Dovanoja nesupratimo galimybę

Vien tai, kad keliamas toks provokuojantis klausimas, kaip suprasti šiuolaikinį meną, pasak diskusijos moderatoriaus filosofo, rašyto Kristupo Saboliaus, jau rodo, kad šis klausimas yra kiek neaiškus, miglotas, iki galo nesuprantamas. Ir nors jį jam dažnai kelia studentai, jis pats neturi galutinio, vienintelio teisingo atsakymo – nes jo čia ir negali būti.

„Supratimas nėra tai, kas iš anksto duota, nėra kažkokia schema, kurią galėtume pasiimti naudoti: prie paties supratimo turime prieiti ir meno kūriniai siūlo tam tikras prieigas“, – kalbėjo K. Sabolius.

Šiuolaikinio meno centro kuratorės Virginijos Januškevičiūtės nuomone, suprasti meną apskritai yra du tarpusavyje nederantys žodžiai. „Žodis menas tarsi suponuoja, kad visi menininkai dirba prie kokio nors bendro projekto. Tam tikrame mastelyje, itin plačioje perspektyvoje, tai tikriausiai net yra tiesa, ir vis tik visi darome skirtingus dalykus“, – pastebėjo ji.

Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis atkreipė dėmesį, kad tokių diskusijų, kuriose kalbama kaip suprasti šiuolaikinį meną, nuolat vyksta visame pasaulyje, o tai parodo, kad žmonės ieško būdų ištrūkti iš savo kasdienybės ir kitaip pažvelgti į pasaulį.

„Jei mes čia susirenkame, vienaip ar kitaip ištrūkstame iš to suprantamo pasaulio ir tikimės bent nedidelės paslapties šitame gyvenime, bent nedidelio užsimiršimo, nušvitimo, kurie yra anapus supratimo, ir gal čia yra ta tiek klasikinio, tiek šiuolaikinio, tiek modernaus meno viltis, paguoda ir buvimo prasmė, kad jis mums suteikia šitą nesupratimo, iškritimo iš supratimo erdvės galimybę“, – svarstė jis.

Be to, tęsė V. Kinčinaitis, kiekvienas bando suprasti meną pagal savo poreikius: vienaip jį supranta moksleiviai, kitaip – studentai, planuojantys studijuoti meną, dar kitaip – jau dirbantys ar savo karjeros pabaigą pasiekę menininkai ir tt.

„Visiems menas funkcionuoja skirtingai, kitokiuose režimuose, tad turbūt tarpusavio diskusijose rastume ir kitokių atsakymų. Juk menas turi daugybę funkcijų: jis turi galią ne tik jungti, bet ir skaidyti. Yra daugybė žaidėjų, kurie dažnai juda paralelinėse visatose“, – kalbėjo V. Kinčinaitis.

Raktas – konteksto išmanymas

Visgi, jei norite bent šiek tiek giliau pažvelgti į šiuolaikinį meną, vieno kūrinio ar parodos išnagrinėti nepakaks – tam reikia kuo daugiau pažinti meno kūrinio atsiradimo kontekstą.

„Paslaptis yra visai arti tavęs, žinai, kad nesuprasi, bet pradedi ieškoti kažko, kompaniono, kuo galėsi papildyti minčių arsenalą ir galbūt remtis vėliau. O čia be atminties – nė žingsnio. Net vienkartiniai performansai yra suprantami per mūsų atmintį: svarbu, ką su jais veikiame toliau, kokia atrama jie tampa, ir gal net tampa visai kitais dalykais, kurių negalėjome tikėtis“, – kalbėjo V. Januškevičiūtė.

