- Kodėl panorai apie savo knygą pasikalbėti elektroninėje erdvėje, gal tapai jos fanu, e-poetu, e-ligoniu, etatiniu komentuotoju ir pan.?
- Elektroninė erdvė yra visai ne mano erdvė, joje aš negyvenu ir nevaikštau net kojų sušilti. Tiesiog kartais pažiūriu viena akimi. Dešiniąja, nes ji didesnė. O duoti interviu el.paštu patogiau, nes esu iš prigimties asocialus, kuklus, slaptas, bijau žmonių, o ypač tavęs.
- Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tavo stulpeliuose yra labai daug asmeniškų potyrių, būsenų. Tačiau esu dalyvavusi bent viename iš tavo aprašytų vakarėlių, iš ko supratau, kad tiesa ten virtusi šmaikščia literatūrine išmone. Ar pripažįsti tai ir ar nesijauti vedžiojantis skaitytoją už nosies - jis gi įsivaizduoja skaitantis tiesą, ir tik tiesą. Visgi laikraštis, nesvarbu, kad reklaminis...
- Viskas ten yra tiesa, o tai, ką tu ten matei, buvo netiesa. Todėl ir turėjau viską pamatyti tau ir už tave. Kitam gal atrodys, jog vakarėlio esmę bei tiesą sudaro daugybė neesminių detalių, kurias aš paprasčiausiai ignoruoju išsiųsdamas į užmarštį. Kitas gal visą vakarėlį prasėdės galvodamas, jog vinis čia buvo prelegento pranešimas. Nieko panašaus. O juk žmonės - kaip vakarėliai. Įvairūs jie. Ir juos aprašydamas mėginau ieškoti ne tik visiems akivaizdžių dalykų. Ir radau.
- Gal galėtum truputį papasakoti apie savo tekstų atsiradimo priešistorę. Jie buvo spausdinami skelbimų laikraštyje? Kas savaitę? Kas kvietė ir kodėl?
- Vieno architektų karnavalo metu žinomas Kauno ideologas A.Karalius, paveiktas malonių pauostyti gėrimų, atskleidė informaciją, jog jo brolis leidžia laikraštį, kuriam anaiptol nepakenktų mano sumaniai rašoma skiltis. Ir nepakenkė.
- Ar nemanai, kad vertėjo dėl aiškumo po kiekvienu skyriumi palikti konkrečias jų gimimo datas? Ar tai jau nebesvarbu, nes tapo istorija, iš kurios ateities studentės rašys diplominius apie praeities bohemos gyvenimą?
- Studentės jau galėtų ir ateiti pas autorių rinkti medžiagos, pats laikas. Datas jos susiras pagal publikacijas laikraštyje. Datos ir tėra svarbios tik diplominiams, normaliam skaitytojui jos vargu ar ką duotų. Svarbu prisiminti, jog tai 1994 - 1996-ieji, tuomet mūsų gyvenimo realijos bei formos buvo vienos originaliausių Europoj. Dabar jau ir mes - švedai.
- Ar nejautei rizikos leisdamas knygą iš laikraštinių tekstų: rašant jie buvo savaitinės injekcijos, o dabar tapo - nenutrūkstama “doze”? (Perskaičius po skyrelį man norėjosi: išgerti kavos, pavaikščioti, paskaityti ką kita - žodžiu, lyg ir padaryti pauzę.)
- Šie tekstai išlaikė laiko egzaminą ir dabar jau yra iš esmės amžini (gerai, kad aš kuklus, nes pasakyčiau dar įdomiau). O amžinybė juk taip traukia kiekvieną padorų bei nepadorų kūrėją. Žinoma, skaityti juos reikėtų pamažu, mėgaujantis, palaikant ant liežuvio galo, tuomet geriau atsiskleidžia jų skonis bei aromatas. Jei skaitytumėte po vieną per savaitę, kaip jie ir buvo rašomi, tai užtruktų visus metus, vienus geriausių metų jūsų biografijose.
- Ką reiškia įvairios vyno spalvos knygos skyrių pavadinimuose, kurie sudalija tekstus į kažką reiškiančias tris dalis?
- Tai labai paprastas tarptautinis ženklas, įspėjantis, jog, sumaišius knygos skyrius, perskaičius juos visus išsyk, be iškalbingų giliamintiškų pauzių, kitą rytą skaudės galvą ir, kaip rašau knygoje, “diena bus nebetinkama gyventi”.
