Vieno žinomiausių Lietuvoje šviesų dailininko apšviestą roko grupės „Okean Elzy“ koncertą Ukrainos žiūrovai stebėjo Ukrainos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Tai buvo labdaros koncertas, jo metu surinkti pinigai skirti tiems, kam šiuo metu jų labiausiai reikia – nuo karo nukentėjusių Rytų Ukrainos gynėjų šeimoms.
Ukrainiečių rokeriai ir Arvydas Buinauskas gerumo akcijose susitiko jau antrą kartą. Pirmą kartą tai įvyko Vilniuje, kai grupė „Okean Elzy“ grojo su šv.Kristoforo kameriniu orkestru. Renginio metu surinkti pinigai buvo skirti Ukranos vaikų namams. Šiame labdaros koncerte dalyvavęs Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Marius Janukonis džiaugėsi, kad ne veltui Lietuva Ukrainoje yra tapusi draugiškiausia šalimi, nes padėti ukrainiečiams nori ne tik Lietuvos valdžia, bet ir žmonės, kiekvienas prisideda kuo tik gali. „Neseniai prisidėjome ir mes su savo šviesomis,“ – šypsosi A.Buinauskas.
– Arvydai, kaip prasidėjo jūsų draugystė su ukrainiečių roko žvaigždėmis?
– „Okean Elzy“ pasirodymui Vilniuje tikrai daug ruošiausi, smagu, kad muzikantai liko sužavėti šviesomis. Prie manęs priėjo grupės vadybininkai, apsikeitėme kontaktais. Mums Lietuvoje jau įprasta, kad šviesos koncerto erdvėje yra sudedamoji performanso, muzikos dalis. O jiems tai buvo visiškai nauja, nematyta. Apsidžiaugiau, kai mane pakvietė į Kijevą. Ukrainiečiai Vilniuje grojo nemokamai, aš Kijeve taip pat galėjau atsilyginti tuo pačiu. Nors Lietuvoje spaudžia darbai, į Kijevą su komanda išvykau nedvejodamas. Bilietai į labdaros koncertą kainavo brangiai, apie 300-400 JAV dolerių. Jei neklystu, buvo surinkta apie 4 milijonai grivinų, tai yra apie 133 tūkst. eurų. Labai džiaugiuosi prie to prisidėjęs.
– Per koncertą nuo scenos jums dėkojo „Okean Elzy“ lyderis Sviatoslavas Vakarčiukas. Ką tokio neįprasto, įspūdingo matė publika?
– Prisipažinsiu, net juokinga šiek tiek. Po pasirodymo man dėkojo ne tik muzikantai, žiūrovai, bet ir apsaugos darbuotojai. Atrodytų, normalus pasirodymas, nieko labai ypatinga – Kijeve parodėme gal tik 50 procentų savo galimybių, bet žiūrovams tai buvo kažkas tokio! Įspūdį jiems darė ne tik šviesos, bet ir faktas, kad atvažiavome į tokį koncertą nemokamai. Tai ne kartą buvo pasakyta, jautėmės iš tiesų įvertinti, jokiu honoraru tokio jausmo neišmatuosi. Neabejoju, kad šiuo koncertu mūsų draugystė, bendradarbiavimas nesibaigs.
– Kiek laiko ruošėtės koncertui Kijeve?
– Apie porą mėnesių. Į lietuvių kalbą išsiverčiau grupės dainas, pagal prasmę kūriau paveikslėlius, piešiau eskizus. Operos ir baleto teatro salės vaizdų teko ieškoti internete, nes salės brėžinių neturėjome. Atvykę viską derinome iki paskutinės minutės. Jautėme vietinių darbuotojų nustebusius žvilgsnius – jie įpratę, kad šviečiama aikštelė scenoje, o čia staiga – per visą erdvę.
– Dirbate su įvairiais muzikos žanrais, su kokiu iš jų dirbti maloniausia?
– Neskirstau. Galiu šviesti džiazą, galiu ir metalo muzikos koncertą. Metalas juk taip pat gali būti sunkusis arba melodingas. Taigi, tenka būti universaliu. Rezultatas dažniausiai priklauso ne nuo to, kokia tau muzika patinka, o nuo to, kokius meninius sprendimus pasirinksi. Dabar jau mažiau dirbu prie pulto, daugiau ruošiu pasirodymą, programuoti leidžiu savo mokiniams. Jų jau turime, išsiugdėme per 3-4 metus. Su jais dalinuosi visomis savo žiniomis.
