Du neseniai išėję tomai laužo šiuos stereotipus. Tai „Lietuvių kalbos ideologija. Norminimo idėjų ir galios istorija“ (2016. Sudarytojai Loreta Vaicekauskienė ir Nerijus Šepetys) ir „Lietuvių kalbos idealai.
Kaip keitėsi geriausios kalbos idėja“ (2018. Sudarytoja Loreta Vaicekauskienė). Knygos taip pradžiugino ir yra tokios svarbios, kad profesinis pareigos jausmas verčia pasidalyti trumpa apžvalga iš diasporos mokslininkės perspektyvos.
Vien margas autorių sąrašas garantuoja intelektualinę intrigą, tarpdalykinę įtampą ir įžvalgų gausą. Straipsnių autoriai – istorikai Eligijus Raila, Nerijus Šepetys, Tomas Vaiseta, filosofė ir semiotikė Nijolė Keršytė, kalbininkai Ramunė Čičirkaitė, Jurgita Girčienė, Meilutė Ramonienė, Giedrius Subačius, Giedrius Tamaševičius, Loreta Vaicekauskienė, komunikacijos tyrimų ekspertė Laima Nevinskaitė ir literatūrologas Paulius Subačius.
Krinta į akis, kaip detaliai apgalvota dvitomio konstrukcija, kaip sąmoningai siekiama tarpdalykinės pusiausvyros.
Nors tyrimo objektas – kalba, šešiems kalbininkams atsvarą sudaro šeši kitų sričių atstovai. Tad iš karto tampa akivaizdi prielaida, jog tyrimo objektas peržengia vienos mokslo srities ribas. Rezultatai akivaizdūs – sodrus tarpdalykinis dialogas, netikėtos paralelės ir šaltinių įvairovė.
Malonu ir tai, kad išlaikoma lyčių pusiausvyra – šešios akademikės bendradarbiauja su šešiais akademikais. Regis, tokia detalė jau turėtų būti savaime suprantama nūdienos akademiniame gyvenime.
Deja, įtampa dėl akademinės nelygybės tarp vyrų ir moterų (pavyzdžiui, intelektualinės raiškos bei finansinių galimybių, nuopelnų pripažinimo ir t. t.) vis dar jaučiama pasauliniu mastu (Gaucher et al. 2011; Winslow & Davis 2016), taigi ir ši detalė liudija, kad sudarytojai ne tik jautrūs socialinėms problemoms, bet ir sprendžia jas.
Pristačiusi autorius, trumpai aptarsiu turinį. Trumpai, nes nesinori atimti skaitymo malonumo, o ir neįmanoma perteikti tarpdalykinio dialogo tirštumo.
Pirmojo tomo objektas – norminimo mechanizmų analizė. Tomas suręstas chronologiškai: aptarus kalbos standartizavimo ištakas, sekama, kaip kalbos standartizavimo praktikos keitėsi bėgant laikui ir kintant normintojų mundurams tos ar kitos ideologijos kontekste. Išryškinti socialiniai lituanistinės kalbotyros ypatumai ne tik bendrame Europos kalbotyros raidos kontekste, bet ir sovietmečiu bei atgautos nepriklausomybės metais, ligi pat dabarties.
Antrojo tomo objektas – pati kalbos ir kalbos idealo idėja. Šis tomas sudėliotas it mozaika, pagal temas, kurios geriausiai atskleidžia prielaidas ir paskatas kalbos idealams siekti.
Apsvarsčius taisyklingos kalbos idėją kaip utopiją, aptariamos viešojo diskurso platformos, kur bandymai įgyvendinti utopinius idealus – akivaizdžiausi. Bent pusė atrinktų tyrimų skirti kalbos vartojimo ypatumams žiniasklaidoje (aptarti įvairūs formatai – televizija, radijas, spauda). Kita pusė tyrimų – apie kalbos socialinę vertę, t. y. apie tai, kaip, kodėl ir kada vartotojai vieną kalbos atmainą brangina, o kitą niekina ar net stigmatizuoja.
Kuo vertingos šios knygos, žvelgiant iš diasporos tyrėjos perspektyvos?
Visų pirma, dvitomis yra svarbus laisvos Lietuvos visuomenei, nes kalbos klausimą pagaliau grąžina į platesnį kultūrinį diskursą.
