Dviejų dalių dramoje nagrinėjamos kraštutinės būsenos ir ribinės situacijos. Jas išgyvenantys personažai turi du pasirinkimus: nusimesti ilgus metus nešiotus sovietinės valdžios pančius, iš naujo atrasti ir išpuoselėti žmogiškumą, išlaisvinti pilietinį bei moralinį sąmoningumą arba, kaip sakė pats A. Škėma, imti ir pabusti: įprasminti savo auką, tikėti jos verte. „O jūs, mieli žiūrovai, pabusite ar ir toliau miegosite letargo miegu?“, – drąsiai klausia „Pabudimo“ kūrėjai.
Nuo pat spektaklio pradžios sovietinėje tardymo kameroje užgimstanti drama paneigia visas etines ir religines dogmas, vengiama neginčijamų tiesų, atsisukama į įvairiapusiškumą. Veikėjai yra persekiojami baimės bei manijos, kontrastuojančios su jų išore, jiems tampa nesvetimos silpnybės bei nevaldomos aistros.
Vos prasiskleidus scenos užsklandoms, žiūrovui pasėjama nerimastinga dvejonės sėkla: kas bus toliau, kas vyks su mano jausmais, kokie potyriai manęs laukia, į kurią pusę palinks mano asmenybė? Tamsoje skendinčią scenografiją kaip mat pakeičia nepailstančios šviesos instaliacijos, o kūrybiškai panaudoti stebėjimo kamerų vaizdai tarsi leidžia į scenoje vykstantį veiksmą pažvelgti kito žmogaus akimis. Inovatyvūs, neatsiejama šiuolaikinio teatro dalimi tapę kūrybiniai sprendimai, kurių nevengia ir pirmą kartą Panevėžyje spektaklį statantis režisierius A. Areima buvo pastebėti ir ypatingos premjeros viešnios – žymiojo išeivijos rašytojo A. Škėmos anūkės Corinnos Škėma Snyder. Dar prieš atvykstant į Panevėžį ji prasitarė nekantraujanti pamatyti kaip į naujais vėjais dvelkiančią inscenizaciją reaguos miesto publika. „A. Škėma buvo eksperimentinis rašytojas, jokiu būdu nenorėjęs būti laikomu tradiciniu, griežtų kanonų paisančiu autoriumi. Noriu, jog jo darbas iš naujo atgimtų, augtų ir keistųsi dėka jaunų, pilnų naujų idėjų autorių, kurie pateikia neįprastas interpretacijas per savo regėjimo lauką“, – kalbėjo C. Škėma Snyder pasiteiravus, kodėl nusprendė suteikti teisę inscenizuoti A. Škėmos pjesę režisieriui A. Areimai.
Po premjeros rašytojo vaikaitė tvirtino maloniai nustebusi kaip sudėtingas, jautrias temas gvildenantis ir jas į vandens paviršių keliantis kūrinys veržlaus režisieriaus dėka tapo kiekvienam artimu ir paliečiančiu jautriausius sielos užkaborius.
„Pabudime“ kvestionuojamos situacijos žiūrovą bematant įtraukė tirti, ieškoti, kelti savyje klausimus. Apie tai bylojo ir po spektaklio premjeros nenorėję skirstytis žiūrovai. Slogios kankinimo ar prievartavimo scenos iššaukė neišsemiamas diskusijas. Ar lemta, ar pavyks pabusti? Kas atvers žmogui akis? Kas dar turės įvykti, jog suprastume, kad gyvenimas po sovietiniu presu nebuvo mūsų pasirinkimas? Kaip reikės to atsikratyti? O gal priešingai – su tuo susigyventi?
Režisierius A. Areima sako, jog psichologinis spektaklio naratyvas paprasčiausiai negalėjo būti svetimas nei anuomet gyvenusiam, nei šių dienų žmogui. „Mes tokie patys: bailiai, išdavikai, netvirto stuburo, negerbiantys kito, paklūstantys idealogijoms, sistemoms, pataikaujantys ir keliaklūpsčiaujantys“, – kalbėjo jis.
Pabusti negalima miegoti. Kur dėsite skyrybos ženklą, spręsti jums.
Antano Škėmos spektaklį „Pabudimas“ Juozo Miltinio dramos teatre paskutinį kartą šį sezoną galima pamatyti GEGUŽĖS 10 d. 18 val.
