Taip sakydamas visai neketino veltis į teologinius ginčus, kuriuos viešai išpažinęs ateizmą visada vertino pagarbiai.
Užkietėjęs bibliofilas ir knygų kolekcionierius U. Eco biblioteką laikė pasaulio, kaip kompleksiškos ir daugiabriaunės visumos, kuriamąja jėga. Biblioteka daugina ir apima ankstesnes žmonijos žinias, vieną kitam prieštaraujančius tikrovės variantus, ženklų ir interpretacijų tinklus, vadinasi, pačią pasaulio struktūrą.
Tai vieta, kur mirusieji, bendraudami su gyvaisiais, kuria kultūrą. Tokia yra „dieviškoji“ bibliotekos galia ir demiurgiška prigimtis.
Šiuo požiūriu U. Eco buvo artimas Jorgei Luisui Borgesui, kurio „Babelio biblioteką“ nekart citavo savo darbuose ir pamflete „De Bibliotheca“ (1981), kokia turėtų būti bloga biblioteka.
J. L. Borgesas, kurį U. Eco kaltino išradus viską, ką pats būtų norėjęs išrasti, „Fikcijose“ (1944, liet. k. 2000) aprašė įsivaizduojamą biblioteką, tiksliau, tobulos bibliotekos modelį, atspindintį pačią pasaulio sandarą: „Visata (kitaip dar vadinama Biblioteka) – tai neapibrėžta ir, ko gero, begalinė aibė šešiasienių galerijų su erdviomis ventiliacijos šachtomis vidury, aptvertomis labai žemomis baliustradomis. Iš kiekvienos galerijos matyti apatiniai ir viršutiniai aukštai – jų begalė. (...) Biblioteka yra beribė ir periodiška.
Jei amžinasis keliauninkas leistųsi kelionėn kuria nors kryptimi, amžiams bėgant įsitikintų, jog tie patys tomai kartojasi ta pačia netvarka (kuri pakartota tampa tam tikra tvarka: Tvarka). Mano vienatvę skaidrina ši graži viltis.“
Tokią bibliotekų biblioteką semiotikos teorijoje U. Eco pavadino Enciklopedija. Enciklopedija – tai „milžiniškas audiovizualinis kultūros archyvas“, „to, kas jau pasakyta, visuma“, registruojanti tarpusavyje nesuderinamus pasaulio variantus, istorijas ir jų interpretacijas, apie tą patį objektą teigiančias „A“ ir drauge „(ne)A“.
Enciklopedija, kaip abejonės Tiesa ir duotąja Tvarka erdvė, kurioje, norint iš naujo pažinti pasaulį, pirmiausia būtina pažinti senuosius, tarp „bibliotekų bibliotekos“ lentynų koegzistuojančius variantus.
Tokia biblioteka yra iš esmės demokratiška erdvė, drauge tai erezijos vieta, kuri vaizduojama ir romano „Rožės vardas“ finale sudegintos bibliotekos istorijoje: Aristotelio knyga apie juoką sudrebina bažnyčios – duotosios Tvarkos – pamatus, todėl privalo žūti cenzūros liepsnose.
Dėl demokratiškos ir ereziškos prigimties biblioteka nuolat kaktomuša susiduria su sistemos Tvarka, siekiančia išsaugoti įprastą pasaulėvokos modelį ir galios santykius. Sistemos Tvarka „atrenka“ aprobavimo kriterijus atitinkančius tekstus ir jiems leidžia cirkuliuoti kontroliuojamo pažinimo erdvėje.
Kriterijams nepasiduodantys tekstai (idėjos, disidentiniai judėjimai, religinė opozicija) ištrinami iš pažinimo lauko knygų laužais, draudžiamų leidinių indeksais, įslaptintais archyvais ar paprasčiausiai užmirštant. Niekas nežino, kiek senovės autorių tekstų nepasiekė mūsų, kiek meno kūrinių pranyko režimų mėsmalėje.
Galbūt todėl U. Eco, namuose sukaupęs įspūdingą biblioteką – per 35 tūkst. tomų įvairiomis kalbomis, kaip kolekcininkas pirmiausia domėjosi tomis knygomis, kurios pasakoja kitus Tiesos (sąvokos, su kuria italų rašytojas aršiai grūmėsi semiotiniais tekstais) variantus.