Kiek save prisimenu – o prisimenu kelis dešimtmečius – Lietuvoje tebėra gaji nuostata, kad apie kalbą gali pasisakyti tik specialistai. O juk kalba yra gyvas organizmas, su kuriuo sąveikauja visi gimtakalbiai, kurį veikia išoriniai reiškiniai, pavyzdžiui, okupacija, politinis klimatas, paauglių ir vienadienių garsenybių žargonas, internautų kūrybingumas ir t. t. (Lippi-Green 2012; Tagliamonte 2012; Woolard, & Schieffelin 1994). Vien tai, kad surinktieji straipsniai verčia permąstyti lietuvių kalbos statusą ir kalbininkų vaidmenį iki, per ir po sovietmečio, savaime yra gaivaus oro gūsis. Cikliškai pasikartojanti vertybių inventorizacija įprasta bet kuriai mokslo šakai, bet senokai taikyta Lietuvos kalbotyrai. Įpratome, kad lituanistai yra tarsi kokie pateptieji vaidilučiai ir vaidilutės, neva saugantys kalbą ir tuo pat metu lietuvių tapatybę.
Interneto portaluose gausu auklėjimo kampelių kalbos klausimais. Vienas ryškesnių – https://www.lzinios.lt/. Čia nuolat viešai nuplaka gimtakalbius it kokius kalbinius nepraustaburnius, skelbia ne tik jų neva klaidas, bet ir pavardes, tarsi senais laikais po svarstymo komjaunimo komitete.
Tie tekstai kandūs, jų autoriai negerbia kalbos vartotojų kaip gimtakalbių, visaverčių kalbos proceso dalyvių. Mane, kalbininkę, stebina du dalykai. Visų pirma, nesuprantu, kodėl nepaisoma etikos normų – kam skelbti žmonių pavardes? Jei iš tiesų rūpi kalba ir maga aptarti „klaidas“, tą juk galima padaryti neminint konkrečių asmenų. Antra, jei gimtakalbiai metų metais vartoja „klaidingą“ konstrukciją, ar nevertėtų pripažinti, kad toji konstrukcija reikalinga ir jau tapo gimtakalbių vartosenos dalimi? Čia stebina ir intelektualinio smalsumo stoka: kodėl nepasidomėti tos ar kitos konstrukcijos variantų diapazonu ir nepatyrinėti, kodėl būtent „klaidingoji“ konstrukcija yra populiari?
Taigi kalbos ideologijai ir idealams skirto dvitomio autoriai suteikia peno diskusijai ir primena, kad tai, ką laikome kalba, yra svarstytinas klausimas; aptaria, kodėl ir kaip ieškome idealų; atskleidžia, kas gauna teisę spręsti, kokia kalba yra priimtina ir kokiu pagrindu. Aštri kalbos norminimo bei idealų kritika tiesiogiai siejasi ir smagiai kertasi su kalbos politikos klausimais, įtvirtinamais Lietuvos seime. Jų sprendimas paveiks ne tik mus visus, bet ilgainiui ir mūsų švietimo sistemą, ir mūsų vaikus. Sutinkate su autorių interpretacijomis ar ne, bet faktus bei jų analizę derėtų įvertinti, kad būtų galima leistis į gyvą, atvirą, svariais argumentais ir kontrargumentais pagrįstą diskusiją apie individo ir visuomenės santykį su kalba.
Antra, dvitomis aktualus politiškai. Populizmo spazmai periodiškai kamuoja Šiaurės Ameriką ir Europą, juos sukelia tariamos ar tikros krizės (Werts et al. 2013). Štai JAV prezidentas Trumpas neseniai leido sau paprotinti Europą, kad ši prarandanti savo tapatybę. Gal JAV prezidentui buvo tiesiog patogu pamiršti tiek kultūrinę, tiek politinę Europos mozaiką, kolonijinę jos praeitį, o gal jis tiesiog nelabai susivokia Europos realijose?
Neišvengiame populizmo apraiškų ir Lietuvoje. Ryškus pavyzdys – Karbauskio Naisių pseudobaltiški mitai (Putinaitė 2017; Šepetys 2017). Faktas, kad populistų, ypač dešiniųjų pseudopatriotų, išbandytas įrankis yra kalba (Shankar 2017; Wodak 2015, inter alia). Sugebėjimas kalbėti ta ar kita kalba, tam tikros kalbos neva didesnis prestižas paverčiamas ginklu politiniame kontekste. Šiuo atžvilgiu vertingas dvitomio bendraautorių indėlis į politinį diskursą. Skrodžiami norminimo mechanizmai ir kalbos idealai leidžia suvokti, kas nulėmė vieną ar kitą pasirinkimą ir kodėl šie pasirinkimai yra atsitiktiniai ar subjektyvūs sprendimai, nepagrįsti moksliniais principais ar metodais. Dvitomis – puikus resursas atsikirsti diskriminacijos skatinimui kalbos pagrindu, ar būtų engiami vietiniai lenkai, ar imigrantai iš tolimesnių šalių, ar diasporos lietuviai bei jų vaikai.
