynių svarbiausių P. Picasso gyvenimo moterų dvi nusižudė, o dar dvi – išprotėjo.
Būti viena iš P. Picasso moterų reiškė žinoti, kad jis miega su šimtais kitų moterų ir elgiasi su tavimi kaip su šiukšle. Sykį jis sakė manantis, jog moterys yra arba deivės, arba kilimėliai kojoms nusišluostyti. Panašu, kad jis tiesiog mėgavosi deives versdamas durų kilimėliais.
Caravaggio buvo sąvadautojas ir žudikas
Jei žmogui pavyksta išvengti bausmės už savo nusikaltimus, tai, ko gero, byloja apie jo talentą. Baroko epochos italų menininkas Caravaggio kūrė nuostabius paveikslus, kuriuose vaizdavo tamsias ir neretai kruvinas scenas. Tačiau tą jis darė atradęs laisvo laiko, kai nepažeidinėdavo įstatymų. Kaip pasakoja „Observer“, dažniausia Caravaggio veikla buvo ne didingų vaizdų tapymas, o prisisiurbimas smuklėse ir smurtavimas prieš kiekvieną, kuris nesutikdavo su juo dėl bet kokios smulkmenos, pavyzdžiui, artišokų. Britų meno istorikas Andrew Graham-Dixonas netgi tvirtina, kad Caravaggio buvo sąvadautojas.
Tačiau triukšmadario, skandalisto ir sutenerio reputacija, kuria Caravaggio galėtų varžytis su praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio Rytinės pakrantės reperiais, nebuvo pats baisiausias dalykas, kuriuo pasižymėjo šis menininkas. Blogiausias jo būdo bruožas buvo įprotis žudyti žmones. Manoma, kad paauglystėje jis savo gimtajame mieste įvykdė žmogžudystę. Tiksliai žinoma, jog jau suaugęs jis, bežaisdamas tenisą, nužudė savo varžovą. Toks elgesys tikrai priminė minėtuosius reperius. Carravagio į juos buvo panašus ne tik savo gyvenimo būdu, bet ir to gyvenimo pabaiga. Caravaggio teko nešdintis iš miesto, mat buvo paskelbta, kad Popiežiaus srityje bet kas jį gali nužudyti, ir toks veiksmas bus teisėtas. Niekas tiksliai nežino, kas nutiko po to, tačiau egzistuoja versija, kad jį nužudė Maltos riteriai – tuo metu tai prilygo nusikaltėlių pasaulio tarpusavio kovai.
Psichologinio smurto ir kankinimų mėgėjas Francis Baconas
F. Bacono portretai, kuriuose vaizduojami perkreipti klykiantys veidai, mirštantys dvasininkai ar nežmogiškos būtybės, įkvėpė daugiau norinčių juos pamėgdžioti paauglių nei bet kurio kito menininko kūriniai. Jis buvo girtuoklis, o geriausi menininko draugai žinojo, kad šis yra sadistas ir pabaisa, regėjęs savo paties viduje tūnančią bjaurastį ir nutaręs nutapyti kiekvieną kankinamai skaudžią jos detalę. Tačiau net ir šie apibūdinimai neatskleidžia iškreipto F. Bacono būdo. Kaip rašoma „New York Magazine“ straipsnyje, jis buvo ne tik savo viduje pasislėpusias baisybes kūriniuose vaizduojantis menininkas, bet ir psichologinio smurto nevengiantis mylimasis, kėlęs savo vaikinams neviltį ir paskatinęs juos nusižudyti.
Visą savo gyvenimą F. Baconas, regis, į seksualinius ryšius žiūrėjo kaip į plėšrūno ir grobio santykį. Kartais, kaip tuomet, kai paauglystėje arklininkas jį surišo ir plakė, būsimasis menininkas buvo grobis. O kitais kartais jis mėgavosi būdamas plėšrūnu. Jo meilės romanas su George’u Dyeriu pasiekė „50 pilkų atspalvių“ („Fifty Shades of Grey“) istorijos kraštutinumus, kurie buvo pavaizduoti filme „Love is the Devil“. G. Dyeris pasižymėjo fizine prievarta, o F. Baconas smurtavo emociškai. Su savo vaikinu jis dažnai elgdavosi šaltai ar nekreipdavo į jį dėmesio. Jų kelionės į Paryžių metu F. Baconas staiga visiškai nustojo bendrauti su emociškai nestabiliu G. Dyeriu. Vyriškis to nepakėlė ir nusižudė.
