Jaunystė – tarp draugų menininkų
Kai Martyno Mažvydo bibliotekoje prof. V. Landsbergio 86-am gimtadieniui buvo surengta jam sukurtų ekslibrisų paroda. Ją peržvelgus buvo galima matyti įspūdingą žmonių, su kuriais prof. V. Landsbergis susirašinėdavo, sąrašą, kuriame – profesoriaus klasės draugas, „Fluxus“ judėjimo pradininkas Jurgis Mačiūnas, visame pasaulyje žinomas lietuvių kilmės žydų skulptorius Žakas Lipšicas, dailininkai Petras Repšys, Kazimieras Jonynas, Vytautas Valius, Vincas Kiserauskas ir daugelis kitų.
„Buvo tas draugų ratas. Kai kada šiek tiek platesnis, ir iš tolimesnių draugų, bet svarbiausias buvo tas realių draugų: maždaug to paties amžiaus, jaunų dailininkų, muzikų, literatų, su kuriais susirinkdavome, draugaudavome, dalindavomės idėjomis ir, žinoma, idėjomis apie kūrybą“, – pasakojo prof. V. Landsbergis.
1960-1965 metai buvo laikotarpis, kai prof. V. Landsbergis su bendraminčiais dažnai rinkdavosi vadinamame amerikonų name, esančiame priešais šv. Jokūbo bažnyčią. Į šį namą gyventi buvo kviečiami iš Amerikos grįžę emigrantai.
„Jiems buvo pasakyta: jūs kovojote už tarybų valdžią, prie Smetonos jums nepatiko, o dabar galite grįžti į laisvą tarybinę Lietuvą. Bet, aišku, jie nebūtų grįžę į gatvę ar į kokias palėpes, kur daugelis žmonių gyveno. Jiems buvo pastatytas namas su butais, o jo viršuje buvo didžiulės pastogės: nežinau, galbūt kas nors projektavo kokias skalbinių džiovyklas, bet kažkam iš tuometinės valdžios kilo gera idėja tas pastoges atiduoti dailininkams: tegu jie ten ką nori, tą daro. Tad ir įsikūrė – buvo toks kaip lotynų kvartalas Vilniuje. Dabar į tai pretenduoja Užupis, o tada Užupis buvo griuvėsiai, o ten buvo palėpės, ir mes ten rinkdavomės“, – prisiminimais dalinosi prof. V. Landsbergis.
Pats prof. V. Landsbergis su žmona Gražina į tokius susitikimus atsinešdavo muzikos plokštelių, kurių kiti neturėjo. „Nebuvo tai kažkoks labai avangardas, bet čia nežinomi, o Vakaruose jau garsūs kūriniai, kurių aš pasiklausiau ir atsivežiau iš „Varšuvos rudens“ festivalio 1963 metais“, – pasakojo jis.
Ekslibrisai – būdas Lietuvos meną parodyti pasauliui
Ekslibrisai kaip meno forma sovietmečiu turėjo svarbų privalumą – jie galėjo lengviau prasiskinti kelią į pasaulį. „Juos galėjai kad ir kišenėje išsivežti į užsienį, į Lenkiją, ir ten atiduoti kam nors, kam pasakė mūsų draugai. Tada jie deda tuos ekslibrisus į parodas arba siunčia į dar tolimesnį užsienį, Čekoslovakiją – tokiu būdu kažkur atsiranda naujausias lietuviškas menas, kurio pasaulis kitaip visiškai nematytų. Juk pas mus – socialistinis realizmas, sovietiniai menininkai, o čia visai kitokie. Bet štai ateina žinios, kad tokie kitokie, nevaldiški, nelabai priimami į parodas dailininkai, kažkur pasaulyje ekslibrisų parodose gauna premijas už meniškumą, modernumą“, – pasakojo prof. V. Landsbergis.
Į Lietuvą atvažiavusius draugus, gimines ar pažįstamus iš užsienio prof. V. Landsbergis taip pat vesdavosi pas Lietuvos dailininkus.
„Būdavo, jei atvyksta vakariečiai, kurie domisi, jiems pasiūlai nueiti pas dailininkus – tada jie mielai nusiperka jų darbų, o dailininkai turi iš ko nusipirkti kepalėlį duonos, kai gali parduoti privačiai – ne valdžiai ir ne ministerijai. Vakariečiai suprasdavo, kad žmonėms čia reikia gyventi“, – kalbėjo prof. V. Landsbergis.
Profesorius neslėpė, kad pats dailininkų darbus tuomet pirkdavo retai – dažniausiai juos tiesiog gaudavo dovanų. Tačiau kartais padarydavo išimtį, matydamas, kad kuris nors jaunas dailininkas patekęs į itin sunkią padėtį.
„.Petras Repšys atvesdavo kokį studentėlį ir sakydavo, kad čia labai geras jaunas dailininkas, bet jis neturi ką valgyti – nupirk jo paveikslą. Aš krapštau pakaušį, randu kažkiek rublių – tas žmogus pavalgo. Nors man tie rubliai irgi būtų pravertę, mano šeimai ir vaikams, bet toks kažkoks atskiras meno gyvenimas plėtojosi ir egzistavo“, – sakė prof. V. Landsbergis.