Trečia, kalbos norminimo ir idealų aptarimas galėtų ir turėtų tapti parankine pedagogų knyga. Lietuvių kalbos ir literatūros pamokos yra proga ugdyti kalbinę savimonę, žaismę, apskritai kūrybingą, laisvą požiūrį į kalbą. Normų kalimu paremta pedagogika geriausiu atveju priverčia atsižegnoti nuo gyvo santykio su kalba, blogiausiu atveju įskiepija panieką humanitariniams ar socialiniams mokslams. Dvitomis suteiks pedagogams medžiagos dialogui su mokiniais. Leidiniu būtų galima pasinaudoti (a) skatinti diskusijoms apie kalbos vartojimą tiek vietiniame mokyklos, tiek platesniame bendruomenės kontekste; (b) padėti mokiniams atrasti, kaip nuostatas kalbos atžvilgiu formuoja santykis su, pavyzdžiui, situacija tarmėse, istorijos nulemtu prestižo suvokimu, turtiniais santykiais, etnine kilme, miesto-kaimo dialektika ir taip toliau…
Viliuosi sužadinusi smalsumą atsiversti patį dvitomį – verta!
Pabaigai dar noriu pasidžiaugti autorių rašymo stiliumi, prieinamu plačiajai visuomenei, bet priimtinu ir specialistams. Tai didelis privalumas mokslo sklaidai skatinti bei mitams sklaidyti. Dvitomis skaitosi lengvai, vietomis įtraukia lyg koks detektyvas (nemaniau, kad teoriniai kalbininkų ginčai verti dramaturgo plunksnos ir gali būti satyros šaltinis!). O šaltinių medžiaga ne tik abstrakčiai analizuojama, bet ir iliustruojama rinktiniais pavyzdžiais, kurie vienu smūgiu atskleidžia ir tiriamą reiškinį, ir subtilų autorių humoro jausmą.
Nesupraskite neteisingai – abi dalys persmelktos erudicija (kuri akivaizdi vien iš šaltinių sąrašų), bet netrukdo ir pasakojimo žaismingumas, intriga, poteksčių keliama įtampa. Vienu žodžiu, dvitomis skirtas tiems, kas myli kalbą, bet, pasak G&G sindikato, „nemėgsta šizovo grūzo / užtat su mielu noru / visada suvalgo arbūzo“. (Nekantriai laukiu, kada pasirodys mokslinių publikacijų apie lietuviškąjį repą. Ne tik todėl, kad mano vaikai ir aš esam dideli G&G sindikato gerbėjai, labiausiai todėl, kad repas pagrįstai laikomas kalbos gyvumo bei naujoviškumo atspindžiu. Interneto platybėse nepavyko rasti straipsnių apie jį recenzuojamuose žurnaluose.)
Šaltiniai
Gaucher, D., Friesen, J. and Kay, A. C., 2011. Evidence that gendered wording in job advertisements exists and sustains gender inequality. Journal of personality and social psychology, 101(1).
Lippi-Green, R., 2012. English with an accent: Language, ideology and discrimination in the United States. Routledge.
Putinaitė, N. 2017. Naisių utopija: kaip Disneilendas tapo kalėjimu. https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/naisiu-utopija-kaip-disneilendas-tapo-kalejimu-56-886600?copied
Shankar, S., 2017. Linguistic Anthropology in 2016: Now What? American Anthropologist, 119 (2), p. 319–332.
Šepetys, N. 2017. Naisių istorijos migla. Naujasis Židinys. (7).
http://slaptas.nzidinys.lt/a/2017/12/14/nerijus-sepetys-naisiu-istorijos-migla-nza-nr-7/
Tagliamonte, S., 2012. Variationist sociolinguistics: change, observation, interpretation (Vol. 40). John Wiley & Sons.
Vaicekauskienė, L. Šepetys, N. 2016. Lietuvių kalbos ideologija. Norminimo idėjų ir galios istorija. Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai.
Vaicekauskienė, L. 2018. Lietuvių kalbos idealai. Kaip keitėsi geriausios kalbos idėja. Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai.
Werts, H., Scheepers, P. and Lubbers, M., 2013. Euro-scepticism and radical right-wing voting in Europe, 2002–2008: Social cleavages, socio-political attitudes and contextual characteristics determining voting for the radical right. European Union Politics, 14 (2), p. 183–205.
Winslow, S. and Davis, S. N., 2016. Gender inequality across the academic life course. Sociology Compass, 10 (5), p. 404–416.
Wodak, R., 2015. The politics of fear: What right-wing populist discourses mean. Sage.
Woolard, K. A. and Schieffelin, B. B., 1994. Language ideology. Annual review of anthropology, 23(1), p. 55–82.
https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAP/b7a83fd0705811e8a76a9c274644efa9
http://dainutekstai.lt/r617718/gg-sindikatas-dykuma.html
https://www.npr.org/2018/07/12/628639813/president-trump-says-europe-is-losing-its-culture
https://www.youtube.com/watch?v=sqvGlmdNoSw
