„Iz kuchonnych kranov bjot veseliaščij gaz..." – andai dainavo Borisas Grebenščikovas. Neverta kartoti, koks reiškinys su stiprinamųjų gėrimų garais, cigarečių dūmais ir plačiais pokalbiais buvo sovietmečio virtuvė. Ypač inteligentų šeimose.
Reiškinio liudininku, tik ne tiesioginiu, teko tapti ir pačiam Vytautui. Jo tėvo, garsaus kino operatoriaus Jono Tomaševičiaus namus, konkrečiau – virtuvę, savo asmenybėmis yra išmatavę daugybė meno kūrėjų, tarp jų – ir tuometis kaimynas poetas Sigitas Geda. Daugiausia prisisvečiavęs buvo kinematografininkų gildijos kolega režisierius Marijonas Giedrys.
Atvirai: pasakė, ką galvoja
Parodos atidarymas, kaip skelbė ir pavadinimas, prasidėjo nuo pašnekesio virtuvėje. Tik truputį inscenizuoto. Susėsti prie staliuko V. Tomaševičius pakvietė sociologę Liną Mačiulę ir psichologę Irmą Skruibienę. Pirmoji dėmesio skyrė automobiliui kaip visuomeninio statuso simboliui. Antroji pažvelgė į skyrybas su sovietmečiu ir iki šiol tai lydinčias psichines traumas.
Lengvai atpažįstamo dekoratyvaus stiliaus tapytojas V. Tomaševičius ėmėsi socialinės kritikos. Į jo kūrybą įsiveržė dabartis ir aktualijos, o amžinosios estetikos vertybės liko amžinybei.
Anot tapytojo, jis vaizduojąs, kas svarbu, įdomu ir skauda dabar. „Ateina laikas, kai pradedi sakyti, ką galvoji", – pabrėžė atidarydamas dvidešimtą autorinę parodą.
Politinių partijų korupcija, kaimyno emigranto automobilio vardinis numeris, raidės w dilema – štai kuo, pasak V. Tomaševičiaus, dabar gyvena kadaise prestižiniu vadinto Lazdynų mikrorajono gyventojai.
Parodomojo rajono šiandiena – daugiabučiai ir kiemai, prabangūs automobiliai, turtingo gyvenimo ženklais sovietmečiu laikytos interjero detalės – į visa tai Lazdynuose augęs dailininkas žvelgia nebe vaiko, o brandaus kūrėjo akimis.
Dirbo su W. Herzogu
„Sakyčiau, ši paroda labai asmeniška. Tiek dėl raidės w, tiek ir dėl išėjimo temos", – į biblines platumas veržėsi vidurinei menininkų kartai atstovaujantis V. Tomaševičius. Parodoje jis rodo „Pabėgimą iš Egipto" su liepsnojančiu krūmu. Paveikslu tarsi atsisveikino su vaikystės kiemais ir išėjo ieškoti ko nors nauja – į Pažadėtąją žemę.
Taip pat tai simbolinis išėjimas iš uždaros sovietinės visuomenės. Prestižinėje mokykloje nuo pirmos klasės anglų kalbos mokęsis Vytautas tik pasikeitus santvarkai įvertino priežodį „ką išmoksi – ant pečių nenešiosi". Anglų kalbos įgūdžiai labai pravertė, kai į Lietuvą suskato keliauti užsieniečiai.
Nuo 1996 metų Vytautas dirbo dailininku Lietuvos kino studijoje, tada amerikiečiai filmavo „Naujuosius Robin Hudo nuotykius". Paskui į Lietuvą filmuoti „Nenugalimo" atvažiavo režisierius Werneris Herzogas. Vytautas kūrė lietuviškos filmo dalies dekoracijas, susibičiuliavo su gyvąja kino legenda.
V. Tomaševičius turi lenkiško kraujo. Niekada to neslėpė, apie tai žinojo visi jo draugai. Todėl ir raidė w paveiksle neonu užsižiebė neatsitiktinai („Aktualizuota Valaičio skulptūra, arba Pomirtinis paminklas W raidei"). Viena vertus, autorius atkreipia dėmesį į skulptūrų griovimo ir naujų statymo bumą, pasižymintį visišku nejautrumu laikui ir emocingu politikavimu.
Raidė w rėkia kaip priekaištas, primena apie Lietuvos nenorą įteisinti lotyniškų rašmenų x ir w, dėl kurių mišrios šeimos patiria daug nepatogumų. Į paveikslą V. Tomaševičius sudėjo ir visą įtūžį dėl istorijos, dar sovietmečiu nutikusios su jo pirmuoju pasu. Šešiolikmetis tada drąsiai pasipriešino sovietų biurokratams, norėjusiems jį paversti „Tomaševič".
Parodoje pakvipo daugiabučiais
Skaitmeninio impresionizmo stiliaus darbai išsaugojo V. Tomaševičiui būdingas spalvas, atpažįstamus pavidalus ir detales. Kieme, kurį perbėgo tapytojo vaikystė, išsižergė feraris. Ir, perkeltas į paveikslą, tinkamai pajuodintas ir išdidintas, tapo atsisveikinimo su vaikyste simboliu („Ferarri krepšinio aikštelėje").
Vien tapybos autoriui pasidarė maža: ją papildo žiniasklaidos ir literatūros tekstų ištraukos, instaliacijos, saviti garso ir apšvietimo sprendimai.
Ir, be abejo, kvapas – daugiabučių mikrorajono kvapas: aštrokas, bet malonus, primenantis šlapią betoną, sulytus namus, pabėgius. Ir patenkantis į parodos salę iš keturių dozatorių.
Meno apibrėžimų – tūkstančiai. Ir vienas jų teigia, esą tai kūrėjo sąmonės perkeista tikrovė. „Jei viską darai nuoširdžiai, žmonės tavo darbuose ima atpažinti save. Nes paveikus gali būti tik sąžiningas menas. Rasi, kas nors mano darbuose atpažins tą atsisveikinimo, išėjimo, permainų nuotaiką", – vylėsi V. Tomaševičius.
