„Mums svarbiausia surasti, sukurti europietišką aplinką, europietišką miestą. Miestą, su jaukiomis vietomis, kurios būdingos Romai, Venecijai ar Miunchenui. Šiuose miestuose, už kokių nors vartelių, visada bus pasislėpusių mažų kavinukių su staliuku dviems, jei aptiksi jas, čia tikriausiai įvyks patys gražiausi susitikimai, pokalbiai, meilės istorijos. Spektaklyje matysime scenografo Marijaus Jacovskio sukurtą skęstančio pastato fragmentą. Tai – lyg paskendusio miesto aisbergo viršūnė, kuri primins apie išeinančius miestus, apie seną, didingą galybę visos tos architektūros, kuri mus supa ir kuri nyksta mūsų akyse“, – pranešime spaudai sako režisierė Gulnaz Balpeisova.
Ji įsitikinusi, jog tai išgyvena kiekviena šalis, kiekviena tauta, kiekvienas senas miestas. Vilniečiams tai lyg užuomina į nykstantį Gedimino pilies kalną, o režisierei, kuri yra dirbusi Vengrijoje, tai prisiminimas apie Budapešto gyventojus, kurie nerimauja dėl savo seniausio paminklo, išeinančio užmarštin. Pasak režisierės Gulnaz Balpeisovos, tokių nykstančių objektų rastume kiekviename senajame mieste. Ir tai net nebūtinai paminklai. Kartais gatvėje pamatai knygų stirtą ir supranti, kad iš vienų ar kitų namų išėjo žmogus. Jei pažiūrėtum pavadinimus, autorius, suprastum, koks žmogus užgeso, kokią atmintį išsinešė...
Režisierė Gulnaz Balpeisova rengiasi pasakoti romantišką meilės istoriją: vaizdžiai, aiškiai, atvirai, emocionaliai. Su kostiumų dailininkės Jurgitos Jankutės pagalba, ji parodys, kokia buvo Europa pieš Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus: kokia buvo tuometė aplinka, ką vilkėjo, kuo puošėsi XX a. pradžios aristokratai. Kai kurie kostiumai primins anglų tapytojo Viljamo Moriso paveikslus, o pati istorija leis susipažinti su Thomo Manno (1875 – 1955 m.) ankstyvąja kūryba, leis išgirsti jo poetinės prozos skambesį.
Nostalgiškas spektaklis apie atmintį, apie nykstančius praeinančio laiko ženklus jau gegužės 3, 4, 11 dienomis – Vilniaus mažajame teatre. Vaidmenis kuria: Arvydas Dapšys, Daumantas Ciunis, Tomas Rinkūnas, Elžbieta Latėnaitė, Gintarė Latvėnaitė.
