Tikėtai ar ne, tokia interpretacija ne tik pralinksmino, bet ir įtraukė bei paveikė publiką, iki šiol laukiančią šio pastatymo sugrįžimų, kurių artimiausias vyks jau spalio 25-28 d. su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru ir maestro Gintaru Rinkevičiumi priešakyje, bei solistais: Edgaru Montvidu, Laimonu Pautieniumi, Tadu Girininku, Ieva Prudnikovaite, Irena Milkevičiūte, Jovita Vaškevičiūte, Rafailu Karpiu ir kt.
Kas kartą grįždami prie šio pastatymo, „bohemiečiai“ prisimena nuotaikingą kūrybinį laikotarpį, kurio metu visi dalijosi prisiminimais iš „anų laikų“, kurdami ir perkurdami ironiškas to meto kasdienybės istorijas. Bet nejaugi tie laikai iš tiesų taip toli? Juk yra užaugusi visa nepriklausomybės karta, nebemačiusi ir nežinanti „komunalkės“ stiliaus.
2014 metais grįžęs iš Londono, vilnietis fotografas Andrėjus Vasilenko sumanė projektą „This is Vilnius“, kuriame fiksavo ir iki šiol fiksuoja besikeičiantį mūsų sostinės architektūrinį veidą, ieškodamas jo unikalaus identiteto. Būtent eklektiškas sovietinio palikimo ir naujosios architektūros derinys menininko darbuose palieka didžiausią įspūdį, taip atspindėdamas ir itin svarbų Vilniaus gyvenimo kaitos bei „modernėjimo“ periodą.
Tuo pačiu jo nuotraukose aiškiai jaučiame, jog iš mūsų aplinkos dar nepasitraukęs sovietų palikimas mums dar ilgai neleis pamiršti „komunalkės“ spindesio ir skurdo“, vis atsiduriančio mūsų ironiškos šypsenos kamputyje. Todėl šį kartą – apie jį su įtaigiomis menininko A. Vasilenko nuotraukomis pakeliaukime kartu.
Įstrigdavo dešimtmečiams
Praėjusio amžiaus 6 dešimtmetyje „komunalkėse“ gyveno dauguma sovietinių šeimų, nes valdžia skatino žmones keltis iš kaimų į miestus ir nemokamai dalijo kambarius nacionalizuotuose butuose. Šis bolševikų išradimas puikiai tiko užmojui kurti „naujo tipo“ žmogų, tvarkantį savo buitį ir būtį kolektyvizmo ir lygiavos principais. Vienas sovietinis butas galėdavo sutalpinti neįtikėtinai spalvingą kompaniją – įvairaus išsilavinimo, amžiaus, skirtingų pažiūrų, tautybių ir įpročių žmones.
Dažnai naujakuriai šiuose kambariuose įstrigdavo ilgiems dešimtmečiams – geresnio buto ilgose eilėse sulaukdavo tik išrinktieji. Jeigu vienam žmogui namuose tekdavo puspenkto kvadratinio metro ploto, geresnis būstas šeimai nepriklausė. „Komunalkių“ gyventojai išradingai ieškojo būdų apginti savo autonomiją, taikiai tvarkytis bendrose erdvėse, teisingai dalytis pragyvenimo išlaidas ir kontroliuoti kaimynus.
Konfliktai – dėl lygybės
Yra išlikęs vieno piliečio skundas valstybės institucijai, kad po skyrybų jo buvusioji neleidžia jam atsitverti dalies komunalinio kambario. Tokie ir panašūs komiški konfliktai „komunalkėse“ kildavo nuolat.
Ypač dažnai kivirčytasi dėl bendrų sąskaitų apmokėjimo. Juk kaimynas, kurio durų „kodas“ yra trys skambučiai, o svečiai pas jį plūsta nenutrūkstamu srautu, suvartoja daugiau elektros energijos už kitus! Kaip ir tas, kuris turi elektrinį lygintuvą, – gal jam reikia nustatyti lyginimo kvotą? Tokius galvosūkius gliaudė „komunalkių“ aktyvistai. Bet ne dėl pinigų – dėl šventos lygybės. Kad niekas negyventų kitų sąskaita.
Tuo tarpu mokesčiai už komunalines paslaugas tebuvo kapeikos. Valstybė padengdavo „komunalkės“ išlaidas. Ji buvo atsakinga ir už šių butų ūkio priežiūrą. Todėl, įgriuvus luboms, „komunalkės“ gyventojai tik dar tvirčiau sukąsdavo dantis, užuot puolę krapštyti santaupų remontui.
Tekantys kranai, sutręšę vamzdžiai, išterliotos, nutrupėjusios sienos, nušiurusi grindų danga – tai tipiški „komunalkės“ vaizdai, nors visi jos gyventojai priklausė vietinei švaros palaikymo brigadai, o judriausioje buto dalyje – virtuvėje – būtinai kabėjo „komunalkės“ tvarkymo grafikas.
Gyvenimas be paslapčių
Pro „komunalkės“ gyventojų akis nepraslysdavo niekas – ką jau kalbėti apie pareigas kolektyvui.
Niekam nebuvo paslaptis, kas ką pirko, ką valgė, ką pasikvietė į svečius, kur buvo, ar jau sugrįžo. Ne paslaptis netgi tai, kas kokius apatinius dėvi!
