Kaip apibūdintumėte savo kūryba? Kaip ji kinta?
Mane dažnai vadina provokatoriumi, nes tiesiog keliu atvirus klausimus, bet juk kitaip ir negali būti. Kūryba nekelianti klausimų yra mirusi, kaip aš vadinu – naftalininė. Aš pats save įvardinu nonkomformistu, niekada nebuvau sudievinęs teatro, mane labiau traukė kinas, nes jis dauguma atvejų net iki šiol yra gyvesnis ir šiuolaikiškesnis.
Kam reikalingas kažkoks gražus paveikslėlis? Žymiai smagiau, kai žmonės po spektaklio diskutuoja tarpusavyje, o ne išeina sakydami, kad „gražus“ arba „visai nieko“.
Kalbant apie provokacijas, svarbu, kad tai būtų pagrįsta. Visi dabar gali nusirengti ar tanką į sceną įvežti, bet vardan ko? Man provokacija – tai tiesiog skatinimas žiūrovą su savim padirbėti, pamąstyti, kas yra nutikę su visuomene ir su juo pačiu.
Todėl ir nevengiate konfliktiškų temų?
Lietuvoje mes atsiliekam tiek teatru, tiek literatūra, tiek kinu. Mes bandome apie viską kalbėti labai švelniai, atsargiai, viskas turi būti pozityvu. O jeigu tas pozityvizmas susvyruoja, tada tu jau blogas, tada tu nevertini tų tikrųjų vertybių. O kas tos vertybės? Jos kinta.
Pavyzdžiui, dėl postpolitinės porno-satyros „Antikristas“ gavome daug replikų vien, kad naudojame žodžius antikristas ar porno. O kodėl jų negalima naudoti? Įdomiausia buvo, kai surengėme spektaklį Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje. Tada jau ir kunigai sprendė, kaip čia organizatoriai įsileido tokį spektaklį į bažnyčią. O kur kitur dar gali būti Antikristas, jei ne bažnyčioje? Juk būtent bažnyčia sugalvojo jį, ne mes. Jiems nesuprantami dalykai, kad jie ir sukūrė tą tamsą, kad padidintų šventumą, ar kad tikintis ir religingas yra skirtingi dalykai.
Jums svarbu atkreipti dėmesį į politiką?
Aš visada naudoju politinį, religinį dėmenį, nes mūsų kasdienybė visada su tuo sujungta. Tai yra nuolatinis fonas, neatsiejamas nuo gyvenimo.
Dėka spektaklio žiūrovas gali suprasti, kad yra apgaudinėjamas arba atrasti savo požiūrį į politiką ar religiją, atsikratyti kolektyvinės sąmonės nuomonės. Pavyzdžiui, kodėl tiek žmonių stovi prie Popiežiaus, ar tai keičia jų gyvenimus? Jeigu taip, kaip žmonės žiūri į tą jo rezidencijos namą, žiūrėtų vyras žmonai į akis – su ta pačia viltimi, kad tai kažką keičia, tai turėtume nuostabias šeimas ir pats popiežius prarastų vertę.
Kūrėjas turi prisiimti atsakomybę, todėl ir svarstau tokias temas kūryboje – noriu, kad kalbėtume. Pavyzdžiui, stačiau spektaklį „Klamo karas“, nes matau, kaip švietimas naikina asmenybes. Kaip galima formuoti sąmoningą visuomenę, jeigu tai mus dar vis nėra svarbiausiame lygmenyje? Visada švietimas ir kultūra yra paskutinėje vietoje, kažkodėl kitos ministerijos stovi aukščiau šito pamato.
O Jums svarbi kultūros politika, pavyzdžiui, ką tik vykęs protestas dėl kultūros darbuotojų algų?
Ten buvo labiau tuštybės mugė nei protestas. Taip kultūrininkai neturėtų elgtis. Aš galvoju, o jeigu teatrai užsidarytų pusei metų, ar labai kas sugriūtų? Ne. Sugriūtų sistema, jeigu savaitę nevažiuotų autobusai. Vadinasi, taip mes savo vertės neįrodome. Tai reikia sugalvoti, kaip parodyti mūsų vertę, o ne maldauti kaip vargšams su liaudies dainom.
Žinoma, kad problema yra. Bet mes patys esame nuvertinę kultūrą. Kiekvienas teatro sezonas prasideda nuo vasaros nuolaidų – mes netikime, kad žmonės pirks bilietus, kad esame jiems reikalingi. Taip pat mes palaikome pigią kultūrą. Eina aktoriai į serialus, galvodami užsidirbti pinigų. Sutinku, kad pragyventi reikia, bet taip mes palaikome nuodą, kuris bukina žmogų. O žiūrovas mato tą aktorių, vaidinantį taip prastai ir nemokamai, tai kodėl jis turi eiti į teatrą ir mokėti. Nebuvo tų serialų, tada teatras ir visa aukštesnė kultūra buvo reikalingesnė.