„Fluxus“ iš pradžių pats nesuprato
Prof. V. Landsbergio kolekcijoje – daug laiškų, kuriuose jis susirašinėja su „Fluxus“ sumanytoju J. Mačiūnu. Šis bendravimas laiškais prasidėjo po to, kai prof. V. Landsbergis kreipėsi į „Fluxus“ atstovą, jų vadybininku dirbantį Almą Šalčių. Tuomet prof. V. Landsbergis beveik nieko nežinojo, kas tas „Fluxus“, tačiau A. Šalčiui atrodė įdomi idėja Amerikai pristatyti M. K. Čiurlionį. O patys „fluxininkai“ norėjo atvykti į Lietuvą ir prašė prof. V. Landsbergio pagalbos organizuojant renginį.
„Kai J. Mačiūnas man parašė, o po to atsiuntė įrašus, aš jam parašiau tokį labai provincialų ir naivų abejojimą, kad, Jurgi, čia niekas nesupras to, kad jūs ten scenoje laužote fortepijoną, su grąžtu, plaktuku, replėmis, lupate stygas. Jis skamba, o tas įrašas toks šiurpus – drama vyksta“, – prisiminė prof. V. Landsbergis, pats J. Mačiūnui siūlęs užuot laužius instrumentą jį padovanoti kokiai nors provincijos mokyklai, kad vaikai galėtų mokytis juo skambinti.
„Jis man parašė, kad mes imame tokį, kuris jau niekam netinka, kurį reikia išmesti, bet tai padaryti yra brangiau nei jį suardyti scenoje ir gabalais kur nors išvežti su karučiais. Taigi vyksta toks darbas, kuris yra ir spektaklis, ir garsinis, muzikinis teatras, o dar kai paimi kokį modernistinį aspektą, kad tai yra kažkokia kultūros kryžkelė, kai senosios kultūros simbolis fortepijonas eina lauk, bet jis eina lauk su muzika. Tada man į galvą atėjo palyginimas, kad jei senam aktoriui, kuriam atėjo laikas mirti, leistume pasirinkti, ar numirti kur nors prieglaudoje, lovoje, paralyžiuotam, ar mirti scenoje – jis pasirinktų mirti scenoje“, – kalbėjo prof. V. Landsbergis.
Vėliau jam ne kartą teko stebėti žmonių reakcijas į tokius provokuojančius reiškinius kaip „Fluxus“. „Teko panašių dalykų matyti „Varšuvos rudenyje“ 1963 metais, kai tokio tipo kūrėjai scenoje konstravo instrumentą – montavo iš visokių pagalių, lentų, vamzdžių, geležinių štangų, žiūrėjo, kaip skamba, ir darė muziką kartu su instrumentu. Tada matome, kaip garbingi tarybiniai kompozitoriai, šiek tiek vyresnio amžiaus, tarp kurių aš buvau oficialioje delegacijoje įsibrovęs, pasipiktina, atsistoja, demonstratyviai išeina, visi į juos žiūri, o jie nesupranta, kad jie irgi spektaklio dalis, tas jų pasipiktinimas irgi įprojektuotas“, – juokėsi profesorius.
Jungtimi tapdavo M. K. Čiurlionis
M.K. Čiurlionis buvo ne tik draugystės su „Fluxus“ pradžios priežastimi. Prof. V. Landsbergis dažnai rašydavo žymiems užsienio menininkams, siųsdavo M. K. Čiurlionio kūrinių natas ar tapybos darbų reprodukcijas, siūlydamas iš arčiau susipažinti su savo mylimu menininku.
Taip prasidėjo ir susirašinėjimas su Ž. Lipšicu, skulptoriumi, kuris sukosi tokių menininkų kaip Pablo Picasso rate. „Kai nueidavau į Metropoliteną ar kitus muziejus, man buvo labai malonu matyti, kad Ž. Lipšico darbai pristatomi kaip lietuvių kilmės menininko. Žinojau, kad jis buvo iš Druskininkų, parašiau jam, jis, pasirodo, žinojo M. K. Čiurlionį, į kurį dar būdamas vaikinukas žiūrėjo tik iš tolo“, – pasakojo prof. V. Landsbergis.
Po to prof. V. Landsbergis su Ž. Lipšicu apsikeitė dar keliais laiškais, buvo nusiuntęs jam tėvų kapų, esančių Druskininkuose, nuotraukas, bet šis susirašinėjimas ilgai netruko, nes skulptorius netrukus mirė.
Stengiasi sutvarkyti archyvą
Prof. V. Landsbergis pasakojo, kad ši ekslibrisų paroda gimė jam su žmona bandant sutvarkyti per gyvenimą sukauptą archyvą. „Darai tvarką ir, žinoma, galvoji ne taip, kad reikia kur nors išmesti, bet kur reikia padėti. Sugalvojome, kad knygas reikia atiduoti į biblioteką: mes išeisime, kas tuo užsiims? Geriau kol pats dar gali padaryti tvarką, atranką. Tačiau su archyvu yra tragedija – nėra kada jį dėlioti. Nors aš atidavinėju, bet kas iš to – tu atidavinėji, o per tą laiką priauga tiek pat naujo archyvo“, – sakė jis.
Pats prof. V. Landsbergis skaičiuoja per gyvenimą išleidęs apie pusantro šimto knygų. „Buvo išleista brošiūrėlė „100 knygų“, nors iš tiesų buvo daugiau. Po to buvo 137, dar daugiau yra pakeliui, kai kurios – gamyboje, dar galvoje yra sumanymų, jei Dievulis duos dar šiek tiek laiko“, – šypsojosi prof. V. Landsbergis.