Melo, klaidos ar klastotės tema nuo seno kurstė semiotiko smalsumą ir sudarė jo pirmųjų retų antikvarinių leidinių kolekciją. Knygoje „Umberto Eco. Tra Ordine e Avventura“ („Umberto Eco. Tarp tvarkos ir nuotykio“, 2017) buvęs mokinys ir kolega Claudio Paolucci pasakoja, kad rašytojas kolekcionavo tik tas knygas, kurios skelbė „melą“ arba vėliau paneigtas ar klaidingomis paskelbtas teorijas.
Todėl į kolekciją pateko Ptolemėjas ir Athanasius Kircheris, bet ne Mikołajus Kopernikas ir Jeanas-François Champollionas.
Tai savotiška medievalisto, ilgai tyrinėjusio Tomo Akviniečio ir viduramžių filosofinės minties kontroversijas, maištavimo forma: patikrinti ir iš naujo įprasminti įsigalėjusios Tvarkos atmestus alternatyvius pasaulio variantus, religinę ar filosofinę mintį, kurios likimas cenzūruotoje („tvarkingoje“) pažinimo bibliotekoje buvo užmarštis.
Vis dėlto knyga U. Eco pirmiausia buvo darbo įrankis. Kaip matyti išpopuliarėjusiame vaizdo įraše1, įžengus pro laukujes duris ir einant link jo darbinio stalo, reikėjo įveikti ilgą koridorių beveik per visą butą, kurio dešinėje pusėje stovėjo pilnutėlės knygų lentynos.
Rašytojas mėgo geraširdiškai pašiepti svečius (tai aprašė ir „Antrame mažajame dienoraštyje“, 1992), užduodančius tą patį klausimą: „Nejau jūs tikrai visas jas perskaitėte?“
U. Eco taip aprašo sukrėstąjį lankytoją: „Iš pradžių mąsčiau, kad šis klausimas byloja apie menką asmens pažintį su knygomis, kad galbūt lankytojas pratęs prie lentynų su vos penkiais detektyvais ir vaikų enciklopedija.
Tačiau patirtis išmokė, kad šiuos žodžius ištaria net tie, kurių niekada neįtartum. Būtų galima teigti: kalbame apie žmones, kuriems lentyna – tai perskaitytų knygų sandėlis ir kurie nesuvokia bibliotekos kaip darbo įrankio, bet to negana.
Manau, knygų gausos akivaizdoje bet kurį žmogų apima pažinimo nerimas, lemtingai pastūmėjantis link klausimo, išreiškiančio jo kančią ir graužatį. (...)
Anksčiau mėgau atsakyti į tokį klausimą atsainokai: „Neperskaičiau nė vienos, antraip kam čia jas laikyčiau?“ Bet tai pavojingas atsakymas, išprovokuojantis numatomą reakciją: „O kur tada dedate perskaitytas knygas?“ Geriausias yra standartinis Roberto Leydi atsakymas: „Perskaičiau gerokai daugiau, mano mielas, gerokai daugiau.“
Tai sustingdydavo lankytoją ir sukeldavo apstulbusio garbintojo būseną. Man toks atsakymas rodosi beširdiškas. Dabar esu linkęs atsakyti: „Ne, čia knygos, kurias privalau perskaityti per artimiausią mėnesį, kitas laikau universitete.“ Viena vertus, tai puikus ergonomiškas sprendimas, kita vertus, paragina lankytoją pagreitinti atsisveikinimo momentą.“
Paties U. Eco biblioteka šiandien tapo mūšio lauku tarp dviejų Italijos miestų: Milano, kuriame rašytojas nugyveno didžiąją gyvenimo dalį ir ilgus metus bendradarbiavo su Bompiani’o leidykla, ir Bolonijos, kurioje dėstytojavo ir įkūrė semiotikos centrą DAMS2. Iš tiesų rašytojo biblioteką sudaro keletas dalių: senoji, šiuolaikinė ir archyvas.
Senąją dalį U. Eco vadino „Bibliotheca semiologica curiosa, lunatica, magica et pneumatica“, tarp retenybių paminėtini tokie antikvariniai lobiai kaip „Peregrinatio in Terram Sanctam“, „Malleus Maleficarum“ (inkvizitorių ir raganų medžiotojų vadovas), 1470 m. Romoje išleistas Šv. Augustino „De Civitate“; 1499 m. leidėjo A. Manuzio išspausdinta „Hypnerotomachia Poliphili“, pasak U. Eco, visų laikų gražiausia spausdintinė knyga.
Šiuos leidinius rašytojas nekart citavo ar aptarė straipsniuose ir grožiniuose kūriniuose.