Reikia pažymėti, kad F. Baconas, panašu, nesistengė išsigelbėti nuo savo bjauraus būdo. Jis nuolat kalbėjo apie tai, koks baisus žmogus yra, ir aiškino esąs tiesiog nepataisomas.
Paulis Gauguinas nepilnametes apkrėtė sifiliu
Prancūzų menininkas P. Gauguinas, ko gero, dažniausiai prisimenamas kaip tas vyrukas, kuris greičiausiai nupjovė ausį Vincentui Van Goghui jiems susiginčijus. Tačiau meno gerbėjai jį vertina kaip vieną svarbiausių ir išskirtiniausių Europos dailininkų. Jo jausmingi geiduliu persmelkti paveikslai, nutapyti Taityje, žymėjo naujo spalvų panaudojimo būdo pradžią. Bet menas pareikalavo didžiulio kitų žmonių pasiaukojimo. Susikurti idilę Taityje menininkas galėjo tik palikęs savo žmoną ir penkis vaikus ir kaulydamas pinigų iš savo draugų Paryžiuje.
Skamba nekaip, bet tai tikrai ne blogiausias menininko iškrėstas dalykas. Prastesni dalykai prasidėjo, kai jis 1891-aisiais atvyko į Taitį. Tuo metu Polinezijos sala pasižymėjo laisvesniais papročiais nei Prancūzija: pavyzdžiui, poligamija buvo priimtinas ir puikus dalykas. Dailininko širdis dėl to tiesiog dainavo. P. Gauguinas vedė tris vietines mergaites, vienai jų buvo 13, kitoms – 14 metų. Kaip pasakoja „The Telegraph“, jis apkrėtė sifiliu ne tik visas tris savo žmonas, bet ir dar daugybę kitų vietos moterų, su kuriomis nevengė turėti intymių santykių.
Ši siaubinga epidemija įsisiautėjo tuomet, kai iki vaistų neįgalumu pasibaigiančiai ligai gydyti atsiradimo dar buvo likę daug metų. Tad P. Gauguinas tolimai salai atnešė tikrą negandą.
Edgaras Degas buvo antisemitas
1894-aisiais Prancūzija už karinių šalies paslapčių pardavimą Vokietijai nuteisė žydų kilmės armijos kapitoną Alfredą Dreyfusą. Vėliau paaiškėjo, kad A. Dreyfusas buvo apkaltintas nepagrįstai, tačiau šią detalę E. Degas praleido. E. Degas buvo vienas puikiausių impresionistų, dailininkas, pakeitęs suvokimą, kaip drobėje gali būti vaizduojamas judėjimas. O po A. Dreyfuso bylos jis virto ir aršiu antisemitu. Po kapitono apkaltinimo ėmęs tikėti, kad žydais pasitikėti negalima, E. Degas tapo tokiu antisemitu, kad kompozitorius Richardas Wagneris, palyginus su juo, atrodo jautrus liberalas.
„The Chicago Tribune“ pateikia šio nemalonaus atvejo detales. A. Dreifuso byla suteikė galimybę E. Degas pademonstruoti visą savo antisemitizmą. Iš karto po jos menininkas nutraukė ryšius su visais žydų kilmės žmonėmis, įskaitant ir vieną draugą, kuris jam buvo tarsi šeimos narys. E. Degas taip pat ėmė siaubingai puldinėti žydų kilmės impresionisto Camille’io Pissarro darbus. Kai draugai atsargiai jam priminė, kad anksčiau jis tiesiog svaigo dėl C. Pissarro darbų, E. Degas pareiškė, jog tai „tai buvo dar prieš Dreyfusą“.
Kartais dailininko antisemitizmas iš paprasto kvailumo virsdavo tikra beprotybe. Sykį jis įsisiautėjo ir ėmė rėkti ant modelio, nes ji buvo žydė, o galiausiai išvarė moterį iš savo studijos. Tačiau paaiškėjo, kad iš tiesų ji buvo protestantė. Nestebina, kad prieš jo mirtį 1917-aisiais E. Degas buvo apleidę jo draugai – jie tiesiog nebegalėjo tverti menininko antisemitizmo.
