Justina sako, kad groti duetu jai – vienas malonumas : „Jei tik galiu, visada renkuosi muzikuoti ne viena. Bendras darbas, kūrinių analizavimas, diskusijos, kompromisų ieškojimas ypatingai ugdo kiekvieną muzikantą ne tik iš profesionaliosios pusės, bet ir kaip asmenybę.”

Peržvelgus Jūsų autobiografiją, laimėjimus ir patirtį galima teigti, kad esate teisingame kelyje. Smuikas – atsitiktinai sėkmingai pasirinktas instrumentas ar galite papasakoti išskirtinę istoriją? Kodėl būtent jis?

Tikiu, kad gyvenime nėra atsitiktinumų. Nors turiu pripažinti - trūko visai nedaug, kad šiandien kalbėtumėte ne su smuikininke, o su pianiste Justina Auškelyte. Istoriją apie tai, kaip į rankas paėmiau smuiką, žinau tik iš savo tėvų pasakojimų. Tuomet buvau dar mažas vaikas ir pati nieko konkretaus nepamenu. O tėvų pasakojama istorija skambėtų taip: „kai Justina buvo labai maža, mama jos paklausė, ar ji norėtų groti pianinu.

Justina atsakė, kad norėtų, ir mama su Justina išsiruošė į Balio Dvariono muzikos mokyklą – tą pačią, į kurią muzikuoti kadaise vaikščiojo pati mama. Atėjus į mokyklą, mokytoja pasikvietė Justiną į klasę, o mamos tuo tarpu paprašė palaukti koridoriuje. Mokytoja su Justina klasėje apie kažką pasikalbėjo, kažką pagrojo, patikrino klausą, o paskui abi išėjo ir mokytoja pasakė, kad Justina smuikuos. Mama labai nustebo, nes atvedė dukrą planuodama užrašyti ją į fortepijono klasę. Paklausė Justinos, ar ji tikrai nori griežti smuiku. Justina pasimetusi tylėjo. Kai mokytoja paklausė, ar nori griežti smuiku, Justina tvirtai pasakė - noriu.”

Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus apdovanojimas už muzikinius nuopelnus Lietuvai, Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės apdovanojimas už muzikinius nuopelnus Lietuvai, I-oji vieta 2-ajame Tarptautiniame Sauliaus Sondeckio smuikininkų konkurse – tai tik maža dalis Jūsų įspūdingų pasiekimų. Visada įdomu – kokią reikšmę menininkui turi laimėjimai, apdovanojimai, garbūs įvertinimai? Ar jie yra svarbi dalis Jūsų gyvenime?

Žinoma, būti pripažintai ir įvertintai už atliktus darbus ir pasiekimus visada yra be galo malonu. Kiekvienas toks įvertinimas suteikia pasitikėjimo ir skatina siekti didesnių aukštumų. Bet didžiausias apdovanojimas ir įkvėpimas aplanko tuomet, kai jauti, kaip suvirpa klausytojų širdys ir kad jie kartu su tavimi išgyvena didįjį muzikos stebuklą.

Šiuo metu vykdote išskirtinį unikalų projektą „Violinist on Bike”, kurio metu važinėdama dviračiu sustojate bet kurioje Malmo miesto vietoje ir grojate klasikinius kūrinius. Kaip gimė ši fantastiška idėja?

Idėja gimė labai spontaniškai. Nors anksčiau dviratis man nebuvo dažnai pasirenkama transporto priemonė, atsikrausčiusi gyventi į Malmo supratau, kad dviratis šiame mieste yra didelis pliusas. Pamažu pradėjau dairytis sau tinkančio dviračio. Ir šiaip - esu atvira įdomiems projektams ir nuolatos ieškau naujų muzikinių idėjų ir būdų, kaip originaliai pristatyti klaisikinę muziką klausytojui. Tad vieną dieną gimė „Smuikininkė ant dviračio”.

Ar „Violinist on Bike” projektas parodo, kiek žmogui yra svarbi muzika, ypač klasikinė? Ar sulaukiate daug smalsių žvilgsnių, žmonių, sustojusiųjų pasiklausyti atliekamų kūrinių, o gal atsiranda linguojančiųjų į ritmą?

Jau pirmąją projekto dieną įsitikinau, kad susidomėjimas klasikine muzika yra gerokai platesnis, nei būtų galima įsivaizduoti. Netgi tie, kurie galbūt niekada nebuvo girdėję gyvos smuiko muzikos anksčiau, akimirkai sustoja ir su smalsumu stebi muzikinį pasirodymą. Na, o smagiausi iš visų klausytojų yra vaikai. Jie sugeba linksmintis ir šokti pagal bet kurį klasikinės muzikos kūrinį!

Grojate garsiausių kompozitorių, tokių kaip J. S. Bachas, N. Paganini, F. Bajoras, V. Barkauskas ir daugelio kitų, kūrinius. Ar yra vienas kūrinys, kurį išskirtumėte? Gal jį grojate nuo vaikystės, o galbūt jis – asmeniškas, jautrus?

Kiekvieną kūrinį stengiuosi pajausti ir išgyventi per savo asmenybės prizmę, todėl negalėčiau iš jų išskirti vieno - kiekvienas kūrinys jį grojant man tampa asmeniškas, savitas ir unikalus atradimas.

Koncertuose kūrinius atliekate ne tik solo. Štai „Vaidilos klasikos” koncerte „Stygų teorija” grosite kartu su italų pianistu Cesare Pezzi. Ar yra skirtumas groti vienam ir groti dviese? Ar vienas kažkuris būdas visgi Jums yra prioritetinis?

Skirtumas tikrai yra ir jei tik galiu, visada renkuosi muzikuoti ne viena. Bendras darbas, kūrinių analizavimas, diskusijos, kompromisų ieškojimas ypatingai ugdo kiekvieną muzikantą ne tik iš profesionaliosios pusės, bet ir kaip asmenybę. Nekalbant apie tai, kad muzikuoti su kitais savo profesijos meistrais, kurie pasitaiko būti dar ir nuostabiais žmonėmis, yra vienas malonumas ir palaima. O man pačiai velniškai pasisekė, kad kadaise sutikau savo kolegą Cesare. Su juo sėkmingai einame muzikiniu keliu jau beveik 10 metų. Atrasti tokią harmoniją, tokį balansą ar muzikinių idėjų bendrumą, kokius atradome ir subrandinome mudu su Cesare, yra didžiausias turtas.

Darbas su Cesare kiekvieno pasiruošimo koncertams metu tampa vienu malonumu, o ilgos ir varginančios repeticijos pralekia lengvai ir nepastebimai. Tokio scenos partnerio iš širdies linkėčiau kiekvienam muzikantui!

Įvairių sričių menininkai sako, kad įkvėpimas turi didelę reikšmę kūryboje. Kas Jums neleidžia nuleisti rankų muzikinėje veikloje?

Nenuleisti rankų man padeda du dalykai: besąlygiška meilė muzikai ir mintis apie beribį žmogaus potencialą, kuris skatina nenuilstamą

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (3)