Į konfliktą, gresiantį tapti teismo byla, įsitraukė U. Eco palikuonys, Bolonijos universitetas, valstybinė Braidense biblioteka (trečioji pagal dydį Italijoje) ir Centrinis valstybės archyvas prie kultūros ministerijos, kuri norėtų išsaugoti biblioteką vientisą tose pačiose archyvo patalpose.
Ministerija U. Eco šeimai siūlo 2 mln. eurų – tiek įkainota daugiau nei tūkstančio retų senovinių leidinių kolekcija.
Šeimai atmetus pasiūlymą ir toliau derantis su Bolonijos universitetu, kuriam norima perleisti dalį U. Eco kolekcijos, ministerija grasina instituciniu įsikišimu, nes U. Eco biblioteką laiko „ypatingos istorinės vertės“ nedalomu visuomeniniu paveldu, kuris privalo būti prieinamas ne tik universiteto bendruomenei, bet ir paprastam skaitytojui.
Ministerija teigia atsižvelgianti į rašytojo asmenybę ir tai, kad jo kūrybinė bei mokslinė veikla neatsiejamos.
U. Eco medievistikos ir semiotikos studijos, postmodernieji romanai ir kultūrologinės apybraižos paremti tais pačiais tekstais, sugyvenančiais ir susisiejančiais įvairiais lygiais. Galima sakyti, struktūralistinis metodas taikomas semiotiko bibliotekai.
Ministerija, taikydama iš esmės viešosios bibliotekos modelį, siekia U. Eco palikimą (privačią biblioteką) paversti visuotiniu valstybės globojamu turtu, ir tai veikiausiai nebūtų papiktinę autoriaus, laisvos ir demokratiškos, visiems prieinamos pažinimo erdvės šalininko.
„Knygoms gerai, kai jas skaito. Knyga sudaryta iš ženklų, kalbančių apie kitus ženklus, kurie savo ruožtu kalba apie daiktus. Jei nėra ją skaitančios akies, knyga slepia ženklus, nesukuriančius sąvokų, taigi yra nebyli“ („Rožės vardas“, 2001, p. 410).
Atrodytų, italų institucijos pagaliau ima suvokti milžinišką bibliotekos vertę ir stengiasi išvengti praeities klaidų: dėl institucinio abejingumo ar aplaidumo po šalį išsibarstė privačios Piero Paolo Pasolini’o, Italo Calvino ir Dario Fo bibliotekos, galėjusios daug papasakoti apie autorių kūrybinę aplinką.
Deja, iš tiesų judama priešinga kryptimi: sistemiškai mažinant viešojo sektoriaus išlaidas, taip pat retinamas viešųjų bibliotekų ir jų personalo skaičius (bibliotekininkystė Italijoje jau senokai virto prekarišku darbu).
Tas pats procesas įsibėgėjęs daugelyje Vakarų šalių, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, modernios viešosios bibliotekos tėvynėje, kur breksito išvakarėse viešieji bibliotekų fondai naikinami be pasigailėjimo. Vien pastaraisiais metais duris užvėrė per 100 bibliotekų.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas imasi dar radikalesnių priemonių: naikinami ne tik fondai, būtini viešosioms bibliotekoms gyvuoti, bet ir valstybinės agentūros, atsakingos už įvairius meno ir kultūros projektus, pvz., ENA (National Endowment for the Arts – Nacionalis menų fondas) ir NEH (National Endowment for the Humanities – Nacionalinis humanitarinių mokslų fondas), paraleliai stiprinant privačias mokslo įstaigas. Nepraleidžiantys progos pabrėžti pseudopatriotinių ir krikščioniškų vertybių prezidentas ir jo administracija yra atvirai priešiški nemokamam, visiems prieinamam švietimui ir aklai seka Chorchės Burgiškio, prasto bibliotekininko iš „Rožės vardo“, galiausiai užnuodijusio slepiamos knygos puslapius, pėdomis.
1 video.repubblica.it/dossier/addio-umberto-eco/in-un-labirinto-di-libri-con-umberto-eco-nella-sua-biblioteca/229622
2 It. „Discipline della Arti, della Musica e dello Spettacolo“ – 1971 m. Bolonijos universitete pradėtas dėstyti Meno, muzikos ir teatro kursas, prie kurio sudarymo drauge su kitais žinomais mokslininkais prisidėjo ir U. Eco. Vėliau DAMS idėją perėmė daugelis kitų Italijos universitetų.