- Tapai lyg ir XX a. pabaigos gido po Kauną autoriumi (aliuzija į tavo knygoje aprašytąjį tarpukario kolegą). Bet, kaip žinom, ir amžius, ir tavo aprašytųjų vertybių dauguma dingo: kavinės “Antis”, “Laumė”, “Astra”, “Tulpė”, architektų karnavalai, “Santakos” susibūrimai, ir net “gražiausia Kauno knygynų vedėja V.” Iš kokių vietų šiame amžiuje rašytum savo stulpelius? Gal šiuos stulpelius kuri prie dar vieno savo sūnaus Gabrieliaus lopšio?
- Kai kas įpratęs galvoti, kad Kaune, ir dar prieš dešimtmetį, nevyko joks vertas dėmesio kultūrinis gyvenimas. Įsivaizduoju, kaip jis verks skaitydamas mano knygą, nes sunku gyventi pasaulyje, nesuprantant pačių jo pamatų. Tarkim, Kauno. Kitas dalykas, kad tų pamatų dažnai nesuvokia Kauno likimo lėmėjai. Kaip galėjo pranykti šitiek puikiausių tavo suminėtų objektų?! Kur dabar dėtis ir apie ką dabar rašyti? Apie “Akropolį”? Šios knygos pristatymą galvojau rengti kurioje nors Laisvės alėjos batų parduotuvėje, simbolizuojančioje naująjį Kauną. Nes iš nostalgiškų objektų joje liko tiktai “Spurginė”.
- Ar ateities kartos susidarys teisingą vaizdą apie 1994-1996 m. Kauno kultūrą: Patackai, Kajokas, Mikuta, Palilionis, Padegimas, Daiva Č. ir Ąžuolas - kaip viso, vykstančio prieš, po ir vietoj to - simbolis? O gal tokio tikslo šiai knygelei ir nereikia kelti? Čia gi esė, o ne vadovėlis?
- Visų pirma tai - tikroji knyga apie Kauną. Čia jau norėčiau pasakyti rimtai. Ne apie jo architektūros privalumus, lietuvybės tvirtumą ar mistinę laisvąją ekonominę zoną, o apie tai, jog Kaune gyvena žmonės, tie žmonės gražūs ir jiems gyventi įdomu.
- Ką sakė teta Cilė iš Linksmadvario ir kiti žinomi Kauno asmenys, atpažinę save tavo tekstuose: mušė, juokėsi, statė vyno?
- Teta Cilė, kaip ir pagyvenęs vaikinas Romasis, yra simboliniai personažai. Tačiau tokių individų gyvenime esama ir būtent jie yra gyvenimo druska bei pipirai. Kiekvienas mūsų pažįstame ir tokią tetą, ir tokį vaikiną, dažniausiai mūsų santykis su jais ganėtinai aktyvus bei spalvingas. O kiti žinomi Kauno asmenys, apie kuriuos turėjau garbės rašyti, elgėsi būtent taip, kaip sakai: mušė, juokėsi, statė vyno.
- Ar kavinė “Skliautas” tau - vis dar “tėviškės” sinonimas? Ką veiki dabar (na, ne šią akimirką, aišku): rašai, verti, filmuojiesi, apžvelgi knygas ir pan.?
- Išėjus į žmones kiekvienas retokai tėviškę beaplanko. Tad ir aš “Skliaute” jau retesnis svečias, nors nuėjęs visad puolu savininkui į kojas ir prašau atleidimo. O nueiti dažniau trukdo neišpasakytas mūsų leidyklų produktyvumas. Esu skaitytojas profesionalas, iš skaitymo ir duonai užsidirbantis. Skaitau visas geresnes lietuviškas bei verstines knygas. Ne visas iki galo, bet visas nuo pradžios. Tai kada į barą? Laisvu nuo skaitymo laiku parašiau naują eilių knygą, kuri turėtų išeiti pavasarį. Tada gal ir atšvęsiu.
- Ar yra (buvo) temų, iš kurių negalėtum užpildyti stulpelio-skilties? Juk aprašei net telefonų knygą, skelbimų puslapius, sekmadienį be jokių įvykių...
- Niekada nežinodavau, apie ką parašysiu. Kai temą žinau iš anksto, arba neduok Dieve tema yra užsakyta, susergu kažkokia epilepsija. Kiek tik einu sėstis prie rašinio, kažkas vis parmeta atgal ant sofos. Geriau jau eiti į nežinią ir patirti dar vieną teksto nuotykį. Nes tikri nuotykiai nesensta.
