Gabija Grušaitė samprotauja, kad kartais būna pagunda pirštu klaidžiojant tarp kairės ir dešinės programėlės "Tinder" profiliuose įsivaizduoti, jog kažkada seniai seniai viskas buvo tikra, aišku, paprasta ir vyrai bei moterys ieškojo meilės. Juk visas tas susvetimėjimas, iki kaulų smegenų smelkianti vienatvė, tie baisūs momentai bare, kai mąstai ar ji išėjo į tualetą, o gal paliko tave ant ledo, juk visa ši nesąmonė turbūt atsirado dėl technologijų?
Išmanieji telefonai yra kalti, kad vienas kitą ghost’inam (baisiausi vaiduokliai yra tie, kurie nebekelia ragelio ir neatrašo į žinutes, bet vis dar žiūri kiekvieną IG istoriją. Stebi tylomis)? Juk taip? Žmogaus protas sukonstruotas taip, kad it gyvatė vengia atsakomybės, todėl dažnai savo nerimą verčiame Feisbukui, telefonams, globaliam pasauliui. O tada pasiduodame nostalgijai praeičiai, kai žiūrint iš šiandienos perspektyvos laiko nugludintu ir sušvelnintu žvilgsnius, viskas atrodo daug geriau.
Bet taip nėra. Kaip priešnuodis nostalgijai iš praeities iškyla „Visos jos tokios“, kurią Mocartas parašė XVIII amžiaus pabaigoje. Ši opera tampa netikėtinai aktuali OkCupid ir Grindr eroje, nes parodo, jog emociniai klystkeliai kieno nors kito sąskaita nėra internetinis šių laikų išmislas. Opera apie paviršius slysta kur kas giliau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, užčiuopdama tamsiausius vienatvės ir susvetimėjimo užkaborius. Istorijos šerdis itin paprasta – du vyrai giriasi savo sužadėtinėmis ir galiausiai susilažina su Don Alfonsu, kad jos atsispirs kitų vyrų meilės kerams net labai viliojamos. Persirengę albanais jie išsijuosę suokia vienas kito žmonai. Šios spyriojasi, sako "Ne", dar kartą "Ne", o po to, po truputį aptirpsta ir galiausiai visai išsilydo. Guglielmo su Dorabella apsikeičia medalionais – šiuolaikinis atitikmuo būtų Guglielmo atsirasti Dorabellos instagrame. Bet esmė ta pati.
Pabaigoje, apgaulei atsiskleidus, vyrai sudainuoja „visos jos tokios“ ir susitaikę su savo moterimis ilgai ir laimingai gyvena. Komiški paviršiai, lengvabūdiška intriga, tai kurgi slypi „Visos jos tokios“ aktualumas ir šiuolaikiškumas?
Šiame kūrinyje užkoduota moderniosios tapatybės konflikto esmė, bet pirma turbūt reiktų apsibrėžti, kas yra moderni tapatybė ir kuo ji skiriasi nuo prieš tai buvusių. Tradicinėse visuomenėse žmonės jau gimdavo tuo, kuo bus visą gyvenimą. Gimei valstiečiu, kilminguoju ar vergu, tikėtina, tokiu ir mirsi. Tapatybė buvo fiksuota, griežtai apibrėžta, nekintanti ir paveldima. Žmonės turėjo savo vietą visuomenės hierarchijoje, jie buvo labiau it medžiai, kurie įsišaknydavo sau skirtoje vietoje ir geriau ar prasčiau išnaudodavo galimybes, kurias gavo.
Kita vertus moderni tapatybė yra tąsi ir plastiška, nuolat keičianti formą ir įgyjanti vis naują pavidalą. Žmonės laisvai juda po pasaulį, keičia profesijas, įgyja naujų draugų ir kinta. Miestai patys savaime yra plastiški, leidžiantys laisvai judėti socialiniuose sluoksniuose ir turėti daugiau nei vieną veidą tuo pačiu metu. Pareigingas biuro darbuotojas savaitgaliais gali virsti Opiumo berniuku, jauna mama per atostogas su draugėmis susikuria Tinder profilį, kuriame nė žodžio apie vyrą ir vaikus, o romanistai kartais blefuoja rašydami apie operas, apie kurias nieko neišmano.
„Visos jos tokios“ ir yra intymi takios tapatybės ekranizacija – du vyrai persirengia arabais ir vilioja vienas kito žmonas. Giliai užspausta seksualinė fantazija - susikeisti moterimis, gyvenimais; trumpam tapti kažkuo kitu; persikraustyti į paralelinę realybę. Pažvelgti į save iš šalies ir tada saugiai sugrįžti. Bent jau taip įsivaizduoja Guglielmo ir Ferrando, kai susilažina su Don Alfonso.
Tik problema su tokia realybe yra tai, jog vieną kartą išliejus ribas, beveik nebeįmanoma jų sugrąžinti į vietą. Įžengęs į pasaulį, kuriame įmanoma begalinė variacija simuliakrų ir pats tampi kitoks.
Agentas Kuperis nukeliauja laiku į praeitį norėdamas išgelbėti Lorą Palmer, bet grįžęs į šiuos laikus randa Tvin Pyksą truputį pakitusį. Pačia giliausia prasme „Visos jos tokios“ yra istorija apie tai, kaip mūsų ketinimai ir požiūris veikia realybę, t.y. ji tampa tokia, kokią norime matyti. Guglielmo ir Ferrando savo lažybomis išprovokuoja vėlesnių įvykių seką. Jei nebūtų kilusi lengvabūdiška mintis persikūnyti, sužadėtinės irgi nebūtų „paslydusios“. Vertybine prasme lažintis iš sužadėtinės ištikimybės yra nepagarba jai, todėl „kaip šauksi, taip atsilieps“. Ši XVIII amžiaus fantazija yra tapusi mūsų kasdienybe – iš tvirtai įaugusių medžių tapome stirnomis, kurios laisvai klaidžioja po realybės užkaborius, bet būtent todėl ir turime priimti atsakomybę už tai, kur atsiduriame.
Guglielmo ir Ferrando gavo tai, ko nusipelnė, visgi padaro išvadą „visos jos tokios“, suversdami atsakomybę sužadėtinėms, kartu nerimtai, nes pabaiga visgi laiminga.
Kas bendro tarp Mocarto operos ir Tinder? Gal tik tiek, kad labai dažnai gauname tai, ko nusipelnėme. Visi tie praeities vaiduokliai... Juk labai dažnai patys su savimi lažinamės, kiek dar giliau galima panerti dugno link, kartais persirengiame arabais, kad išbandytume partnerio jausmus, o išeina, kad „visos jos tokios“.
