Kiekvienas iš jų atsiveža savą, individualią kelionę į operos pasaulį. Štai Guljermo rolę atliksiantis Ilja Kutyukhinas kilęs iš Rusijos, kur į didžiąsias scenas lipa tik galingiausi balsai. Tad kaip šiam jaunam baritonui jau pavyko atsidurti Maskvos Didžiajame teatre, o vėliau – ir prestižiniame Zalcburgo festivalyje? Bet kalbiname ne jį vieną, - jo kolegė Nina Tarandek iš Kroatijos, į Vilnių atkeliavo po netikėtos VCO netekties. Pusę metų derinti planai staiga dužo, kuomet sušlubavo Dorabelos partiją ruošusios Lauros Zigmantaitės sveikata. Nesvarbu – ar jaunas, ar patyręs operos vilkas būtum, šis žanras – subtilus ne tik atlikimu, bet ir reikalavimais, kuriuos turi atitikti tavo fizinis pasirengimas... Visgi, tokie iššūkiai dažnai reiškia naujas ir ryškias pažintis, juk jauna solistė, likus 4 dienom iki repeticijų, sutikusi atvykti iššūkių pilnam Mocarto atlikimui spektaklyje, turėtų būti drąsi asmenybė!
Nina, Kroatija - šilta šalis, kaip joje užaugama dainininku?
N. Tarandek: Kroatijoje lankiau muzikos mokyklą, grojau pianinu ir maniau, jog norėčiau būti muzikos mokytoja. Bet dainuodavau labai daug populiariosios muzikos, tokių divų, kaip Whitney Houston, Marriah Carrey. Norėjau eiti ta kryptimi, o opera niekada nebuvo mano pirmas pasirinkimas. Nuėjau i į vokalo pamokas, kur mano balsas vis augo. Po 2-3 mėnesių jis pradėjo krypti visiškai kitokia linkme. Buvau labai sutrikusi, paskatinta dalyvavau konkursuose ir laimėjau pirmąją vietą Kroatijoje... Baigusi gimnaziją, nusprendžiau važiuoti mokytis į Vieną ir taip pradėjau savo gyvenimą kaip operos solistė. Vienos konservatorija yra labai garsi muzikos akademija. Ten sunku - konkurencija labai didelė. Bet tai tave užaugina ir labai padeda vėliau karjeroje.
Tad kaip atsidūrėte Frankfurte?
N. Tarandek: Baigusi magistro mokslus, labai daug gero išgirdau apie operos studiją Frankfurte, ir pati Frankfurto opera yra labai stipri, aukšto lygio, - ten gali daug ką išmokti, tad buvau labai laiminga, kaip jie mane priėmė. Ten buvau du metus, gavau labai daug naudos ir sudainavau pirmą savo didelę rolę - Kerubiną iš „Figaro Vedybų“. Po to jie nusprendė, kad nori manęs trupėje. Dabar jau eina 6-tas mano sezonas Frankfurte ir aš labai laiminga, nes būdama jauna, galiu labai daug ko išmokti iš kolegų, juos stebėti, nes tai - aukšto lygio muzikantai.
Dabar jau labiau pasitikiu ir savo jėgomis, teatre dažniausiai dainuoju Kerubiną. Tai - mano rolė. Joje jaučiuosi tvirtai, be to, man labai patinka vaidinti šį herojų, - jauną vaikiną brendimo periodu, o ir situacijos, į kurias jis papuola - labai juokingos. Su Kerubinu jau turėjau apie 50 pasirodymų ir ne tik Frankfurte. Esu dainavusi ir Džiovaną iš „Rigoleto“, Zerliną iš „Donžuano“, Tebaldo iš „Don Karlo“, Florą „Traviatoje“ ir daug kitų rolių.
Man labai patinka, tai kad teatras mus išleidžia keliauti, važiuoti dainuoti į kitus teatrus, nes tai gerai ne tik man, bet ir pačiam teatrui ir jie tai puikiai supranta.
Ilja, jūs karjerą pradėjote Rusijoje, o tai - didelių balsų kraštas. Kaip pasukote į dainavimą? Kaip papuolėte į Maskvos Didįjį teatrą?
I.Kutyukhin: Kai man buvo šešeri, pradėjau dainuoti mažame bažnyčios chore ir tai buvo pirmas mano žingsnis link šios karjeros. Po to nusprendžiau, jog noriu užsiimti dainavimu rimčiau. Kai man suėjo 15 metų, persikėliau gyventi į Maskvą ir įstojau į Gnessin‘o muzikos mokyklą. Ten mokiausi ketverius metus, vėliau patekau ir į Gnessin‘o muzikos akademiją, kurioje mokiausi dar tris metus. Akademijoje dainavau Oneginą iš „Eugenijaus Onegino“ ir Marcello iš „Bohemos“. Mano pirmoji didelė rolė scenoje buvo Moralesas iš „Karmen“ ir tada - maža, bet labai sudėtinga Ščelkalovo rolė iš M. Musorgskio operos „Borisas Godunovas“. Vėliau dalyvavau Zalcburgo jaunimo programoje. Taip ir atsidūriau Maskvos Didžiajame teatre – žingsnis po žingsnio.
Dabar esate prestižinėje jaunųjų artistų programoje Zalcburge. Papasakokit plačiau apie šios programos privalumus - ar tikitės pasirinkti laisvo menininko karjerą ar būti kokio nors vieno kolektyvo trupėje?