Buvo geras ir Vaido Jauniškio pastebėjimas – tame mitinge nebuvo matyti nepriklausomų kūrėjų, buvo tik valstybiniai, daugiausiai buvo mėgėjų. Kodėl mes už kažką mokame tiems mėgėjams? Mėgėjų menas nėra profesionalus dalykas. Aš mėgstu pamėtyti į krepšį, bet eidamas į salę pats susimoku, o ne man moka.
Matydamas tokias sistemos ir problemas ir įkūrėte savo teatrą?
Įkurdamas savo teatrą turi tarsi savo smėlio dėžę, kurioje gali atviriau kalbėti ir klysti. Nesi atsakingas už spektaklio priklausymą teatrams, kurių vadovai labai erzinasi, jei spektaklis ne komercinis – jiems reikia populiaresnės temos, kad pelną neštų, bet tai žudo žmogaus mąstymą, individualumą.
Tačiau gi reiktų visą reformą tvarkyti. Kodėl teatruose aktoriai, kiti darbuotojai gauna kontraktą visam gyvenimui? Kas čia per šuniukų prieglauda? Nėra konkurencingumo.
Kita vertus, kiek ir pačių teatrų reikia? Panevėžyje yra keturi teatrai, ar tikrai Panevėžiui reikia keturių teatrų? Kas Lietuvoje žino, kad yra Panevėžyje muzikinis teatras ir ten yra 120 darbuotojų, kur būna 1 premjera per metus? Didžiulis pastatas, o teatras mėgėjų lygmens. Bet niekas nekvestionuoja, koks yra poreikis, kam palaikyti tai, kas miršta ir kas nereikalinga.
Kritikuojate ir Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA)?
Aš žinau, kad niekas nepasikeitė nuo tada, kada aš studijavau ir niekas nekito turbūt nuo pačių pirmų laidų. Jausmas toks lyg LMTA baigę žmonės, nėra supažindinai su šių dienų teatru. Jie turi tuos pačius Rytų Europos teatro įgūdžius, o Vakarų kultūros, kur svarbus atvirumas ir individualumas, jie neturi. Vakaruose geras ar prastas spektaklis, bet jis sako savo poziciją, savo nuomonę, o pas mus, atrodo, kad pačiam kūrėjui neįdomu.
Dar labai keista, kad iš Lietuvos niekas nevažiuoja studijuoti į užsienį, toje pačioje LMTA baigia magistrą arba dar sugalvoja važiuoti į Maskvą, kur dar krenti 20 metų atgal.
Ieškodamas to šiuolaikiškumo ir stengiatės į spektaklį įtraukti net ir socialines medijas – kai personažai turi savo „Facebook“ anketas?
Norėčiau dar ir daugiau įtraukti, nes jų nebegalima atsieti nuo mūsų gyvenimų. Tai kaip jos yra dalyvės gyvenime, taip darau, kad būtų dalyvės ir teatre.
Aš nesuprantu, kodėl taip konfliktuojama su technologijomis – kodė,l pavyzdžiui, negalima telefono naudoti? Mes juk tik miegodami jo nelaikome rankose.
Paskutinė premjera –„Aklieji“ yra spektaklis ir kinas viename. Žmonėms buvo labai didelis konfliktas, kur žiūrėti – į didelį ekraną, ar veiksmą scenoje. Ir kodėl tas ekranas toks aktyvus? O iš tikro, jis tiek pat aktyvus, kiek ir veiksmas scenoje, bet mes įpratę labiau žiūrėti į ekranus. Mums tas vaizdas įtaigesnis ir patrauklesnis. Tada praleidžiame, kas vyksta iš tikrųjų.
Ir pats aktyviai reiškiatės socialinėje erdvėje. Kodėl kritikuojate kolegas socialinėse medijose?
Noriu nuomonę išprovokuoti, noriu diskusijos, kad tie kūrėjai neužmigtų arba nesijaustų dievais, kad kalbėtų nuoširdžiai, o ne paviršutiniškus dalykus.
Kaip sekasi spektaklio pagal knygą „Mūsiškiai“ kūrybinis procesas, kuris dar tik pasirodžius jo idėjai, jau sulaukė prieštaringų nuomonių?
Dar pirminė stadija, rašoma pjesė. Man labai keista ta cenzūros problema. Negaliu patikėti, kad vienas žmogus gali daryti kažkokius draudimus. Yra bėda, kad pas mus labai gajus toks vienos nuomonės srautas. Taip galima labai greitai sunaikinti žmones. Juolab kad ir labai neatlaidūs esame, tai reiškia, kad negali klysti. Neklysdamas kūrėjas negali sukurti kažką naujo.
