Muziejaus samprata kinta

Galima prisiminti, kad Jonas Jablonskis, dar XX a. ieškodamas lietuviško atitikmens žodžiui „muziejus" (kilęs nuo „mūzų buveinė"), siūlė terminą krautuvė, sako Valdovų rūmų direktoriaus pavaduotoja Jolanta Karpavičienė. Anot jos, tradicinė muziejaus sąvoka, neva tai tik vieta, kur sukrauti daiktai, kartais vyrauja ir dabar: „Visgi, pakalbėjus su lankytojais, galima pastebėti, kad samprata keičiasi. Muziejai keičiasi, visai kaip mūsų visų gyvenimas, tapdami aktyvios kultūrinės ir socialinės komunikacijos vieta."

Kaip teigia J. Karpavičienė, šiuolaikiniame pasaulyje gyvenantys žmonės informaciją vartoja kitokiais būdais nei anksčiau, taip pat yra ir su kultūra. „Muziejai, norintys eiti koja kojon su gyvenimu, ieško formų ir būdų kaip komunikuoti apie kultūros paveldą, kuris yra mūsų tapatybės pamatas", – teigia pašnekovė.

J. Karpavičienė LRT RADIJUI sako, kad muziejus turi tapti viena iš kultūrinių erdvių, kur, remiantis paveldu, formuojama asmens tapatybė: „Svarbu ne tik materialus kultūrinis paveldas ir ženklai, bet ir istorinė atmintis, tam tikros žinios ir suvokimas."

Siūlo kalbėti apie ugdomąjį muziejaus poveikį

Rimvydas Laužikas kalba apie muziejų raidą ir tvirtina, kad šių įstaigų pokytis komunikacijos prasme – akivaizdus. „Anksčiau galvota, kad muziejaus tikslas – išsaugoti ir parodyti daiktus. Viskas būdavo sudedama į ekspoziciją ir visi patenkinti. Vėliau idėja pasikeitė – muziejuje siekta perduoti praeities žinias. Dabar matome daugybę pokyčių. Mes kuriame praeities įkvėptus produktus, veikiančius šių dienų kultūroje", – aiškina profesorius.

Tačiau tokie produktai, pasak R. Laužiko, nėra pasakojimas apie praeitį: „Jie tik susiję su praeitimi, bet yra visiškai šiuolaikinės kultūros gaminys. Pavyzdžiui, tokie teatro spektakliai kaip „Barbora Radvilaitė" ar lenkų sukurtas kompiuterinis žaidimas apie 1863 m. sukilimą. Tai šiuolaikiniai produktai šiuolaikinei auditorijai. Kartu tai posūkis nuo faktų ir žinių perdavimo link visuomenės ugdymo."

Anot R. Laužiko, išties reikia kalbėti apie ugdomąjį poveikį – muziejaus eksponatus tarsi žodžius tekste, formuojančius pranešimą. „Tas pranešimas turi daryti vienokį ar kitokį poveikį visuomenei. Žmogus, peržiūrėjęs Genocido aukų muziejaus ekspoziciją, turi išeiti ne su mintimis, kaip baisu buvo, o su nutarimu nebalsuoti už nacius ar komunistus, su noru atpažinti partijas, kurios turi nacizmo ar komunizmo bruožų dabar", – teigia profesorius.

Ekskursijas apie dailę ves skirtingų profesijų atstovai

Eglė Nedzinskaitė pasakoja, kad muziejus vis dažniau tampa priežastimi susitikti ir su jaunimu, suaugusiaisiais ar senjorais kalbėtis aktualiomis temomis: „Į Nacionalinę dailės galeriją atvyksta, pavyzdžiui, seneliai iš globos namų, sergantys Alzheimeriu ar demencija. Mes su jais kalbamės, o meno kūrinys tampa tik priežastimi tam dialogui. Kūriniai senjorams gali sukelti prisiminimus ir pan."

Pasak E. Nedzinskaitės, kiekvienos profesijos žmogus, atėjęs į muziejų, gali ką nors atrasti. „Visi turi galimybę pamatyti įdomių dalykų. Beje, rengiamės pradėti ekskursijų ciklą po nuolatinę XX a. Lietuvos dailės ekspoziciją. Tas ekskursijas ves įvairių profesijų atstovai – karininkas, žurnalistas, kraštovaizdžio architektė ir kiti", – pasakoja edukacinių programų kuratorė.

E. Nedzinskaitė teigia sutinkanti, kad šiuolaikiniai muziejai yra skirtingų žmonių susitikimo vieta: „Lankytojai ateina pasižiūrėti į parodą, apsilankyti renginyje, bet jie mato ne tik meno kūrinius, o ir kitus lankytojus. Tai tampa susitikimu kitokioje aplinkoje, kas anksčiau nepatirta."