Labai geras klausimas. Šiuo metu esu laisvai samdomas solistas ir tuo džiaugiuosi. Bet jei gaučiau pasiūlymą prisijungti prie kokio nors teatro trupės – aš jį apsvarstyčiau. O Zalcburgas yra viena labiausiai prestižinių vietų pasaulyje ir labai džiaugiuosi, kad galėjau dalyvauti jaunimo programoje, būti ir tarp kitų jaunų solistų ir tarp didžiausių operos pasaulio žvaigždžių. Tai buvo puiki patirtis. Turėjau du pasirodymus pagrindinėje Zalcburgo festivalio scenoje, operose „Lucrezia Borgia“ ir „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“. Ši programa yra puiki galimybė jauniems solistams pabūti tokio didelio teatro dalimi.
Koks muzikinis stilius jums artimiausias? Kaip sutariate su Mocartu?
I. Kutyukhin: Mocartas labiausiai reikalingas jauniems, pradedantiems savo karjerą dainininkams. Mano mėgstamiausia operos muzika yra bel canto. Žinoma, taip pat tokie kompozitoriai kaip G. Donizetti, V. Bellini ir pan. Man taip pat patinka Mocartas, – jis buvo tikras genijus, sukūręs daug nuostabios muzikos.
Kokią vietą jūsų biografijoje užima Mocartas, Nina?
N. Tarandek: Man Mocartas yra numeris vienas, nes aš juo pradėjau ir su juo užaugau. Kerubiną dar tikrai galėsiu dainuoti bent 5 metus. Mocartas - labai sunkus, bet kai jį dainuoji, gali jausti savo vokalo techniką, savo balsą. Nors tai – sudėtinga muzika, bet ją atlikdama aš jaučiuosi labai gerai. Esu parengusi daug Mocarto rolių, - tarp jų Kerubiną, Dorabelą, o artimiausiu metu dainuosiu Sesto iš operos „Tito gailestingumas“ bei Antrąją Damą iš „Užburtosios fleitos“.
Kur dar teko atlikti Dorabelos partiją iš „Visos jos tokios“?
N. Tarandek: Pirmąją Dorabelą dainavau universiteto pastatyme, magistro studijų metu. Su tuo pačiu pastatymu keliavome į Venesuelą, Karakasą ir atlikome jį kartu su Simon Bolivar orkestru Teresos teatre. Tai - labai jaunas, bet jau labai garsus orkestras. Tai buvo nuostabi patirtis su jaunais ir talentingais muzikantais, o taip pat dirbome su garsiu dirigentu Gustavo Dudameliu. Trečioji Dorabela buvo Frankfurte, o dabar ją dainuosiu čia, Vilniuje. Man labai patinka šita role. Mecosopranams dažnai tenka dainuoti vyriškas roles. O čia gali būti moterimi, užsidėti suknelę ir judėti kaip moteris (šypsosi).
Na, o kiek Guljermų jau atlikote jūs, Ilja? Ar tai buvo labai skirtingi pastatymai?
I. Kutyukhin: Tai - mano trečiasis „Visos jos tokios“ pastatymas. Pirmasis buvo su Glyndebourne Touring opera, turėjome apie 20 pasirodymų. Tai buvo klasikinis pastatymas. Antrasis buvo Didžiajame Maskvos teatre, - taip pat klasikinis. Žinoma, užduotys ir iššūkiai buvo skirtingi. Pavyzdžiui, turėjau išmokti naudotis kardu. Taigi, šis pastatymas kiek kitoks - šiuolaikinis. Visur yra skirtumų, bet esmė juk ta pati. Tai - opera apie santykius tarp žmonių. Nors ji buvo parašyta galantiškais laikais, manau, kad santykiai, apie kuriuos rašė Mocartas, šiandien vis dar aktualūs.
Kaip apibūdintumėte savo personažus?
N. Tarandek: Abi seserys yra labai įsimylėjusios ir mano, jog taip bus amžinai. Bet Dorabela palūžta pati pirma. Ji ne tokia stipri, kaip jos sesuo, ne tokia stabili. Visada randu kažką savo gyvenime, ką patyriau, - kažkokią istoriją, ką tuomet jaučiau ir iš to kuriu savo personažus. Kiekviename jų galima rasti dalelę mano istorijos, manęs. Taip aš pajaučiu labai stiprų ryšį su savo role.
I. Kutyukhin: Guljelmas yra sąmoningas. Netgi sakyčiau, šiek tiek pasipūtęs, bet tuo pačiu ne toks ir protingas. Jis kiek naivus, gyvena su gamta, kuri jį įkvepia. Negalėčiau sakyti, kad jo charakteris man yra artimas, bet aš jį kažkaip turiu įgyvendinti ant scenos. Dažniausiai tam pasitelkiu savo vaizduotę, o tokias situacijas dažnai matau ir realybėje. Man patinka stebėti santykius tarp žmonių. Įkvėpimo visada ieškau kituose, ne savyje. Man tai labiausiai padeda įsikūnyti į bet kokį vaidmenį.
Kaip atsidūrėte Vilniuje, ką jau žinote apie šį miestą ir VCO kolektyvą? Ko tikitės iš darbo čia?
N. Tarandek: Daug Vilniaus dar nepamačiau, neteko, bet ką spėjau išvysti, susidarė įspūdis, jog tai - labai mielas, ir labai jaukus miestas. Kai turėsiu daugiau laiko, noriu pamatyti daugiau, apeiti visas miesto dalis. Apie Vilniaus Miesto Operą girdėjau iš savo kolegos ir draugo Jurijaus, kuris pas jus dainavo. Manau, kad darbas čia nusimato labai smagus.
I. Kutyukhin: Apie Vilniaus Miesto Operą nebuvau girdėjęs prieš atvažiuojant, bet galiu tik stebėtis, tokiu geru Vilniaus pastatymu. O Vilnius - nuostabus miestas. Atsidūriau čia paprastai, - man paskambino, paklausė ar noriu dainuoti ir aš sutikau. Manau, kad man patiks čia dirbti, visi labai draugiški.