Pasak V. Kinčinaičio, istorinis kontekstas kartu kuria ir turinį, ir mūsų supratimą: tik jį reikia dar išgyventi, išlaukti – gal ateityje bus aiškiau? „Ką daryti su tuo šiuolaikiniu menu, kur galėtų būti instrukcijos ir navigacija? Tos įvairovės neišvengsime, jos gali būti ir įdėjus pastangų ją galima suprasti, jei mes nenorime to atsakymo gauti labai greitai ir patogiai. Jei matytume kiekvieną šiuolaikinio meno istorijos etapą, žinotume, apgalvotume, įsisąmonintume jų raidą, tada kiekvienas šiuolaikinio meno gestas būtų aiškesnis – nuo pirmo performanso iki paskutinio. Tada matytume, kaip jie kito, atsektume tam tikrą logiką, galėtume net nuspėti perspektyvas dešimčiai metų į priekį“, – kalbėjo jis.

K. Sabolius prisiminė žinomo meno kuratoriaus Nicolas Bourriaud naudotą paralelę, kad šiuolaikinis menas gali būti toks kvailas ir nesuprantamas kaip teniso žaidimas, jei žmogus jį stebi nieko nežinodamas pirmą kartą. „Ką jie čia daro? Mušinėja kamuoliuką. Taip, o kodėl? Nes negalima į tam tikrą plotą pataikyti, reikia tam tikru būdu paduoti. Kodėl tokiu? Dar tada daug pinigų įsijungia, prizai ir taip toliau. Tam, kad visą tą iniciaciją patirtum, ji dabar yra tokia jau kultūriškai įsteigta, reikia atlikti labai daug žingsnių – tą mes suprantame. Todėl, kad šis žaidimas, yra įtvirtintas, turi istoriją, taisykles, mes galime palyginti skirtingus žaidimo stilius ir panašiai“, – kalbėjo jis, pridurdamas, kad su menu yra atvirkščiai – jis yra kaip antisportas, nes ten taisyklės visada išradinėjamos iš naujo.

„Meno istoriškumas taip pat yra labai svarbus momentas: negali šiandien ateiti ir rimtu veidu nutapyti juodo kvadrato – tai yra tam tikroje epochoje ir tam tikrame kontekste padarytas dalykas. Visi meno kūriniai tam tikra prasme yra meninio tyrimo išdava, o tas meninis tyrimas reikalauja ir tam tikro žiūrovo nusiteikimo. Bet čia iškyla problema su estetika: dažnai žiūrovas įpratęs, kad jam nereikia nieko galvoti ir nieko tirti. Estetinis mūsų patyrimas pritaikytas prie kitokių registrų“, – kalbėjo K. Sabolius.

Praturtina neteikdamas atsakymų

V. Januškevičiūtė pabrėžė, kad visi meno suprasti neįmanoma – bet suprasti kažkiek, net mažai, yra labai įdomu. O kartais supratimas ateina vėliau, nebūtinai tą akimirką, kai žiūrime į meno kūrinį. „Įvykiai gali įvykti vėliau tavo galvoje, kai kažkas, ką matei, susijungia su kažkuo kitu“, – pastebėjo ji.

V.Kinčinaitis pridūrė, kad nėra malonesnio užsiėmimo nei domėtis menu. „Tas buvimas kartu su menu, pats procesas, galimybių nuojautos išplečia visas mūsų gyvenimiškas galimybes – jis ir neteikdamas atsakymų mus praturtina“, – kalbėjo jis.

K. Saboliaus nuomone, į meno svarbą šiandieniniame pasaulyje reikėtų atsižvelgti ir konstruojant švietimo sistemas. „Hierarchija dalykų, kurių mes mokomės mokykloje, yra labai ydinga ir pasenusi – o juk ta logika siūlo, kas gyvenime svarbu. Mano akimis, reikia suprasti, kad ne vedimas į dailės būrelius yra meno edukacija, bet per meną galime kitaip suvokti chemiją, matematiką, jau nekalbant apie socialinius procesus. Meno suvokimas turėtų būti integruotas į edukacinę sistemą kaip pagrindinis dalykas“, – siūlė jis.

„Tai nėra susiję su kažkokių dalykų pervertinimu, tiesiog meniniame procese yra daug eksperimentavimo, technikų, tai yra tam tikra laisvės kultivavimo forma. Ne meno reikia mokytis, o pro meną reikia mokytis kitų dalykų“, – svarstė K. Sabolius.