„Duryse“ vaidinama, dainuojama, šokama, judama krutama. Taip pat ir kalbama, nors žodžiai čia gerokai atitrūkę nuo tiesioginės reikšmės. Pats J. Strømgrenas savo naująjį (turbūt jau 151-ąjį) scenos kūrinį siūlo vadinti šokio spektakliu. Žiūrovams dėl to bus aiškiau, jie iš anksto pasirengs susitikimui su abstraktesnėmis gyvybės formomis.
Ieškojo draugų, o ne partnerių
Durys – simbolis. Lietuvių publikai tai turėtų būti labai artima, ji linkusi ieškoti prasmių, metaforas aižo lyg riešutus. Lietuvių publikai patinka metaforinis teatras. Režisierius atkreipė dėmesį: kuo toliau į rytus, tuo labiau žiūrovai mėgsta užuominas. Ezopinės kalbos regionas, ezopinės kalbos mokykla.
O keliauti į rytus J. Strømgrenui buvo maloniau, nei į vakarus – Paryžių, Londoną ar Niujorką. Nes į vakarus tuo metu važiavo dauguma, o jis niekada nenorėjo būti daugumoje. Kai po Berlyno sienos griūties pasaulis ūmai pasikeitė, atsivėrė, išdidėjo, teatro menininkas važiavo į rytus ir į Lietuvą. Nes ieškojo ne verslo partnerių, o draugų.
J. Strømgrenas su Lietuva nepaprastai susijęs. Ko gero, tai dažniausiai pas mus užsukantis norvegų kūrėjas. Atvežęs daugybę savo pastatymų. Maža to, Lietuvoje jis pradėjo choreografo karjerą („karjera“ – Jo atžvilgiu per skambu, sakykime taip: Lietuvoje debiutavo kaip choreografas).
„Pirmąjį savo spektaklį parodžiau LNDT Mažojoje salėje, o dabar vėl joje repetuoju. Tad laiko ratas apsisuko“, – nusišypsojo Jo (tariama „jū“).
Šiapus durų – tikras malonumas
Vis dėlto norvego karalystėje šis tas nauja: jis pirmą kartą kuria su lietuviais. Aktoriais, iš kurių tik vienas rimčiau susijęs su šiuolaikiniu šokiu – Mantas Stabačinskas.
Kiti „Durų“ (t)vėrėjai – Rasa Samuolytė, Rimantė Valiukaitė, Rytis Saladžius, Diana Anevičiūtė, Žygimantė Jakštaitė, Augustė Pociūtė ir Ugnė Šiaučiūnaitė. Šį aštuonetą, tokį nevienalytį, tokį margą, J. Strømgrenas subūrė pats.
Ir nė vienas iš to aštuoneto dar negali pasakyti, koks bus spektaklis „Durys“. Gal ir nenori pasakyti. Tegul žiūrovai ateina be išankstinių nuostatų. Vis dėlto šis tas pasakoma tvirtai (aktorių žodžiais) – dirbti su J. Strømgrenu nepaprastai gera. Tikras komfortas.
Kodėl taip jaučiasi, pamėgino atsakyti aktorė R. Valiukaitė: „Per repeticijas visada pozityvi nuotaika, kūrybinga atmosfera. Žinome, ką darome ir ką turime padaryti. Net nepastebime, kaip prabėga diena.“
Aktorės D. Anevičiūtės teigimu, Jo yra tikras nuotaikų žonglierius. Liūdnesnį spektaklio epizodą keičia komišku, o jei to juoko per daug, tuoj jį prigesina. M. Stabačinską be visų kitų norvego savybių ypač žavi humoro jausmas. Nors režisierius iš pažiūros tylus, kuklus, mažakalbis.
Kur nors Indonezijoje
J. Strømgrenas pripažįsta, kad jokio konkretaus scenarijaus spektaklis neturi. „Šįkart noriu sukurti ką nors asociatyvaus. Šį tą naujo“, – sakė Jo, nuolat dirbantis su baleto, šiuolaikinio šokio ir dramos kolektyvais.
Kitų šalių aktoriai konkretumo pasigestų, kiltų nepatogumų, klausimų. Suputotų skepsis. O ši trupė – nepasigenda. Režisierius svarsto, ar tai atsitiktinumas, ar nacionalinis bruožas. „Trupės nariai labai smalsūs. Jie išmėgina kažką nauja ir neklausinėja. Abipusis pasitikėjimas“, – apibendrino J. Strømgrenas.
Jo sukūrė apie 150 spektaklių. Įgijo daug patirties, tai – pliusas. Minusas tas, kad dėl didelio produktyvumo nebėra laiko siekti tobulybės. Po tokios darbų gausos tikriausia nelengva sumanyti ką nors nauja?
„Vieni remiasi asmenine patirtimi, kiti išsamiais tyrinėjimais. Aš save laikau stebėtoju ir matau, kiek daug aplink paskatų kūrybai“, – atsakė tylusis norvegas.
Pateikė tokį pavyzdį: „Man nereikia dviejų metų antropologijos studijų kur nors Indonezijoje. Visiškai pakanka suoliuko Vilniaus senamiestyje.“
Užuot nagrinėjęs sunkias klasikines meno temas (tarkime, gyvenimo ir mirties), J. Strømgrenas stebi smulkias šiuolaikinio žmogaus gyvensenos dalelytes. Stebi kritiškai, pirmiausia pradeda nuo artimesnio objekto – savęs. „Autoironijos turiu į valias“, – patikino Jo.
Kalnuose augina bulves
Teatro menininkas užaugo nedideliame mieste, kaip sako – Norvegijos Šiauliuose. Todėl jam gerai pažįstama mažo žmogaus problematika. „Lietuvoje jaučiuosi geriau nei kokiame nors megapolyje, kur visos tos didžiosios „teatro kompanijos“. Beje, aš ūkininkas“, – staiga pakeitė pasakojimo temą menininkas.
Norvegijos kalnuose Jo augina bulves. Ir pavydžiai žvelgia į lygų Lietuvos kraštovaizdį, derlingą dirvą. Nes Norvegijoje išdygsta tik akmenys arba nebūna jokio derliaus.
J. Strømgrenas į Vakarus, bent kol yra Lietuvoje, nesidairo. Tačiau spektaklis „Durys“ bus rodomas Norvegijos nacionaliniame operos teatre. Toks susitarimas. Ten jį pamatys ir užsienio prodiuseriai, galbūt susigundys nupirkti.
Ko nors daugiau pasakyti apie pastatymo ateitį Jo negalįs, dar per anksti. Dabar labiau nei aišku, kad „Durų“ premjera įvyks spalio 5 ir 6-ąją Anykščiuose, 10 dieną – Kaune, 11 ir 12 dienomis – Vilniuje.
Repeticijos akimirkos - nuotraukų albume:
