„Naujo, modernios architektūros, kultūrai skirto pastato Vilniaus mieste laukėme kelis dešimtmečius. Todėl šis atidarymas tapo švente, prie kurios negalėjome neprisidėti. Įkvepianti atmosfera, žmonių entuziazmas, žingeidumas, pulsuojanti energija, parodos, viešos erdvės, galimybė diskusijoms, kinui... Įgijome iš ties svarbų kultūros centrą!", - įspūdžiais dalijosi VCO meno vadovė Dalia Ibelhauptaitė, kartu su „Atgijusių paveikslų" kūrybine komanda sutikusi papasakoti, kaip gimė MO atidarymui kurtų projektų idėjos.
Dalia Ibelhauptaitė: Vilniuje visad trūko patalpų menui. Dar 2010 m., ieškant netradicinių erdvių, man kilo išprotėjusi mintis, atlikti eksperimentinį, žymiausias operos arijas ir duetus su elektronine muzika apjungiantį projektą – „Elektroninės muzikos fantaziją XYZ" - buvusiame „Lietuvos" kino teatre. Tik bepročiai pirma sugalvoja idėją, o po to aiškinasi aplinkybes... Kai po ilgų ieškojimų įėjome į „Lietuvos" vidų, mus pasitiko apokaliptinis ir šokiruojantis vaizdas. Teko išvežti 22 tonas statybinių šiukšlių, kviestis alpinistus, kurie valė lubas nuo krentančių liekanų, gauti milijoną leidimų, susidraugauti su gaisrininkais... Bet!!! Neįmanomų dalykų nėra.
Tada prieš koncertą žiūrovai turėjo išklausyti evakuacines informacijos pranešimą, lyg lėktuve ir... koncertas įvyko. Ši savaitė Vilniuje yra dar vienas įrodymas, kad tik didelio žmonių tikėjimo ir pastangų dėka gali įvykti stebuklai. „Lietuvos" kino teatro vietoje iškilo fantastiškas pastatas - MO muziejus. Ir mes labai didžiuojamės, kad būtent čia, apsupti naujos architektūros ir pagrindinės meno kolekcijos, po aštuonerių metų, atidarymo dieną galėjome atlikti šioje vietoje užgimusios idėjos rezultatą, - ištraukas iš elektroninės operos „e-Carmen". Tai tapo puikia atmosferine repeticija prieš vienintelį lapkričio 8 d. „e-Carmen" spektaklį koncertų salėje Compensa.
Eilę metų puoselėjau norą bendradarbiauti su įvairiausių vizualiųjų meno sričių menininkais, apjungiant jų kūrybą, patirtis ir mintis su operos žanru. Norėjosi rasti kitokių, skirtingų požiūrių ir išnaudoti naują kūrybinę energiją. Ir štai, praėjusiais metais pirmam bendram projektui prikalbinome ryškiausią jaunosios kartos tapytoją Andrių Zakarauską. Puiki patirtis įkvėpė naujiems ieškojimams, o sparčiai kylančios įspūdingojo MO sienos tiesiog viliojo galimybe atrasti erdvę tokioms kolaboracijoms. Man pačiai labai imponuoja tokie muziejai, kaip Tate Modern Londone, MOMA ar Metropoliteno Niujorke, įgyvendinantys labai plataus spektro projektus, kuomet kelionė į muziejų yra skirta ne tik parodos lankymui, bet ir buvimui kūrybos, eksperimentų ar tiesiog prasmingo bendravimo ir diskusijų centre.
Kartais susapnuotos idėjos realybėje tampa dešimtį kartų geresniu rezultatu, savo svajonėmis pasidalinus su būriu talentingų draugų. Taip įvyko su projektu „Atgiję paveikslai". Ar prisimenate jausmą, kuomet pirmą kartą vaikystėje ilgai žiūrėjote į paveikslą ir jis ėmė judėti akyse? Mano mama visad sakydavo, jog ilgai žiūrint paveikslas ims su tavimi kalbėti ir papasakos savo istoriją. Kai aš žiūriu į A. Zakarausko paveikslus, jie juda ir pasakoja pačias netikėčiausias istorijas. Jie - dinamiški, muzikalūs, turintys savitą ritmiką, skirtingas perspektyvas ir svarbiausia... tokie detalūs, kad net tikrai žinodamas darbą, staiga imi ir atrandi dar nematytą detalę! Man labai norėjosi „išjudinti" jo tapybą, kad ji atgytų tam emociniam dialogui su žiūrovu. Na, o koks dialogas be muzikos? Tad reikėjo rasti būdą, kaip harmoningai apjungti judantį vaizdą su muzika.