Viena „komunalkės“ gyventoja pripažino, kad persikrausčius iš privataus buto į tokį būstą, iš pradžių drovu viešai džiaustyti savo apatinius, bet neilgai. Mat delikačiai iškabinus skalbinius dviem sluoksniais, kad nesimatytų intymiųjų smulkmenų, iškart pasipila kaimynų pamokymai elgtis protingiau, kad skalbiniai greičiau išdžiūtų.
„Komunalkės“ kasdienybę perkelti į kitą erdvę turbūt neįmanoma. Kur kitur naktį koridoriuje galėtum pamatyti pusnuogį kaimyną arba užsukęs į virtuvę – dažančią plaukus ir galvą trenkančią kaimynę. Svetimi žmonės čia ramiai vaikšto apsivilkę chalatus ir treningus, su rankšluosčiais ant galvų, be kosmetikos ir grimo. Jei užtrunka vonioje ar tualete, juos iš ten ištraukia nekantrus beldimas, užsimiršta prie telefono – tuojau prisistato kaimynas.
Net seksualiniai santykiai yra dalis viešo „komunalkės“ gyvenimo. Mat poros čia gali pabūti drauge tik leidus artimiesiems. Šie, įsimylėjėliams džiaugiantis vienas kitu, skaičiuoja minutes virtuvėje arba „užmušinėja laiką“ pas kaimynus.
Spartus bevielis telefonas
„Komunalkės“ gyventojas – lyg nebylus seklys už tavo durų, transliuojantis savo vertingus įspūdžius pažįstamiems. Tipiška istorija iš „komunalkės“ archyvų: kolektyvinio buto senbuvė paprašė kaimyno, kad šio buvusi žmona pakalbėtų su savo viršininku dėl sūnaus įdarbinimo vairuotoju. Senolė žinojo netgi tai, kad buvusioji puikiai sutaria su savo šefu!
Sovietinė realybė vertė žmones domėtis ne tik artimiausių kaimynų, bet ir jų giminių bei pažįstamų profesiniais ir šeimos reikalais, pomėgiais ir įpročiais, nes socialinis kapitalas buvo puikiausias pinigų pakaitalas. Visa, ko tik reikėjo, galėjai gauti per ryšius. Viešos prekių ir paslaugų rinkos tiesiog nebuvo. Komunizmo kūrėjai niekino buržuazinius patogumus ir prabangą.
Salelės vis dar pūpso
Dar ir šiandien madinguose Rusijos didmiesčių kvartaluose yra išlikę komunalinio bendrabūvio salelių, kurių gyventojai atsispiria dosniems nekilnojamojo turto prekeivių pasiūlymams.
Pensininkams ir vienišiams gyventi „komunalkėse“ kartais patinka. Čia dalijamasi ne tik pareigomis, bet ir kartu leidžiamas laisvalaikis, švenčiami gimtadieniai ir kitokios šventės.
Yrančios namų sienos, dylančios grindys, pūvantys vamzdžiai ir šlamštu užgriozdinti koridoriai netrukdo „komunalkės“ gyventojams didžiuotis šių pastatų architektūrine verte ir gera vieta mieste.
Plačiau apie projektą „This is Vilnius“ ir jo autorių:
„This is Vilnius“ yra Andrejaus Vasilenko inicijuotas projektas, 2014 metais startavęs Facebook socialiniame tinkle, blog'o/kasdieninių užrašų vaizdais. Šiuo metu jis turi beveik 7000 sekėjų, taip pat susilaukė Lietuvos ir užsienio spaudos dėmesio. Projekto tikslai: fiksuoti Vilniaus miestą, supažindinti žiūrovą su alternatyviomis miesto istorijomis, populiarinti meninės – tiriamosios – dokumentinės fotografijos žanrą. Dauguma Lietuvos fotografų fiksuoja klasikinį, praeities Vilnių, o A. Vasilenko projektas yra originalus tuo, kad jo fotografijose Vilnius nėra tik senamiesčio gotika ar barokas, čia Vilnius yra ir Šeškinė, Oslo gatvė, sankryža Fabijoniškėse ar nebeveikiantys Koncertų ir sporto rūmai. Tai - viso Vilniaus portretavimas, žvilgsnių dėlionė, pastebėjimai, įgaunantys fotografijos formą ir taip leidžiantys kitiems pamatyti nufotografuoto vaizdo vietą. Tai dabartis, kuri rytoj jau bus istorija. Vis besikeičiančio miesto istorija.
Menininko fotografijose dominuoja peizažo konstrukcijos, tampančios kūrinio subjektais. Pastatai fiksuojami figūromis, o vaizdas kuria turinį ir kontekstą. Vasilenko fotografijos yra dabarties laiko erdvių - Vilniaus fiksavimas, ir tuo pačiu jo Vilniaus vaizdo konstravimas.
A. Vasilenko dalyvavo meniniuose projektuose Lietuvoje ir užsienyje, publikavo savo darbus Londone Whitechapel galerijoje, Vilniuje Šiuolaikinio meno Centre. 2017 metais Kaunas Photo festivalio portfolio peržiūroje su projektu „This is Vilnius“ laimėjo kūrybinę rezidenciją Diaphane fotografijos centre, Beauvais, Prancūzijoje. Po jos, 2018 metais su rezidencijos metu sukurtu darbu dalyvauja festivalio Photaumanles parodoje, vykstančioje Beauvais mieste Prancūzijoje iki šių metų gruodžio mėnesio. 2018 metais rugsėjo 1d. Kaunas Photo festivalio metu Kauno Senamiesčio bibliotekoje buvo atidaryta projekto „This is Vilnius“ personalinė paroda.