Taip „Atgaivinti" A. Zakarausko paveikslus savo profesionalumu ir magiška fantazija sutiko intensyviai teatre dirbantis vaizdo menininkas Rimas Sakalauskas. Jis pasirodymo metu net ant trijų MO 1 aukšto fojė didžiųjų sienų projekcijos būdu gyvai improvizavo, aktyviai „judindamas" net keturis muziejaus kolekcijoje esančius Andriaus darbus: „Tinklas", „Wallscape", „Išvirkščioji ir geroji pusė" ir jau legendiniu tapusį „Apskriti potėpiai". Na, o projekto garsinį pasaulį kūrė jaunasis VCO maestro Ričardas Šumila, gyvai grojusio styginio kvarteto ir vokalo pagalba supriešinęs Ph. Glasso ir barokinę muzikas.
Rimas Sakalauskas: Mano darbo principas toks, kad nuolat dirbu vienas, užsidaręs, todėl kai išeinu lauk, mane visuomet aplanko jausmas, kad aplink labai daug žmonių. Ypatingai šį kartą, čia, atidaryme, kur atrodo, kad net visa gatvė pasikeitė – tapo linksma. <...>
Gana panašų iš pradžių ir įsivaizdavau šio projekto rezultatą. Tapyba vis viena yra gana abstrakti ir tu ganėtinai prisiriši prie konkretaus darbo, nes kitaip taptų visiškai nebeaišku, kas yra tas originalas, pagal kurį tu kūrei. Jis turi būti atpažįstamas, - kitaip bus visiškai nebesvarbu, ant kokio piešinio tu kūrei. Tad taip ir įsivaizdavau darbą, - lyg pasivaikščiojimą po paveikslą, o gavosi pasivaikščiojimas po keturis.
Viskas prasidėjo nuo visiškai kito projekto, kur man reikėjo video medžiagą paversti animacija. Galvojau, ką daryti, juk reikia, pavyzdžiui, nupiešti šešis šimtus, ar tūkstantį kadrų, - tai labai daug. Ką daryti? Kaip vieną iš būdų, atradau dirbtinio intelekto programėlę, kuri lieja akvareles, tapo paveikslus Van Gogo stiliumi, - į ją tereikia įkelti nuotrauką ar vaizdo medžiagą... Po tokių eksperimentų, pradėjęs kurti ši projektą, supratau, kad pasilieku tapybą kaip pagrindą, o ant viršaus leisiu tuos tapybos filtrus, per juos žvelgsiu į kūrinius. Tai tapo lyg naujo įrankio bandymu.
Iš tiesų, procesas buvo gana ilgas, bet dėl techninių dalykų. Vis bandžiau atrasti tą animaciją, tinkamą stilių tapytojui, kas galėtų atkartoti Zakarauską. Buvo daug testų, nors viskas atrodo gana nesudėtingai, bet reikia skaičiuoti, ilgai eksperimentuoti, kas gražu, kas ne, - tai užtrunka. Ir visuomet būna, kad viską padarai paskutinę sekundę, nes iki tol nuolat vyksta kova, kadangi kiekvienam projektui turi atiduoti labai daug, padaryti iki galo, - kitaip neverta, o ir žiūrovai viską mato, pastebi, jei neįdėjai pakankamai laiko. O čia dar tokiame kontekste, - pavyzdžiui antrame aukšte įsikūrė broliai Gataveckai, kurie iš viso metus laiko paišo... Ir tas įdirbis matosi, o žmonėms tai patinka ir yra įdomu. Žinoma, aš tik sėdžiu prie savo pulto, todėl man sunku nupasakoti ir pajausti gyvas žmonių reakcijas. Bet jei sako, kad gerai, reiškia gerai. Kaip autorius juk turi kitokį santykį su savo medžiaga, kitaip į ją reaguoji.
Andrius Zakarauskas: Didžiausias ir stipriausias potyris mane ištiko dar repeticijose. Man visiškai pakirto kojas ir buvo momentų, kuomet vos neverkiau. Tai buvo tiek stipru. Neįtikėtina, ką gali padaryti talentingų žmonių kompanija dėl kažkokio paveikslo, - kaip galima viską interpretuoti, nueiti dar toliau... Žinoma, jog Rimo vizualizacijos, kūrinys perdaro paveikslą, nueina už jo, o mano vaizdas tampa atspirties tašku ir išskaido visus elementus. Viską dar labiau sustiprina Ričardo parinkta muzika, ypatingai smagu, jog jis paėmė mano vieną mėgstamiausių kompozitorių – Philip Glass, kuris visuomet mane įtakojo savo ritmika ir estetika. Hendelis, barokas man taip pat visad patiko, o dar kai uždainavo tas vaikinas, Vaidas, tikrai buvo galima ašarą išspausti. Tikrai.
Vieną pasirodymą stebėjau nuo laiptų ir vieną iš apačios – pirmo aukšto. Man asmeniškai stipresnis įspūdis kilo tuomet, kai stovėjau centre, priešais muzikantus: tos projekcijos, esančios virš tavęs, pojūčius veikia dar stipriau. Tai – labai stiprus poveikis, galintis tapti net viso atidarymo vinimi, čia paveikiama viskas: ir matymas, ir klausa, - nebent uoslės trūksta, nors tarp susirinkusiųjų galima įkvėpti, tarkime jaudulio prakaito kvapo...
Tiesiog visiškai nesitikėjau, jog poveikis bus toks stiprus! Likau labai patenkintas. Norėčiau, kad šis projektas tęstųsi ir toliau bei įgytų dar kažkokių formų. Galbūt viską stiprinti iki ilgesnio pasirodymo, pajungiant dar didesnę komandą... Tikiuosi, kad viskas dar gali išvirsti į kažką įdomaus ateityje. Tikrai labai džiaugiuosi rezultatu.
Ričardas Šumila: Tai buvo nauja ir labai įdomi patirtis. Nežinant, koks bus galutinis vizualus rezultatas, reikėjo, nujaučiant kitų menininkų intencijas, norus, viziją, parinkti šiam performansui muziką. Na, o galutinis rezultatas tapo nerealia staigmena, nes Andriaus paveikslai, Rimo projekcijų fantazijos ir muzika suderėjo tiesiog idealiai, tarsi tai būtų buvę skirta vienas kitam.
Bendras rezultatas jaudino tiek žiūrovus, tiek atlikėjus, tiek ir mane patį. Jis visus panardino į meditacinę būseną, leido įsiklausyti ir leisti vaizdiniams nešti kiekvieną į jo fantazijos pasaulį.
Man pačiam tai buvo nekasdieniška, meniška, kūrybinė užduotis, leidusi man pačiam fantazuoti ir kurti. Imdamasis jos, žinojau tik tai, kurie Andriaus paveikslai bus naudojami projekcijoje, tad ir mąsčiau, kokia muzika galėtų juos papildyti. Tuomet tiesiog gimė mintis, jog tai turėtų būti šiuolaikinis minimalistinis kūrinys ir barokinė arija. Diskutuojant su muzikantais, išklausant jų siūlymų, perklausius keletą kūrinių, apsisprendžiau, jog geriausiai tiktų Ph. Glasso kvartetas „The Company". Na, o dėl barokinės arijos buvo aišku iš karto – „Lascia ch'io pianga".
Viską nusiunčiau komandai ir jie pasakė, kad viskas labai tinka. Rimas tada nieko neatrašė, bet kaip supratau vėliau, jis itin daug rėmėsi šia muzika ir prie jos derino projekcijų pakeitimus, dinamiką, tempus.
